Sekretorius mirt inai pabalo ir netyčia numetė ritinėlį ant grindų.
— Bėda ta, — niekieno nestabdomas toliau kalbėjo surištasis, — kad tu per daug užsidaręs ir galutinai praradai tikėjimą žmonėmis. Juk negalima, sutik, prisirišti tiktai prie šuns.
Tavo gyvenimas skurdus, igemone, — ir čia kalbantysis išdrįso nusišypsoti.
Sekretorius dabar svarstė tik vieną dalyką: ar tikėti, ar netikėti savo ausimis. Teko tikėti. Tada jis pabandė įsivaizduoti, kokia siaubinga forma išsilies ūmaus prokuratoriaus įsiūtis po tokių negirdėtai įžūlių suimtojo šnekų. Bet šito įsivaizduoti sekretorius nepajėgė, nors gerai pažinojo prokuratorių.
Tada nuaidėjo trūkčiojant is, prikimęs lotyniškai prabilusio prokuratoriaus balsas:
— Atriškite jam rankas.
Vienas sargybinių trinktelėjo iet imi, perdavė ją kitam, priėjo ir atrišo virves.
Sekretorius pakėlė ritinėlį, nutaręs kol kas nieko nerašyti ir niekuo nesistebėti.
— Prisipažink, — tyliai graikiškai paklausė Pilotas, — tu esi didis gydytojas?
— Ne, prokuratoriau, aš ne gydytojas, — atsakė suimtasis, su malonumu trindamas nuspaustą ir patinusį tamsiai raudoną riešą.
Rūsčiai, iš padilbų Pilotas varstė akimis suimtąjį, ir tos akys jau nebuvo drumzlinos, jose pasirodė visiems pažįstamos kibirkštys.
— Aš nepaklausiau tavęs, — tarė Pilotas, — tu, ko gero, ir lotynų kalbą moki?
— Taip, moku, — atsakė suimtasis.
Gelsvi Piloto skruostai nuraudo, ir jis paklausė lotyniškai:
— Kaip sužinojai, kad aš norėjau pasišaukti šunį?
— Labai paprastai, — atsakė lotyniškai suimtasis, — tu vedžiojai ranka ore, — suimtasis pakartojo Piloto gestą, — lyg norėdamas paglostyti, o lūpos…
— Taip, — tarė Pilotas.
Abu patylėjo, paskui Pilotas užklausė graikiškai:
— Vadinasi, tu gydytojas?
— Ne, ne, — gyvai atsakė suimtasis, — patikėk, aš ne gydytojas.
— Na gerai. Jei nori slėpti, slėpk. Tai neturi tiesioginio ryšio su byla. Vadinasi, tu tvirtini, kad neraginai griauti… arba padegti, ar dar kaip kitaip sunaikinti šventyklos?
— Aš, igemone, nė vieno neraginau tokiam darbui, kartoju. Nejau aš panašus į silpnaprotį?
— Tikrai, tu nepanašus į silpnaprotį, — tyliai atsakė prokuratorius ir šyptelėjo kažkokia baisia šypsena, — tad prisiek, kad to nebuvo.
— Kuo nori, kad aš prisiekčiau? — labai pagyvėjęs paklausė atrištasis.
— Na, kad ir savo gyvybe, — atsakė prokuratorius, — ja prisiekti pats laikas, žinok, kad ji kabo ant plaukelio!
— Ar tik nemanai, kad tu ją pakabinai, igemone? — paklausė suimtasis, — jei taip, tai tu labai klysti.
Pilotas sudrebėjo ir iškošė pro dantis: — Aš galiu tą plaukelį nukirsti.
— Ir vėl klysti, — maloniai šypsodamasis ir prisidengdamas delnu nuo saulės, atkirto suimtasis, — sutik, kad plaukelį nukirsti tikriausiai gali tik tas, kas ant jo pakabino gyvybę.
— Na, na, — nusišypsojęs pasakė Pilotas, — dabar aš neabejoju, kad dykinėjantys Jeršalaimo žiopliai sekiojo tau iš paskos. Nežinau, kas pakabino tavo liežuvį, bet pakabintas jis gerai. Beje, sakyk: ar tiesa, kad tu atsibeldei į Jeršalaimą per Sūzų vartus raitas ant asilo, lydimas plikšių minios, riksmais sveikinusios tave lyg kokį pranašą? — čia prokuratorius parodė į pergamento ritinėlį.
Suimtasis suglumęs pažvelgė į prokuratorių.
— Kad aš nė asilo neturiu, igemone, — pasakė jis. — Atėjau į Jeršalaimą tikrai per Sūzų vartus, bet pėsčias, lydimas tik vieno Levio Mato, ir niekas manęs nesveikino, nes niekas manęs Jeršalaime dar nepažinojo.
— Ar tu nepažįsti, — vėl paklausė Pilotas, nenuleisdamas akių nuo suimtojo, — tokio Dismo, paskui — Gesto ir dar — Bar — Rabano?
– Šitų gerųjų žmonių aš nepažįstu.
— Tikrai?
— Tikrai.
— O dabar tark man, kodėl be paliovos kartoji: „gerieji žmonės“? Gal tu visus taip vadini?
— Visus, — atsakė suimtasis, — blogų žmonių pasaulyje nėra.
— Pirmą kartą girdžiu, — pasakė Pilotas šyptelėjęs, — bet galbūt aš menkai pažįstu gyvenimą! Galite toliau neužrašinėti, — tarė jis sekretoriui, nors šis ir taip nebeužrašinėjo, ir vėl kreipėsi į suimtąjį: — Apie tai tu veikiausiai perskaitei kokioje nors graikiškoje knygoje?
— Ne, aš savo protu priėjau.
— Ir tu tai skelbi?
— Taip.
— O štai, sakykim, kenturionas Markas, pravardžiuojamas Žiurkiamušiu? Ar jis geras?
— Taip, — atsakė suimtasis, — jis, tiesa, nelaimingas žmogus. Nuo to laiko, kai gerieji žmonės jį sužalojo, jis tapo žiaurus ir šiurkštus. Įdomu būtų sužinoti, kas jį sužalojo?
— Mielai galiu papasakoti, — atsiliepė Pilotas, — nes pats viską mačiau. Gerieji žmonės puolė jį kaip šunys mešką. Germanai apkibo jo sprandą, rankas ir kojas. Pėstininkų manipulas pakliuvo į spąstus, ir jei iš sparno nebūtų prasiveržusi kavaleristų turma, o jai vadovavau aš, — tau, filosofe, nebūtų tekę kalbėtis su Žiurkiamušiu. Tai nutiko per mūšį prie Idistavizo, Mergelių Slėnyje.
— Jei taip su juo pasišnekėjus, — staiga svajingai pasakė suimtasis, — esu tikras, kad jis smarkiai pasikeistų.
— Manau, — atsakė Pilotas, — kad nelabai apsidžiaugtų legiono legatas, jei tu sugalvotum kalbėtis su kuriuo nors jo karininku ar kareiviu. Beje, mūsų visų laimei, taip neatsitiks, aš pirmas tuo pasirūpinsiu.
Tuo metu kolonadon šaute įšovė kregždė, apsuko ratą po auksuotais skliautais, nusileido žemiau, vos neužkliudė smailiu sparnu nišoje stovinčios varinės statulos veido ir dingo už kolonos kapitelio. Galbūt ji sumanė tenai sukti lizdą.
Jai skraidant, jau prablaivėjusioje ir atlėgusioje prokuratoriaus galvoje gimė formulė. Ji buvo tokia: igemonas išnagrinėjo valkataujančio filosofo Ješuos, pravarde Ha — Nocri, bylą ir nusikalt imo joje neįžvelgė. Visų pirma neįžvelgė nė mažiausio ryšio tarp Ješuos veiksmų ir neseniai Jeršalaime įvykusių riaušių. Valkataujant is filosofas pasirodė esąs pamišėlis. Todėl prokuratorius nusprendė nepatvirtinti mirties nuosprendžio, kurį suimtajam paskelbė Mažasis Sinedrionas. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad beprotiškos utopistinės Ha — Nocri kalbos gali sukelti bruzdesius Jeršalaime, prokuratorius ištremia Ješuą iš Jeršalaimo ir įkalina jį Stratono Cezarėjoje prie Viduržemio jūros, kaip tik ten, kur yra ir prokuratoriaus rezidencija.
Beliko padiktuoti tai sekretoriui.
Kregždės sparnai purptelėjo igemonui virš galvos, paukštis šovė link fontano taurės ir išskrido laisvėn. Prokuratorius pakėlė akis į suimtąjį ir pamatė, kad šalia jo švyti dulkių stulpas.
— Viskas apie jį? — paklausė Pilotas sekretorių.
— Deja, bet ne, — nelauktai atsakė sekretorius ir padavė prokuratoriui kitą pergamento skiautę.
— Kas dar? — paklausė Pilotas ir susiraukė.
Skaitant raštą, jo veidas dar labiau persimainė. Ar čia tamsus kraujas plūstelėjo į sprandą, ar kas kita atsitiko, bet pageltusi oda pasidarė tamsiai raudona, o akys tarytum įdubo.
Matyt, dėl to paties kraujo, suplūdusio į smilkinius ir ėmusio tvinkčioti juose, kažkas atsitiko ir prokuratoriaus regėjimui. Jam pasivaideno, kad suimtojo galva kažkur nuplaukė, o jos vietoje atsirado kita. Ant tos nuplikusios galvos buvo retadantis auksinis vainikas. Kaktoje gumšojo odą ėdanti apvali opa, ištepta tepalu. Įdubusi bedantė burna su atvipusia apatine kaprizinga lūpa. Pilotui pasirodė, kad išnyko rausvos balkono kolonos ir Jeršalaimo stogai tolyje, ir viskas aplinkui nuskendo vešlioje Kaprėjos sodų žalumoje. Ir klausai atsitiko kažkas neįprasta: tarytum tolyje būtų negarsiai ir grėsmingai užgroję trimitai ir labai aiškiai nuaidėjęs balsas, išdidžiai niūkiantis pro nosį žodžius: „Įstatymas apie didenybės įžeidimą…“ Praskriejo trumpos, nerišlios ir neįprastos mintys: „Žuvęs!“, paskui — „Žuvę!..“ O tarp jų kažkokia visai paika apie būtinai ateisiantį — kam?! — nemirtingumą, kažkodėl sukėlusi nepakeliamą maudulį.