Kad ir kaip ten būtų, butas tuščias ir užantspauduotas prasilaikė tik savaitę, o paskui į jį atsikėlė velionis Berliozas su žmona ir štai tasai Stiopa — taip pat su žmona. Savaime aišku, kad, vos įsikrausčius į apsėstąjį butą, jų šeimose irgi prasidėjo velniava. Per vieną mėnesį dingo abi žmonos. Tačiau jų pėdsakai buvo aptikti. Žmonės tauškė regėję Berliozo žmoną Charkove su kažkokiu baletmeisteriu, o Stiopos žmona neva atsidūrusi Božedomkoje, kur, pasak gandų, Varjetė direktorius savo nesuskaičiuojamų pažinčių dėka jai išrūpino kambarį, tačiau su viena sąlyga: kad jos nė kvapo neliktų Sodų gatvėje…
Taigi St iopa suvaitojo. Jis ketino pasišaukt i namų darbininkę Grunią ir pareikalaut i piramidono, tačiau vis dėlto susiprotėjo, kad tai kvailystės, kad jokio piramidono Grunia, žinoma, neturi. Bandė šauktis pagalbon Berliozą, dusyk suvebleno: „Miša… Miša…“, tačiau, kaip patys suprantate, atsakymo neišgirdo. Bute tvyrojo visiška tyla.
Pakrutinęs kojų pirštus, Stiopa susigaudę, kad guli su kojinėmis, tirtančia ranka brūkštelėjo per šlaunį, norėdamas išsiaiškinti, ar su kelnėmis, ar be jų, tačiau nesuprato. Pagaliau pamatęs, kad yra visų apleistas ir vienišas, kad pagalbos nesulauks, jis ryžosi kelt is, nors tam reikėjo tiesiog nežmoniškų pastangų.
Stiopa praplėšė sulipusius vokus ir išvydo savo atspindį veidrodyje — žmogystą stirksančiais į visas šalis plaukais, išpurtusią, juodais šeriais apžėlusia fizionomija, užburkusiomis akimis, murzinais marškiniais su apykakle ir kaklaraiščiu, mūvintį ilgomis apatinėmis kelnėmis ir kojinėmis.
Tokį jis išvydo save veidrodyje, o šalia veidrodžio išvydo juodai apsirengusį nepažįstamą žmogų su juoda berete.
Stiopa atsisėdo lovoje ir kiek įmanydamas išsprogino krauju pasruvusias akis, įsmeigęs jas į nepažįstamąjį.
Tylą sutrikdė nepažįstamasis, žemu sodriu balsu su užsienietišku akcentu ištaręs tokius žodžius:
— Laba diena, malonusis Stepanai Bogdanovičiau!
Stojo pauzė, po kurios, sutelkęs visas jėgas, Stiopa prastenėjo:
— Ko jums reikia? — ir pats nustėro, nepažindamas savo balso. Žodį „ko“ jis pasakė diskantu, „jums“ — bosu, o „reikia“ jam visai nepavyko ištarti.
Nepažįstamasis draugiškai šyptelėjo, išsitraukė didelį auksinį laikrodį, kurio dangtelis buvo papuoštas deimanto trikampiu, paskambino vienuolika kartų ir tarė:
— Vienuolika! Jau visą valandą laukiu, kol jūs pabusit, nes liepėt man ateiti dešimtą.
Štai ir aš!
Stiopa apgraibomis susirado kelnes, numestas ant kėdės šalia lovos, suvapėjo:
„Atleiskite…“, apsimovė jas ir kimiu balsu ištarė:
— Prašom pasisakyti savo pavardę.
Jam buvo sunku kalbėti. Sulig kiekvienu žodžiu kažkokia adata badė jam smegenis, keldama pragarišką skausmą.
— Ką? Jūs ir mano pavardę pamiršote? — nepažįstamasis nusišypsojo.
— Atsiprašau… — sušvokštė Stiopa, pajutęs, kad pagirios krečia naują išdaigą: jam pasirodė, kad grindys palei lovą prasmego ir jis beregint nulėks žemyn galva po velnių, į patį pragarą.
— Brangusis Stepanai Bogdanovičiau, — prašneko svečias, įžvalgiai šypsodamasis, — joks piramidonas jums nepadės. Pasikliaukite sena išmintim — nuo ko susirgai, tuo ir gydykis. Vienintelis daiktas, kuris gali grąžinti jums sveikatą — pora taurelių degtinės su aštriu ir karštu užkandžiu.
Stiopa buvo gudrus žmogus ir net šitaip negaluodamas suvokė, kad, užkluptam tokioje būklėje, reikia prisipažinti visas kaltes.
— Atvirai šnekant, — pradėjo jis, vos apversdamas liežuvį, — vakar aš mažumėlę…
— Daugiau nė žodžio! — pertraukė jį lankytojas ir pavažiavo su kėde į šalį.
Stiopa, išpūtęs akis, išvydo, kad ant mažo staliuko stovi padėklas, ant kurio guli baltos duonos riekės, indelis su ikrais, lėkštelė marinuotų grybų, kažkoks puodukas, o galų gale — talpi juvelyro našlės ropinukė su degtine. Stiopą ypač apstulbino tai, kad ropinukė išrasojusi nuo šalčio. Beje, nieko čia stebėtino nebuvo — ropinė stovėjo dubenyje tarp ledų. Žodžiu, viskas buvo patiekta gražiai, su išmanymu.
Nepažįstamasis neleido Stiopos nuostabai pereiti į šoką ir mikliai pripylė pusę taurelės degtinės.
— O jūs? — cyptelėjo Stiopa.
— Su malonumu! Drebančia ranka Stiopa prinešė taurelę prie lūpų, o nepažįstamasis vienu mauku prarijo savo taurelės turinį. Čiaumodamas gabalą ikrų, Stiopa su didžiausiu vargu išstenėjo:
— O jūs… neužkandat?
— Dėkoju, aš niekada neužkandu, — atsakė nepažįstamasis ir įpylė po antrą. Atidengė puodą — jame buvo dešrelės su pomidorų padažu.
Ir štai išsisklaidė prieš akis nelaboji žaluma, liežuvis nebekliuvo, o svarbiausia — Stiopa šį tą prisiminė. Prisiminė, kad vakar buvo ūžauta Schodnioje, skečų autoriaus Chustovo vasarnamyje, kur tasai Chustovas ir buvo nudanginęs Stiopą taksomotoru. Jis net prisiminė, kaip jie samdėsi tą taksomotorą prie „Metropolio“, drauge dar buvo kažkoks aktorius ne aktorius… su patefonu lagaminėlyje. Taip, taip, taip, viskas vyko vasarnamyje! Nuo tos patefono muzikos, beje, stūgavo šunys. Štai tik kas toji dama, kurią Stiopa mėgino pabučiuoti, taip ir neaišku… Velniai žino, kas ji tokia… berods radijuj dirba, o gal ir ne.
Taigi vakarykštė diena po truputėlį ėmė ryškėti, tačiau dabar Stiopą kur kas labiau domino ši diena ir ypač nepažįstamojo žmogaus, atnešusio degtinės ir užkandžių, pasirodymas miegamajame. Štai ką ne pro šalį būtų išsiaiškinti!
— Na, dabar, tikiuosi, jūs jau prisiminėte mano pavardę?
Tačiau Stiopa tik droviai nusišypsojo ir skėstelėjo rankomis.
— Nejaugi! Įtariu, kad po degtinės jus dar gėrėt portveino! Bet klausykit, kas gi taip daro!
— Norėčiau paprašyti, kad visa tai liktų tarp mūsų, — meilikaujamai tarė Stiopa.
— O, žinoma, žinoma! Tačiau už Chustovą aš, savaime suprantama, galvos neguldau.
— Jūs pažįstate Chustovą?
— Vakar jūsų kabinete prabėgomis mačiau tą individą, tačiau užtenka bent viena akim dirstelėti į jo veidą, kad suprastum, jog jis — niekšas, intrigantas, prisitaikėlis ir palaižūnas.
„Gryna teisybė!“ — pamanė Stiopa, apstulbintas tokios teisingos, tikslios ir trumpos Chustovo charakteristikos.
Taigi vakarykštė diena palengva lipdėsi iš gabalėlių, bet nerimas vis dėlto nepaliko Varjetė direktoriaus. Mat toje vakarykštėje dienoje žiojėjo didžiulė juoda skylė. Sakykit, ką norit, bet štai šito nepažįstamo žmogaus su berete Stiopa vakar savo kabinete tikrai nematė.
— Juodosios magijos profesorius Volandas, — oriai prisistatė svečias, regėdamas St iopos kančias, ir išdėstė viską paeiliui.
Vakar jis atvyko iš užsienio į Maskvą, tuoj pat užėjo pas Stiopą ir pasiūlė savo paslaugas Varjetė teatrui. Stiopa paskambino į Maskvos srities scenos renginių komisiją ir šį reikalą suderino (Stiopa išbalo ir sumirksėjo), pasirašė su profesorium Volandu sutartį septyniems pasirodymams (Stiopa išsižiojo), pasikvietė Volandą pas save šiandien dešimtą valandą ryto susitarti dėl smulkesnių detalių… Štai Volandas ir atėjo. Jį įleido namų darbininkė Grunia, paaiškinusi, kad pati ką tik atėjo, kad apskritai esanti ateinanti darbininkė, kad Berliozo nėra namie, o jeigu svečias geidžiąs pasimatyti su Stepanu Bogdanovičium, tegul pats einąs pas jį į miegamąjį. Stepanas Bogdanovičius taip giliai įmigęs, jog ji nesiimanti jo žadinti. Išvydęs, kaip atrodo Stepanas Bogdanovičius, artistas pasiuntė Grunią į gastronomą degtinės ir užkandžio, į vaistinę ledo ir…