Pilotas pasitempė, nuvijo šalin tą reginį, grįžo žvilgsniu į balkoną ir vėl išvydo suimtojo akis.
— Klausyk, Ha — Nocri, — prabilo prokuratorius, kažkaip keistai žiūrėdamas į Ješuą:
prokuratoriaus veidas buvo grėsmingas, bet akys neramios, — ar tu kada nors kalbėjai ką nors apie didįjį cezarį? Atsakyk! Kalbėjai?.. Ar… ne… kalbėjai? — Pilotas nutęsė žodelį „ne“ truputį ilgėliau, negu pridera teisme, ir žvilgsniu pasiuntė Ješuai kažkokią mintį, kurią tarytum norėjo įteigti suimtajam.
— Tiesą sakyti lengva ir malonu, — tarstelėjo suimtasis.
— Man nesvarbu, — prislopintu piktu balsu atsiliepė Pilotas, — ar tau malonu, ar nemalonu sakyti tiesą. Bet tau teks ją pasakyti. Bet sakydamas pasverk kiekvieną žodį, jei nenori sulaukti ne tik neišvengiamos, bet ir kankinamos mirties.
Niekas nežino, kas atsitiko Judėjos prokuratoriui, tačiau jis leido sau pakelti ranką, lyg užsidengdamas nuo saulės spindulio, ir iš po tos rankos, kaip iš po skydo, pažvelgti į suimtąjį su kažkokia užuomina.
— Taigi, — tarė jis, — atsakyk, ar pažįsti tokį Judą iš Kiriato ir ką būtent tu jam kalbėjai, jeigu tik kalbėjai, apie cezarį? — Buvo taip, — noriai ėmė pasakoti suimtasis, — užvakar vakare prie šventyklos susipažinau su vienu jaunuoliu, pasivadinusiu Juda iš Kiriato miesto. Jis pasikvietė mane į savo namus Žemutiniame Mieste ir pavaišino…
— Geras žmogus? — paklausė Pilotas, ir šėtoniška ugnis blykstelėjo jo akyse.
— Labai geras ir smalsus žmogus, — patvirtino suimtasis, — jis nepaprastai domėjosi mano mintimis, labai svetingai mane priėmė…
– Šviestuvus įžiebė… — pro dantis tuo pačiu tonu kaip ir suimtasis prakošė Pilotas, o jo akys tuo metu žybčiojo.
— Taip, — truputėlį nustebęs, kad prokuratorius tiek daug žino, kalbėjo toliau Ješua, — ir paprašė mane išdėstyti savo pažiūras į valstybės valdžią. Tas dalykas jį ypač domino.
— Ir ką tu pasakei? — paklausė Pilotas. — O gal tu pareikši, kad pamiršai, ką kalbėjai? — bet Piloto balse jau pasigirdo neviltis.
— Tarp kitų dalykų sakiau, — pasakojo suimtasis, — kad bet kokia valdžia yra žmonių priespauda ir kad ateis toks laikas, kai nebeliks nei cezarių, nei jokios kitos valdžios.
Žmogus pasieks tiesos ir teisingumo karalystę, kur jokia valdžia apskritai nebus reikalinga.
— Toliau!
— Toliau nieko nebuvo, — tarė suimtasis, — įbėgo žmonės, surišo mane ir nuvedė į alėjimą.
Sekretorius, stengdamasis nepraleisti nė žodžio, greitomis rašė pergamente.
– Žmonėms pasaulyje nebuvo, nėra ir niekada nebus didingesnės ir nuostabesnės valdžios kaip imperatoriaus Tiberijaus valdžia! — prigesęs ir prarėktas prokuratoriaus balsas sugaudė visu garsu.
Prokuratorius kažkodėl su neapykanta žiūrėjo į sekretorių ir sargybinius.
— Ir ne tau, pamišęs plėšike, samprotauti apie ją!
Ūmai jis vėl suriko:
— Išvesti sargybą iš balkono!
Paskui, pasisukęs į sekretorių, pridūrė: — Palikite mane su nusikaltėliu dviese, tai valstybinis reikalas!
Sargybiniai pakėlė ietis ir, ritmingai trinksėdami kaustytomis kaligomis, išėjo į sodą, o paskui sargybą išėjo ir sekretorius.
Kurį laiką tylą balkone trikdė tik čiurlenantis fontano vanduo. Pilotas matė, kaip virš vamzdelio taurėje išsipučia vandens kaupas, kaip lūžta jo kraštai, kaip krinta srovelėmis žemyn.
Pirmasis prašneko suimtasis:
— Matau, kad įvyko kažkokia bėda dėl to, ką aš kalbėjau tam jaunuoliui iš Kiriato.
Nujaučiu, igemone, kad jam atsitiks nelaimė, ir man jo labai gaila.
— Manyčiau, — keistai šyptelėjęs atsakė prokuratorius, — kad pasaulyje esama žmogaus, kurio tau reikėtų labiau gailėtis negu Judos iš Kiriato ir kuriam bus kur kas blogiau negu Judai!.. Taigi šaltas ir apsigimęs budelis Markas Žiurkiamušis, žmonės, kurie, kaip aš matau, — prokuratorius parodė į sužalotą Ješuos veidą, — mušė tave už pamokslus, plėšikai Dismas ir Gestas, su savo sėbrais nužudę keturis kareivius, ir, pagaliau, šlykštus išdavikas Juda — visi jie gerieji žmonės?
— Taip, — atsakė suimtasis.
— Ir ateis tiesos karalystė?
— Ateis, igemone, — tvirtai atsakė Ješua. — Ji niekados neateis! — staiga suriko Pilotas tokiu baisiu balsu, kad Ješua atšlijo. Taip prieš daugelį metų Mergelių Slėnyje Pilotas rėkė savo raiteliams: „Kirsk juos! Kirsk juos!
Milžinas Žiurkiamušis įkliuvo!“ Jis dar spūstelėjo nuo komandų prarėktą balsą, šaukdamas taip, kad girdėtųsi sode: — Plėšike! Plėšike! Plėšike!
O paskui daug tyliau paklausė:
— Ješua Ha — Nocri, ar tiki kokius nors dievus?
— Dievas vienas, — atsakė Ješua, — aš tikiu jį.
— Tai pasimelsk jam! Ir kuo karščiau pasimelsk! Nors, — Piloto balsas užslopo, — tai nepadės! Žmonos neturi? — kažkodėl ilgesingai paklausė Pilotas, pats nesuprasdamas, kas jam darosi.
— Ne, aš vienas.
– Šlykštus miestas… — kažkodėl burbtelėjo prokuratorius ir nusipurtė, lyg būtų sužvarbęs, o rankas pasitrynė lyg plaudamasis. — Sakau tau, geriau būtų buvę, jei tave būtų papjovę prieš susitikimą su Juda iš Kiriato.
— O tu paleistum mane, igemone, — sunerimusiu balsu staiga paprašė suimtasis, — matau, kad mane nori užmušti.
— Piloto veidą iškreipė mėšlungis, jis atgręžė į Ješuą karščiuojančius akių baltymus, išvagotus raudonų gysliukių, ir tarė:
— Nejau galvoji, kad Romos prokuratorius paleis žmogų, kalbėjusį tai, ką tu kalbėjai? O dievai, dievai! O gal tu manai, kad aš noriu atsidurti tavo vietoje? Aš nepritariu tavo mintims! Ir paklausyk: jei nuo šios minutės tu ištarsi bent vieną žodį, užkalbinsi ką nors, saugokis manęs! Kartoju tau: saugokis!
— Igemone…
— Tylos! — suriko Pilotas ir paklaikusiu žvilgsniu palydėjo kregždę, vėl atskridusią į balkoną. — Šen visi! — šūktelėjo Pilotas.
O kai sekretorius ir sargyba grįžo į savo vietas, Pilotas pranešė, kad patvirtina mirties nuosprendį, paskelbtą nusikaltėliui Ješuai Ha — Nocri Mažojo Sinedriono susirinkime, ir sekretorius visa tai užrašė.
Po akimirkos prieš prokuratorių jau stovėjo Markas Žiurkiamušis. Jam prokuratorius įsakė atiduoti nusikaltėlį slaptosios tarnybos viršininkui ir sykiu perduoti prokuratoriaus potvarkį, kad Ješua Ha — Nocri būtų atskirtas nuo kitų nuteistųjų, taip pat, kad slaptosios tarnybos kareiviams, grasinant sunkia bausme, būtų uždrausta apie bet ką kalbėtis su Ješua arba atsakinėti į bet kokius jo klausimus.
Markui davus ženklą, Ješuą apsupo sargybiniai ir išvedė iš balkono.
Po to prieš prokuratorių išdygo lieknas šviesiabarzdis gražuolis su žibančiais ant krūtinės liūtų snukiais, su erelio plunksnomis papuoštu šalmu, su auksinėmis sagėmis ant kardasaičio, iki kelių suvarstytais batais trigubu padu ir per kairį petį permestu tamsiai raudonu apsiaustu. Tai buvo legionui vadovaujantis legatas. Prokuratorius jį paklausė, kur dabar sebastiečių kohorta. Legatas pranešė, kad sebastiečiai laiko apsupę aikštę priešais hipodromą, kur viešai bus paskelbtas nuosprendis nusikaltėliams.