Beletristas Beskudnikovas — tylus, padoriai apsirengęs žmogus domesingomis ir drauge niekaip nesugaunamomis akimis — išsitraukė laikrodį. Rodyklė artėjo prie vienuolikos.
Beskudnikovas barkštelėjo pirštu į ciferblatą, parodė jį kaimynui, poetui Dvubratskiui, kuris sėdėjo ant stalo ir iš nuobodumo maskatavo kojomis, apautomis geltonais pusbačiais su gumos padais.
— Nieko sau, — suniurzgė Dvubratskis.
— Turbūt vyrutis užstrigo prie Kliazmos, — sodriu balsu atsiliepė Nastasja Lukinišna Nepremenova, Maskvos pirklio atžala, tapusi rašytoja ir slapyvardžiu „Šturmanas Žoržas“ pasirašinėjanti apsakymus apie jūrų kautynes.
— Na, žinot! — drąsiai prašneko populiarių skečų autorius Zagrivovas. — Aš ir pats su malonumu balkonėlyje gurkšnočiau arbatą, užuot čia prakaitavęs. Juk posėdis turėjo prasidėti dešimtą?
— O prie Kliazmos dabar smagu, — erzino susirinkusius Šturmanas Žoržas, žinodama, kad literatų poilsiavietė Perelyginas prie Kliazmos — visiems opi vieta. — Turbūt jau ir lakštingalos suokia. Man visada geriau sekasi dirbti užmiestyje, ypač pavasarį.
— Trečius metus pinigėlius moku, kad galėčiau nuvežti į tą rojų Bazedovo liga sergančią žmoną, tačiau jokių prošvaisčių nematyti, — kandžiai, su kartėliu tarė novelistas Jeronimas Poprichinas.
– Čia jau kaip kam pasiseka, — nuo palangės sududeno kritikas Ababkovas.
Džiaugsmo kibirkštėlė sušvito mažose Šturmano Žoržo akutėse, ir ji, prislopinusi savąjį kontraltą, pasakė:
— Draugai, nereikia pavydėti. Vilos tik dvidešimt dvi, statomos tik septynios, o mūsų MASSOLIT’e trys tūkstančiai.
— Trys tūkstančiai šimtas vienuolika, — patikslino kažkas kampe.
— Na, matot, — kalbėjo toliau Šturmanas, — ką padarysi? Suprantama, kad vilas gavo patys talentingiausi iš mūsų…
— Generolai! — be ceremonijų įsibrovė į ginčą scenaristas Glucharevas.
Beskudnikovas, dirbtinai nusižiovavęs, išėjo iš kambario.
— Vienas penkis kambarius užėmęs Perelygine, — jam įkandin tarė Glucharevas.
— Lavrovičius — vienas šešis, — riktelėjo Deniskinas, — o valgomasis išmuštas ąžuolu!
— Et, dabar ne tai svarbu, — sududeno Ababkovas, — o tai, kad jau pusė dvylikos.
Kilo triukšmas, brendo kažkas panašaus į maištą. Puolė skambinti į tą prakeiktą Perelyginą, pataikė į kitą vilą, pas Lavrovičių, sužinojo, kad Lavrovičius išėjo prie upės, nuo tos žinios nuotaika visiškai sugedo. Dėl viso pikto papildomu numeriu 930 paskambino į dailiosios raštijos komisiją ir, žinoma, nieko tenai nerado.
— Galėjo bent paskambinti! — šaukė Deniskinas, Glucharevas ir Kvantas.
Ak, be reikalo šaukė: Michailas Aleksandrovičius niekam negalėjo paskambint i. Toli toli nuo Gribojedovo, didžiulėje salėje, apšviestoje tūkstančio žvakių lempomis, ant trijų cinkuotų stalų gulėjo tai, kas neseniai dar buvo Michailas Aleksandrovičius.
Ant pirmo — nuogas, krauju apkrešęs kūnas su perlaužta ranka ir sutraiškyta krūtinės ląsta, ant antro — galva su išmuštais priekiniais dantimis, su drumstomis atviromis akimis, kurių nebežilpino net ryškiausia šviesa, o ant trečio — kesulas sustirusių skudurų.
Šalia begalvio stovėjo teismo medicinos profesorius, patologas anatomas ir jo prozektorius, tardymo organų atstovai ir telefonu nuo sergančios žmonos patalo iškviestas Michailo Aleksandrovičiaus Berliozo pavaduotojas MASSOLIT’e — literatas Želdybinas.
Mašina atvažiavo paimti Želdybino ir pirmiausiai nugabeno jį kartu su tardytojais (buvo maždaug vidurnaktis) į žuvusiojo butą, kur buvo užantspauduoti jo popieriai, o paskui visi išvažiavo į lavoninę.
Štai dabar jie visi, sustoję prie numirėlio palaikų, tarėsi, kaip čia būtų geriau: ar prisiūti nupjautą galvą prie kaklo, ar šarvoti kūną Gribojedovo salėje paprasčiausiai ligi smakro užklojus žuvusį juoda marška?
Taigi Michailas Aleksandrovičius niekam negalėjo paskambint i, ir visai be reikalo piktinosi ir šaukė Deniskinas, Glucharevas ir Kvantas su Beskudnikovu. Lygiai vidurnaktį visi dvylika literatų iš antrojo aukšto nusileido į restoraną. Čia vėl mintyse puolė keiksnoti Michailą Aleksandrovičių: visi staliukai verandoje, savaime aišku, buvo užimti, ir teko vakarieniauti tose puošniose, tačiau tvankiose salėse.
Ir lygiai vidurnaktį pirmoje salėje kažkas sugriaudėjo, sužvangėjo, pažiro, sudrebėjo. Ir tučtuojau tęvas vyriškas balsas pašėlusiai suspigo, pritariant muzikai: „Aleliuja!“ Trenkė garsusis Gribojedovo džiazas. Prakaito išmušti veidai sakytum nušvito, atrodė, kad atgijo ant lubų nupiešti arkliai, lempos sakytum tvykstelėjo skaisčiau, ir staiga, tarsi nusitraukusios nuo grandinės, padūko šokti abi salės, o paskui jas pasileido ir veranda.
Puolė šokti Glucharevas su poete Tamara Polumesiac, puolė šokti Kvantas, puolė romanistas Žukolovas su kažkokia kino aktore geltona suknele. Šoko: Dragunskis, Čerdakči, mažytis Deniskinas su sunkiasvore Šturmanu Žoržu, šoko gražuolė architektė Semeikina — Gal, tvirtai apglėbta kažkokio nepažįstamo vyriškio baltomis drobinėmis kelnėmis. Šoko savieji ir kviestiniai svečiai, maskviečiai ir atvykėliai, rašytojas Johanas iš Kronštato, kažkoks Vitia Kuftikas iš Rostovo, berods režisierius, su melsva dedervine per visą skruostą, šoko žymiausi MASSOLIT’o poetų padalinio atstovai: taigi Pavianovas, Bogochulskis, Sladkis, Špičkinas ir Adelfina Buzdiak, šoko trumpai apkirpti nežinomos profesijos jaunuoliai vatos prikimštais pečiais, kažkoks gerokai pagyvenęs dėdulė, kurio barzdoje buvo įstrigęs žalias svogūno laiškas, šoko su juo suvargusi, mažakraujystės sekinama mergužėlė suglamžyta oranžine šilko suknute.
Pasruvę prakaitu oficiantai nešė iškėlę virš galvų aprasojusius bokalus alaus, piktai švokštė: „Atsiprašau, pilieti!“ Kažkur per garsiakalbį įsakinėjo: „Karso vienas! Jautienos du! Kaimiški vėdarai!!!“ Tęvasis balsas jau nebe dainavo, o stūgavo: „Aleliuja!“ Tviskančių džiazo lėkščių žvangesys tarpais užgoždavo žvangesį indų, kuriuos plovėjos nuožulniu lataku grąžindavo į virtuvę. Žodžiu, tikras pragaras. Ir atsivėrė vidurnaktį pragariškas reginys. Žengė verandon juodaakis frakuotas gražuolis su durklo formos barzda ir karališku žvilgsniu apžvelgė savo valdas. Porino, porino mistikai, kad kažkada buvo laikai, kai gražuolis vilkėjo ne fraku, o buvo apsijuosęs plačiu odiniu diržu, virš kurio kyšojo pistoletų rankenos, o jo juodi lyg varno sparnas plaukai buvo aprišti raudono šilko skarele, ir plaukė Karaibų jūra jo vadovaujamas brigas, iškėlęs juodą mirties vėliavą su Adomo galva joje.
Bet ne, ne! Meluoja tie apgavikai ir mistikai, jokių Karaibų jūrų pasauly nėra, ir neplaukioja jomis narsūs flibustjerai ir nesiveja jų korvetė, nesidraiko viršum bangų patrankų dūmai. Nieko nėra ir nieko nebuvo! Štai džiūstanti liepa, štai ketaus tvora, bulvaras už jos… Ir tirpsta ledukai vazelėje, ir matyti prie gretimo staliuko kažkieno krauju pasruvusios buliaus akys, ir baisu, baisu… O dievai, dievai, nuodų man, nuodų!..
Ūmai nuo staliuko purptelėjo žodis: „Berliozas!“ Staiga džiazas išsiderino ir nutilo, sakytum kažkas jam būtų trinktelėjęs kumščiu. „Ką, ką, ką?!!“ — „Berliozas!!!“ Visi ėmė šokčioti, šūkčioti…
Taip, išgirdus baisiąją žinią apie Michailą Aleksandrovičių, siūbtelėjo aukštyn skausmo banga. Kažkas bėgiojo, šūkavo, kad būtina tučtuojau, šią akimirką, šičia, parašyti kažkokią kolektyvinę telegramą ir nedelsiant ją išsiųsti.