Girdi, kas darosi verandoje?
Apkvaišęs šveicorius išgirdo sklindantį iš verandos bildesį, indų žvangėjimą, moterų klyksmą.
— Ką man su tavim daryti? — paklausė flibustjeras.
Šveicoriaus veidą išmušė dėmės, o akys pasidarė stiklinės. Jam pasivaideno, kad ant sklastymu perskirtų juodų plaukų sušvito ugniaspalvė šilko skarelė. Išnyko plastronas ir frakas, o už diržo sujuodavo pistoleto rankena. Šveicorius regėjo save pakartą ant formarso rėjos. Savo akimis išvydo savo paties išlindusį liežuvį ir ant peties nukarusią negyvą galvą ir net išgirdo bangų pleškenimą už borto. Šveicoriaus keliai sulinko. Tačiau tą akimirksnį flibustjeras pasigailėjo jo ir sušvelnino savo skvarbųjį žvilgsnį.
– Žiūrėk, Nikolajau! Paskutinis kartas. Mūsų restoranui tokių šveicorių nė veltui nereikia. Gali eit sau sargauti į cerkvę, — šitaip taręs, vadas sukomandavo tiksliai, aiškiai, greitai: — Pantelejų iš bufeto. Milicininką. Protokolą. Mašiną. Į psichiatrinę. — Ir pridūrė:
– Švilpk!
Po ketvirčio valandos nepaprastai sukrėsta publika ne tik restorane, bet ir bulvare, ir languose namų, išeinančių į restorano sodelį, regėjo, kaip pro Gribojedovo vartus Pantelejus, šveicorius, milicininkas, oficiantas ir poetas Riuchinas išnešė suvystytą it lėlę jauną vyriškį, kuris springdamas ašaromis spjaudėsi, mėgindamas pataikyti kaip tik į Riuchiną, ir plyšojo per visą bulvarą:
— Niekšas!.. Niekšas!..
Sunkvežimio šoferis pikta mina užvedinėjo motorą. Šalimais vežikas ragino arklį, čaižydamas jo strėnas melsvomis vadžiomis, ir rėkė:
— Neškit į brikelį! Esu vežęs į psichiatrinę!
Aplinkui ūžė minia, aptarinėdama negirdėtą atsitikimą; trumpai tariant, vyko šleikštus, nešvankus, kiauliškas skandalas, kuris baigėsi tik tada, kai sunkvežimis pajudėjo nuo Gribojedovo vartų, išveždamas nelaimingąjį Ivaną Nikolajevičių, milicininką, Pantelejų ir Riuchiną.
VI skyrius
ŠIZOFRENIJA, KAIP IR SAKYTA
Kai į garsios, neseniai pamaskvėje, ant upės kranto, atstatytos psichiatrinės klinikos priimamąjį įžengė žmogus smaila barzdele, apsivilkęs baltu chalatu, buvo pusė antros nakties. Trys sanitarai nenuleido akių nuo Ivano Nikolajevičiaus, sėdinčio ant sofos. Čia pat buvo ir neapsakomai susijaudinęs poetas Riuchinas. Rankšluosčiai, kuriais buvo surištas Ivanas Nikolajevičius, dabar kūpsojo ant tos pačios sofos. Ivano Nikolajevičiaus rankos ir kojos buvo laisvos.
Išvydęs įėjusį, Riuchinas išbalo, krenkštelėjo ir nedrąsiai pratarė:
— Labas vakaras, daktare.
Daktaras linktelėjo Riuchinui, bet pažvelgė ne į jį, o į Ivaną Nikolajevičių. Tasai sėdėjo lyg suakmenėjęs, suraukęs antakius, piktas ir net nekrustelėjo, įėjus gydytojui.
– Štai, daktare, — kažkodėl paslaptingai sušnibždėjo Riuchinas, bailiai dirsčiodamas į Ivaną Nikolajevičių, — žinomas poetas Ivanas Benamis… Štai, matote… Mes bijomės, ar tik ne baltoji karštinė…
— Smarkiai gėrė? — prakošė pro dantis daktaras.
— Ne, išgerdavo, bet ne tiek, kad…
— Tarakonų, žiurkių, kipšiukų ar šmižinėjančių šunų negaudė?
— Ne, — krūptelėjęs atsakė Riuchinas, — mačiau jį vakar ir šiandien — jis buvo visai sveikas…
— O kodėl su apatinėmis? Iš lovos pakėlėt?
— Daktare, jis toks į restoraną atėjo…
— Aha, aha, — labai patenkintas pasakė daktaras, — o kodėl apsidraskęs? Su kuo nors mušėsi?
— Nuo tvoros nukrito, o paskui restorane vienam užvožė… Ir dar kai kam…
— Taip, taip, taip, — sumurmėjo daktaras ir, atsisukęs į Ivaną, pridūrė: — Sveiki gyvi!
— Sveikas, kenkėjau! — piktai ir garsiai atsakė Ivanas.
Riuchinas taip suglumo, jog nė akių nedrįso pakelti į mandagųjį daktarą. Bet tasai nėmaž neužpyko, tik įprastu mikliu judesiu nusiėmė akinius, kilstelėjo chalato skverną, įsikišo akinius į užpakalinę kelnių kišenę, o paskui paklausė Ivaną: — Kiek jums metų?
— Eikite jūs visi velniop, iš tikrųjų! — šiurkščiai užriko Ivanas ir nusisuko.
— Kodėl jūs širstate? Argi aš pasakiau ką nors nemalonaus?
— Man dvidešimt treji metai, — audringai prašneko Ivanas, — ir aš jus visus apskųsiu. O pirmučiausia tave, glinda! — kreipėsi atskirai į Riuchiną.
— O dėl ko jūs skųsitės?
— Dėl to, kad mane, sveiką žmogų, pačiupo ir jėga atgabeno į beprotnamį! — tūžmingai atsakė Ivanas.
Riuchinas pasižiūrėjo į Ivaną ir nustėro: jokio pamišimo jo akyse nesimatė.
Gribojedove jos buvo drumstos, o dabar pasidarė skaidrios kaip visada.
„Dievulėliau! — išsigandęs pamanė Riuchinas. — Juk jis tikrai normalus? Tai bent! Ko mes jį, po galais, čia at itempėm? Normalus, normalus, tik snukis išakėtas…“ — Jūs esat, — ramiai prašneko gydytojas, sėsdamas ant baltos sukamos kėdutės su blizgančia koja, — ne beprotnamyje, o klinikoje, kur jūsų niekas nelaikys, jeigu nebus reikalo.
Ivanas Nikolajevicius netikėdamas pašnairavo, bet vis dėlto burbtelėjo:
— Garbė Dievui! Pagaliau atsirado bent vienas normalus tarp tų visų idiotų, iš kurių pats pirmasis — Saška, mulkis be jokio talento!
— Kas tas Saška be talento? — pasiteiravo gydytojas.
– Štai jis, Riuchinas! — atsakė Ivanas ir dūrė murzinu pirštu Riuchino pusėn.
Tasai plykstelėjo iš susijaudinimo.
„Štai kaip jis man atsidėkoja! — apmaudžiai pagalvojo jis. — Už tai, kad parodžiau jam širdį! Tai bent sukčius, tikrai!“ — Tipiškas buožiokas pagal savo psichologiją, — įsišnekėjo Ivanas Nikolajevičius, kuriam, matyt, knietėjo demaskuoti Riuchiną, — ir dar buožiokas, kuris uoliai dangstosi proletaro kauke. Pažvelkite į jo solidžią fizionomiją ir palyginkite ją su tais skambiais eilėraščiais, kuriuos jis parašė Gegužės pirmosios proga! Che che che… „Plazdėkit!“, „Plevenkit!..“ O jūs dirstelkit į jo sielą — ką jis ten sau galvoja… aiktelėsit! — ir Ivanas Nikolajevičius piktdžiugiškai nusikvatojo.
Riuchinas šnopavo, raudo ir galvojo tik apie tai, kad sušildė užantyje gyvatę, kad šoko į pagalbą tam, kursai pasirodė esąs pikčiausias priešas. O svarbiausia — nebuvo kas daryti:
juk nepulsi rietis su psichiniu ligoniu!
— O kodėl jus atvežė būtent pas mus? — paklausė gydytojas, įdėmiai išklausęs Benamio kaltinimus.
— Kad juos kur velniai, tuos avigalvius! Sugriebė, surišo kažkokiais skarmalais ir atbogino sunkvežimiu!
— Leiskite paklausti, kodėl atėjote į restoraną vienais apatiniais?
– Čia nieko nuostabaus, — atsakė Ivanas, — maudžiausi Maskvos upėje, mano drapanas nukniaukė, o šitą šlamštą paliko! Nejau nuogas eisiu per Maskvą? Apsivilkau, ką radęs, nes skubėjau į restoraną pas Gribojedovą.
Gydytojas klausiamai pažvelgė į Riuchiną, ir tasai niūriai burbtelėjo:
— Restoranas taip vadinasi.
— Aha, — tarė gydytojas, — o kodėl skubėjot? Koks nors svarbus pasimatymas?
— Aš konsultantą gaudau, — atsakė Ivanas Nikolajevičius ir neramiai apsižvalgė.
— Kokį konsultantą?
— Ar žinote Berliozą? — reikšmingai pasiteiravo Ivanas. — Tą… kompozitorių?