— Labai malonu, — tuo metu murmėjo suglumęs redaktorius, o užsienietis įsidėjo dokumentus į kišenę.
Taip buvo atkurti normalūs santykiai, ir visi trys vėl susėdo ant suolelio.
— Tai jūs, profesoriau, pakviestas pas mus kaip konsultantas? — paklausė Berliozas.
— Taip, kaip konsultantas.
— Jūs vokietis? — pasiteiravo Benamis.
— Ar aš?.. — pasitikslino profesorius ir ūmai susimąstė. — Taip, ko gera, vokietis… — tarė jis.
— Bet ir rusiškai kalbate puikiai, — pasakė Benamis.
— O aš apskritai poliglotas ir moku labai daug kalbų, — atsakė profesorius.
— O kokia jūsų specialybė? — susidomėjo Berliozas.
— Aš — juodosios magijos specialistas.
„Še tau!..“ — šmėstelėjo mintis Michailo Aleksandrovičiaus galvoje.
— Ir… ir jus, kaip šios srit ies specialistą, pakvietė pas mus? — sumikčiojęs paklausė jis.
— Taip, kaip šios srit ies specialistą, — patvirtino profesorius ir paaiškino: — Jūsų valstybinėje bibliotekoje aptikt i autent iški dešimtame amžiuje gyvenusio mago Herberto Aurilakiečio rankraščiai. Ir šit aš turiu juos išnarplioti. Aš — vienintelis specialistas pasaulyje.
— A — a! Jūs istorikas? — su didžiu palengvėjimu pagarbiai paklausė Berliozas.
— Istorikas, — patvirtino mokslininkas ir pridūrė nei į tvorą, nei į mietą: — Šį vakarą prie Patriarcho tvenkinių nutiks įdomi istorija!
Redaktorius ir poetas vėl be galo nustebo, o profesorius pasimojo juodu arčiau ir, kai jie palenkė galvas, sušnibždėjo:
— Turėkit omeny, kad Jėzus buvo.
— Suprantat, profesoriau, — dirbtinai šyptelėjęs atsiliepė Berliozas, — mes gerbiame jūsų nepaprastas žinias, tačiau patys šiuo klausimu esame kitos nuomonės.
— O kam čia tos nuomonės! — atsakė keistasis profesorius. — Jis tiesiog buvo, ir viskas.
— Bet juk reikia kokių nors įrodymų… — buvo bepradedąs Berliozas.
— Ir įrodymų nereikia, — atsakė profesorius ir prašneko negarsiai, kažkodėl net be akcento: — Viskas paprasta: užsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, šiūruojančia kavaleristo eisena ankstų pavasario mėnesio nisano keturioliktos dienos rytą…
II skyrius
PONCIJUS PILOTAS
Užsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, šiūruojančia kavaleristo eisena ankstų pavasario mėnesio nisano keturioliktos dienos rytą į dengtą kolonadą, jungiančią Erodo Didžiojo rūmų sparnus, išėjo Judėjos prokuratorius Poncijus Pilotas.
Užvis labiausiai pasaulyje prokuratorius nekentė rožių aliejaus kvapo, ir viskas dabar pranašavo bjaurią dieną, nes tasai kvapas persekiojo prokuratorių nuo pat saulėtekio.
Prokuratoriui atrodė, kad rožių kvapą skleidžia kiparisai ir palmės sode, kad prakeiktas rožių dvelksmas sumišęs su odos ir sargybinių kvapu. Nuo rūmų gilumoje esančių flygelių, kur įsikūrė kartu su prokuratoriumi atžygiavusi į Jeršalaimą Dvyliktojo Žaibasvaidžio legiono pirmoji kohorta, trenkė dūmeliu, atplaukusiu į kolonadą per aukštutinę sodo aikštelę, ir su kartokais dūmais, liudijančiais, kad kenturijų virėjai jau užkaitė pietus, buvo sumišęs vis tas pats tirštas rožių kvapas. „O dievai, dievai, už ką mane baudžiate?.. Taip, nėra abejonės! Tai ji, vėl ji, nenugalima, baisi liga hemikranija, dėl kurios skauda pusė galvos… nuo jos nėra vaistų, nėra išsigelbėjimo… mėginsiu nejudinti galvos.“ Ant mozaikinių grindų šalia fontano jau buvo paruoštas krėslas, ir prokuratorius, į nieką nežiūrėdamas, atsisėdo ir ištiesė ranką į šoną. Sekretorius pagarbiai į tą ranką įdėjo pergamento skiautę. Nepajėgdamas nuslėpti skausmingos grimasos, prokuratorius šnairomis greitai peržvelgė raštą, grąžino pergamentą sekretoriui ir vos ne vos pratarė:
— Tardomasis iš Galilėjos? Tetrarchui bylą siuntėte?
— Taip, prokuratoriau, — atsakė sekretorius.
— O ką jis?
— Jis atsisakė spręsti šią bylą ir Sinedriono mirties nuosprendį persiuntė jums tvirtinti, — paaiškino sekretorius.
Prokuratoriaus skruostas trūktelėjo, jis tyliai pasakė:
— Atveskite kaltinamąjį.
Ir beregint iš sodo aikštelės į balkoną po kolonomis du legionieriai atvedė ir pastatė prieš prokuratoriaus krėslą maždaug dvidešimt septynerių metų žmogų. Tas žmogus buvo apsivilkęs senučiu ir sudriskusiu melsvu chitonu. Galva pridengta baltu gobtuvu su dirželiu per kaktą, o rankos surištos už nugaros. Po kaire akimi buvo didelė mėlynė, lūpų kampas pradrėkstas ir apkrešėjęs krauju. Atvestasis nerimastingai ir smalsiai pažvelgė į prokuratorių.
Tas patylėjo, paskui pusbalsiu paklausė aramėjiškai:
— Tai tu kurstei žmones sugriauti Jeršalaimo šventyklą?
Taip sakydamas, prokuratorius sėdėjo it akmeninis, tik lūpos vos vos krutėjo tardamos žodžius. Prokuratorius buvo kaip akmeninis, nes bijojo pajudinti pragariško skausmo deginamą galvą.
Žmogus surištomis rankomis truputėlį pasilenkė į priekį ir prabilo:
— Gerasis žmogau! Patikėk…
Bet prokuratorius, kaip ir anksčiau nejudėdamas ir nė trupučio nepakeldamas balso, tuojau pertraukė jį: — Tai tu mane vadini geruoju žmogum? Klysti. Jeršalaime visi šnibždasi, kad aš — nuožmus siaubūnas, ir tai tikra tiesa, — ir tuo pačiu monotonišku balsu pridūrė: — Pašaukit kenturioną Žiurkiamušį.
Visiems pasirodė, kad balkone aptemo, kai pirmosios kenturijos kenturionas Markas, pramintas Žiurkiamušiu, atsistojo prieš prokuratorių. Žiurkiamušis buvo visa galva aukštesnis už patį aukščiausią legiono kareivį ir tokių plačių pečių, kad visiškai užstojo dar neaukštai pakilusią saulę.
Prokuratorius kreipėsi į kenturioną lotyniškai:
— Nusikaltėlis vadina mane „geruoju žmogum“. Išveskite jį valandėlei iš čia ir paaiškinkite, kaip reikia kalbėti su manimi. Bet neluošinkit.
Ir visi, išskyrus nejudantį prokuratorių, palydėjo žvilgsniu Marką Žiurkiamušį, kuris mostelėjo ranka suimtajam, rodydamas, kad tas turi sekti jam įkandin.
Žiurkiamušį apskritai visi vien dėl ūgio lydėdavo žvilgsniais, kur tik jis pasirodydavo, o tie, kas matė jį pirmąkart, dar ir dėl to, kad kenturiono veidas buvo sužalotas: jo nosį kažkada suknežino germano kuoka.
Sunkūs Marko batai nukaukšėjo mozaika, surištasis nuėjo paskui jį be garso, kolonadoje stojo visiška tyla, ir buvo girdėti, kaip sodo aikštelėje šalia balkono burkuoja balandžiai ir vanduo fontane dainuoja savo įmantrią ir malonią dainą.
Prokuratorius panoro atsikelti, pakišti smilkinį po srove ir taip apmirt i. Bet jis žinojo, kad ir tai jam nepadės.
Išvedęs suimtąjį iš po kolonų į sodą, Žiurkiamušis paėmė rimbą iš bronzinės statulos papėdėje stovinčio legionieriaus rankų ir, nesmarkiai užsimojęs, sušėrė suimtajam per pečius. Kenturiono judesys buvo atsainus ir lengvas, bet surištasis akimirksniu lyg pakirstom kojom pargriuvo žemėn, ėmė gaudyti kvapą, jo veidas išblyško, o akys susidrumstė. Markas kaire ranka lengvai, kaip tuščią maišą, truktelėjo aukštyn nugriuvusį, pastatė jį ant kojų ir prašneko sniaukrodamas, neaiškiai tardamas aramėjiškus žodžius:
— Romos prokuratorių vadinti igemonu. Kitų žodžių nesakyti. Stovėti ramiai. Ar supratai mane, ar tvoti dar kartą?
Suimtasis susvyravo, bet susivaldė, veidas atgavo pirmykštę spalvą, jis įkvėpė oro ir atsakė kimiu balsu: