— Leiskite jums atsilyginti, — suinkštė priblokštas Stiopa ir ėmė ieškoti piniginės.
— O, vieni niekai! — atšovė gastrolierius ir pareiškė apie tai nenorįs nė girdėti. Taigi paaiškėjo, iš kur atsirado degtinė ir užkandis, bet į Stiopą vis dėlto buvo gaila žiūrėti: jis ničnieko neprisiminė apie sutartį ir, nors užmušk, vakar nebuvo matęs šito Volando. Taip, Chustovas buvo, o Volando — ne.
— Gal galėčiau žvilgtelėti į sutartį, — tyliai paprašė Stiopa.
— Prašom, prašom…
Stiopa žvilgtelėjo į popierių ir nustėro. Viskas buvo kaip reikiant. Pirmiausia paties Stepano ranka šauniai suriestas parašas! Kampe įstrižai — finansų direktoriaus Rimskio rezoliucija, leidžianti išduoti artistui Volandui dešimt tūkstančių rublių iš jam už septynis būsimus pasirodymus priklausančios trisdešimt penkių tūkstančių rublių sumos. Be to, šalia dar ir Volando parašas, kad jis tuos dešimt tūkstančių jau gavo!
„Tokios tokelės! — pagalvojo nelaimingasis Stiopa, ir jam ėmė suktis galva. — Prasideda kraupūs atminties aptemimai?!“ Savaime aišku, dabar, tam Volandui pateikus sutartį, toliau rodyti nuostabą būtų buvę tiesiog nepadoru. Stiopa atsiprašė svečią minutėlę pasišalinsiąs ir vienomis kojinėmis išpuolė į prieškambarį prie telefono. Bėgdamas šūktelėjo virtuvės pusėn:
— Grunia!
Tačiau niekas neatsiliepė. Jis žvilgtelėjo į Berliozo kabineto duris, kurios buvo šalia prieškambario, ir čia, kaip sakoma, sustingo it stabo ištiktas. Ant durų rankenos Stiopa pastebėjo virvelę su smalkos antspaudu. „Še tau, kad nori! — krioktelėjo kažkas Stiopos galvoje. — Tik to dar trūko!“ — ir čia Stiopos mintys nuskriejo jau dvejais bėgiais, tačiau, kaip visada būna per katastrofą, viena kryptimi ir apskritai velniaižin kur. Sunku apsakyti sumaištį, kilusią Stiopos galvoje. Šalia šitos velniavos su juoda berete, šalta degtine ir neįtikėtina sutartim — prašom, dar ir antspaudas ant durų! Juk gali sakyti kam nori, kad Berliozas kažką iškrėtė — niekas nepatikės, dievaži, nepatikės! Ir vis dėlto — antspaudas!
Taigi…
Tą akimirką Stiopos galvoje ėmė kirbėti it in nemalonios mintelės apie straipsnį, kurį, kaip tyčia, jis neseniai įbruko Michailui Aleksandrovičiui atspausdinti žurnale. O straipsnelis, tarp mūsų šnekant, paikas! Ir niekam tikęs, ir pinigai menki…
Prisiminęs straipsnį, Stiopa tuoj pat prisiminė ir vieną įtartiną pokalbį, kuris, regis, vyko balandžio dvidešimt ketvirtos vakare šičia, valgomajame, jiedviem vakarieniaujant su Michailu Aleksandrovičium. Žinoma, įtartinu tikrąja to žodžio prasme pokalbio vadinti negalima (į tokį pokalbį Stiopa nebūtų leidęsis), tačiau šnekama buvo apie kažkokius nereikalingus dalykus. Tokių šnekų, gerbiamieji piliečiai, verčiau nė nepradėti.
Ligi antspaudo tas šnekas, be abejonės, galėjai laikyti niekais, o štai atsiradus antspaudui…
„Ak, Berliozai, Berliozai! — kunkuliavo mintys Stiopos galvoje. — Stačiai galvon netelpa!“ Bet nebuvo kada liūdėt i, ir Stiopa surinko Varjetė finansų direktoriaus Rimskio numerį.
Stiopos padėtis buvo kebli: visų pirma užsienietis galėjo įsižeisti, kad Stiopa nepasitiki juo net parodžius sutartį, o ir finansų direktoriui nežinia buvo ką sakyti. Juk nepaklausi jo: „Sakykit, ar aš vakar pasirašiau sutartį trisdešimt penkiems tūkstančiams rublių?“ Šitaip klausti nedera!
— Taip! — pasigirdo ragelyje šaižus ir nemalonus Rimskio balsas.
— Sveiki, Grigorijau Danilovičiau, — tyliai prašneko Stiopa, — čia Lichodejevas. Štai koks reikalas… hm… hm… pas mane sėdi tasai… ė… artistas Volandas… Taigi… norėjau paklausti, kaip ten šį vakarą?.. — A, juodasis magas! — atsiliepė ragelyje Rimskis. — Afišos tuojau bus gatavos.
— Aha, — silpnu balsu numykė Stiopa, — na, iki pasimatymo…
— O jūs greit atvažiuosit? — paklausė Rimskis.
— Už pusvalandžio, — atsakė Stiopa ir, pakabinęs ragelį, Nuspaudė rankomis plyštančią galvą. Ajajai, kokia bjauri istorija! Kas gi atsitiko atminčiai, piliečiai? A?
Vis dėlto ilgiau stypsoti prieškambaryje buvo nepatogu, ir Stiopa beregint apmetė tokį planą: visomis išgalėmis slėpti savo neįtikėtiną užmaršumą, o dabar pirmiausia gudriai iškamantinėti užsienietį, ką gi jis žada parodyti šį vakarą Stiopai patikėtame teatre?
Stiopa nusisuko nuo aparato ir ūmai tinginės Grunios seniai nevalytame veidrodyje, kuris kabojo prieškambaryje, aiškiai išvydo kažkokį keistą tipelį — ilgą kaip žalgą ir su pensnė (ak, jeigu čia būtų buvęs Ivanas Nikolajevičius! Jis būtų iškart tą tipelį atpažinęs!). O tas pasirodė ir bemat dingo. Sunerimęs Stiopa pažvelgė tolėliau į prieškambarį ir antrąsyk svirstelėjo, nes veidrodyje praėjo ir taip pat dingo didžiulis juodas katinas.
Stiopai nusmelkė širdį, jis susverdėjo.
„Kas čia dabar? — pagalvojo jis. — Nejau kraustausi iš proto? Iš kur tie atspindžiai?!“ Jis apsidairė po prieškambarį ir išsigandęs sušuko:
— Grunia! Koks čia katinas pas mus šlaistosi? Iš kur jis atsirado? Ir kas dar čia su juo?!
— Nesijaudinkite, Stepanai Bogdanovičiau, — atsiliepė balsas, bet ne Grunios, o svečio iš miegamojo, — tai mano katinas. Nurimkite. O Grunios nėra, aš išsiunčiau ją į Voronežą.
Jinai skundėsi, kad jūs neišleidžiate jos atostogų.
Šitie žodžiai buvo tokie netikėti ir keist i, jog Stiopa nusprendė, kad jis prastai nugirdo.
Be galo suglumęs jis ristute įlėkė į miegamąjį ir sustingo ant slenksčio. Jo plaukai šoktelėjo piestu, o kaktą išmušė smulkūs prakaito lašeliai.
— Svečias miegamajame buvo jau nebe vienas, o su kompanija. Antrame krėsle sėdėjo tas pats tipas, kuris pasivaideno prieškambaryje. Dabar jis buvo gerai matyti: ūsai it plunksnikės, vienas pensnė stiklas spingčioja, o antrojo visai nėra. Bet miegamajame galėjai išvysti dar baisesnių dalykų: ant minkštos kėdutės, kadaise priklausiusios juvelyro našlei, išsidrėbęs vampsojo kažkas trečias, būtent — siaubingo dydžio juodas katinas, vienoje letenoje laikąs taurelę degtinės, o kitoje šakutę, ant kurios buvo spėjęs pasimauti marinuotą grybą.
Miegamajame šviesos ir taip buvo maža, o dabar Stiopai pradėjo darytis tamsu akyse.
„Štai kaip, pasirodo, kraustomasi iš proto!“ — pamanė jis ir griebėsi durų staktos.
— Kaip matau, brangusis Stepanai Bogdanovičiau, jūs truputėlį nustebęs? — pasiteiravo Volandas dantimis kalenantį Stiopą. — O stebėtis juk nėra kuo. Tai mano svita.
Čia katinas išgėrė degtinės, ir Stiopos ranka ėmė slysti stakta žemyn.
— Ir tai svitai būtina kur nors gyventi, — aiškino Volandas, — taigi kai kas iš mūsų šiame bute nereikalingas. Ir man regis, kad nereikalingas kaip tik jūs!
— Jis, jis! — ožio balsu subliuvo languotasis ilgšis, — apskritai jis paskutiniu metu krečia baisias kvailystes. Girtuokliauja, naudodamasis padėtimi kimba prie moterų, nė velnio neveikia, o ką gali veikti, jeigu visiškai nesusigaudo apie reikalus, kurie jam patikėti.
Viršininkams akis muilina!
— Tuščiai valdišką mašiną gainioja! — apskundė Stiopą ir katinas, žiautarodamas grybą.
Ir tą akimirką, kai Stiopa, jau susmukęs ant grindų, nusilpusia ranka grabinėjo staktą, bute pasirodė ketvirtas ir jau paskutinis vaiduoklis. Tiesiai iš veidrodžio kambarin įžengė mažas, tačiau nepaprastai pečiuitas žmogelis su katiliuku ant galvos ir styrančia iš burnos iltimi, bjaurojančia ir taip jau šlykščią jo fizionomiją. Jis buvo rusvais, net ugniniais plaukais.