Taip, eilėraščiai… Jam — trisdešimt dveji metai! Iš tikrųjų, o kas toliau? — Ir toliau jis rašinės po kelis eilėraščius per metus. — Ligi senatvės? — Taip, ligi senatvės. — Ką jam atneš tie eilėraščiai? Šlovę? „Nesąmonė! Neapgaudinėk nors pats savęs. Šlovė niekada neateina pas tą, kas kuria prastus eilėraščius. Kodėl jie prasti? Teisybę, teisybę pasakė! — negailestingai plakė save Riuchinas. — Nė per nago juodymą netikiu aš tuo, ką rašau!..“ Neurastenijos priepuolio apniktas poetas susverdėjo, grindys po juo liovėsi tirtėti.
Riuchinas pakėlė galvą ir išvydo, kad jis jau seniai Maskvoje ir kad virš Maskvos jau aušra, kad debesys iš apačios nuauksinti, kad jo sunkvežimis stovi įstrigęs kitųmašinų kolonoje ties posūkiu į bulvarą ir kad visai šalia, truputį palenkęs galvą, ant postamento stovi metalinis žmogus ir abejingai stebi bulvarą.
Kažkokios keistos mintys siūbtelėjo į pasiligojusio poeto galvą. „Štai tikros sėkmės pavyzdys… — Riuchinas atsistojo visu ūgiu sunkvežimio kėbule ir iškėlė ranką, nežinia kodėl užsipuolęs niekam nieko bloga nedarantį metalinį žmogų. — Kad ir kokį žingsnį gyvenime jis būtų žengęs, kad ir kas jam būtų nutikę, viskas išėjo jam į naudą, viskas jam nešė šlovę! O ką jis padarė? Negaliu suvokti… Kuo gi ypatingi tie žodžiai: „Vėtra šėlsta…“ Nesuprantu!.. Pasisekė, pasisekė! — staiga tulžingai nutarė Riuchinas ir pajuto, kad sunkvežimis trūktelėjo. — Šovė, šovė į jį tasai baltagvardiet is ir sutrupino blauzdikaulį, ir garantavo nemirtingumą…“ Kolona pajudėjo. Visiškai pasiligojęs ir net susenęs poetas ne vėliau nei po dviejų minučių įžengė į Gribojedovo verandą. Ji jau buvo ištuštėjusi. Kampe baigė gerti kažkokia kompanija, jos vidury skeryčiojosi pažįstamas konferansjė su tiubeteika ir taure šampano rankoje.
Riuchiną, nešiną glėbiu rankšluosčių, labai maloniai sut iko Arčibaldas Arčibaldovičius ir tučtuojau išvadavo nuo prakeiktų skudurų. Jeigu Riuchinas nebūtų taip nukamuotas klinikoje ir sunkvežimyje, jis turbūt su malonumu būtų išklojęs viską, kas dėjosi klinikoje, pagražindamas savo pasakojimą išgalvotomis smulkmenomis. Tačiau šią akimirką jam ne tas rūpėjo, be to, nors Riuchinas ir nebuvo itin pastabus, — dabar, išduskintas sunkvežimio, jis pirmą kartą įsižiūrėjo į pirato veidą ir suprato, kad tasai, nors ir klausinėja apie Benamį ir net šūkčioja „ajajai!“, iš tikrųjų visai abejingas Benamio likimui ir nėmaž jo nesigaili. „Ir teisingai! Šaunuolis!“ — su cinišku pakaruoklišku įtūžiu pagalvojo Riuchinas ir, ūmai liovęsis pasakoti apie šizofreniją, paprašė:
— Arčibaldai Arčibaldovičiau, arielkėlės būtų neprošal…
Piratas nutaisė užjaučiamą miną, sukuždėjo:
— Suprantu… beregint… — ir mostelėjo oficiantui.
Po penkiolikos minučių Riuchinas vienut vienutėlis kiurksojo susirietęs prie žiobrio, lenkė taurelę po taurelės, suprasdamas ir pripažindamas, kad jo gyvenime nieko nebegalima pataisyti, galima tik pamiršti.
Poetas iššvaistė savo naktį, kol kiti puotavo, ir dabar suprato, kad jos nebesugrąžinsi.
Užteko tik kilstelėti galvą nuo lempos į dangų, kad pamatytum, jog naktis pražuvo amžinai. Oficiantai paskubom plėšė nuo stalų staltieses. Palei verandą šmirinėjantys katinai markstėsi nuo ryto šviesos. Poetą nesulaikomai užgriuvo diena.
VII skyrius
NETIKĘS BUTAS
Jeigu kitą rytą Stiopai Lichodejevui kas nors būtų pasakęs: „Stiopa! Jei šią minutę neatsikelsi, būsi sušaudytas!“ — Stiopa prislėgtu, vos girdimu balsu būtų atsakęs:
„Šaudykit, darykit su manim, ką norite, aš nesikelsiu“.
Lichodejevui atrodė, kad jis ne tik atsikelti, bet nė akių pramerkti negali, kad, vos pabandžius tai padaryti, tvyksteltų žaibas ir jo galva ištikštų į gabalus. Toje galvoje gaudė didžiulis varpas, tarp akių obuolių ir užmerktų vokų šmėžavo rudos dėmės su raudonai žaliais apvadais, be to, jį dar pykino, ir atrodė, kad tas pykinimas susijęs su kažkokio įkyraus patefono garsais.
Stiopa bandė ką nors prisiminti, tačiau prisiminė tik tiek, kad berods vakar ir nežinia kur jisai stovėjo su servetėle rankoje ir taikėsi pabučiuoti kažkokią damą, žadėdamas jai, jog kitą dieną, lygiai dvyliktą, ateisiąs pas ją į svečius. Dama atsikalbinėjo, sakydama:
„Ne, ne, manęs nebus namie!“ — o Stiopa prisispyręs kartojo: „O aš imsiu ir ateisiu!“ Nei kas toji dama, nei kuri dabar valanda, nei kuri diena, nei koks mėnuo — Stiopa nežinojo ir, kas visų liūdniausia, negalėjo suprasti, kur jis yra. Jis pabandė nors tai išsiaiškinti, tad praplėšė sulipusius kairės akies vokus. Prietemoje kažkas blausiai švytėjo.
Pagaliau Stiopa atpažino triumo ir suprato, kad guli aukštielninkas savo lovoje, kitaip sakant, buvusioje juvelyro našlės lovoje, miegamajame. Čia jam taip suskaudo galvą, kad jis užsimerkė ir suvaitojo.
Paaiškinsime: Stiopa Lichodejevas, Varjetė teatro direktorius, nubudo rytą savo bute, tame pačiame, kurį jie dalinosi perpus su velioniu Berliozu, dideliame šešių aukštų name, atgręžtame į Sodų gatvę.
Reikia pasakyti, kad tasai butas — Nr. 50 — jau senokai pasižymėjo jeigu ne prasta, tai bent keistoka reputacija. Prieš porą metų jį dar valdė juvelyro de Fužerė našlė. Ana Francevna de Fužerė, garbinga ir itin veikli penkiasdešimtmetė dama, tris kambarius iš penkių buvo atidavusi nuomininkams: vienam, kurio pavardė Belomutas, o kitam — su neišlikusią pavarde. Ir štai prieš dvejus metus bute prasidėjo nesuprantami dalykai: žmonės iš to buto pradėjo paslaptingai dingti.
Sykį poilsio dieną į butą atėjo milicininkas, pasivadino į prieškambarį antrąjį gyventoją (kurio pavardė neišliko) ir pasakė, kad šis kviečiamas trumpam užeiti į milicijos skyrių ir kažką pasirašyti. Gyventojas liepė Anfisai, išt ikimai ir senai Anos Francevnos namų darbininkei, sakyti, jeigu kas nors paskambintų, kad jis grįšiąs po dešimties minučių, ir išėjo drauge su mandagiu, baltomis piršt inėmis mūvinčiu milicininku. Tačiau jis negrįžo ne tik po dešimties minučių, o ir apskritai niekada. Užvis keisčiausia tai, kad drauge su nuomininku, atrodo, dingo ir milicininkas.
Dievobaiminga, o atvirai šnekant — prietaringa Anfisa stačiai pareiškė didžiai susikrimtusiai Anai Francevnai, kad čia neapsieita be burtų ir kad ji puikiai žinanti, kas pasiglemžė ir gyventoją, ir milicininką, bet prieš naktį nenorinti apie tai kalbėti.
Na, burtams, kaip žinote, užtenka tik prasidėti, ir jau niekaip jų nebesuturėsi. Antrasis gyventojas dingo, regis, pirmadienį, o trečiadienį skradžiai žemę prasmego Belomutas, nors, tiesa, kitokiomis aplinkybėmis. Rytą jo pasiimti kaip visada atvažiavo mašina ir išvežė jį į tarnybą, tačiau atgal neparvežė ir pati daugiau nebegrįžo.
Neįmanoma apsakyt i madam Belomut sielvarto ir siaubo. Deja, ir viena, ir kita truko neilgai. Tą pačią naktį, sugrįžusi kartu su Anfisa iš vasarnamio, kur kažkodėl skubiai buvo išvykusi, Ana Francevna neberado bute jau ir pilietės Belomut. Tačiau tai dar ne viskas: abiejų kambarių, kuriuos nuomavo Belomutai, durys buvo užantspauduotos!
Šiaip taip praslinko dvi dienos. Trečiąją per visą tą laiką nuo nemigos akių nesudėjusi Ana Francevna vėl skubiai išvažiavo į vasarnamį… Ar bereikia sakyti, kad ji negrįžo!
Likusi viena, Anfisa į valias prisiverkė ir antrą valandą nakties atsigulė. Kas jai nutiko vėliau, nežinoma, tačiau kitų butų gyventojai pasakojo, kad penkiasdešimtajame bute visą naktį kažkas bildėję, o buto languose neva iki pat ryto degusi elektra. Rytmetį paaiškėjo, kad ir Anfisos nebėr!
Apie dingusius žmones ir užkeiktą butą tame name ilgai buvo pasakojamos visokios legendos, sakykim, kad ir tokios: girdi, toji perkarusi ir dievobaiminga Anfisa nešiojusi ant savo išdžiūvusios krūtinės zomšinį maišelį su dvidešimt penkiais stambiais deimantais, priklausančiais Anai Francevnai. Kad, girdi, vasarnamio, į kurį taip skubiai važinėjo Ana Francevna, malkinėje buvo rastos kažkokios nesuskaičiuojamos brangenybės, tarp jų tie patys deimantai ir caro laikų aukso rubliai… Ir panašiai. Na, ko nežinome, dėl to ir galvos neguldome.