– Žinau, žinau! — be baimės atsakė juodabarzdis Kaipa, ir jo akys žybtelėjo. Jis pakėlė ranką į dangų ir vėlei prabilo: — Žino Judėjos žmonės, kad tu jų nekenti nuožmia neapykanta, ir daug kančių jiems atneši, tačiau pražudyt neįstengsi! Apgins juos Dievas!
Išgirs mus, išgirs visagalis cezaris, užstos nuo žudytojo Piloto!
— O ne! — suriko Pilotas, ir sulig kiekvienu žodžiu jam darėsi vis lengviau ir lengviau:
nebereikėjo apsimet inėti, nebereikėjo rinkti žodžių. — Pernelyg dažnai tu skundei mane cezariui, dabar atėjo mano valanda, Kaipa! Dabar nuskris mano žinia, ir ne vietininkui į Antiochiją, ir ne į Romą, o tiesiai į Kaprėją, pačiam imperatoriui, žinia apie tai, kaip jūs Jeršalaime slapstote nuo mirties tikrus maištininkus. Ir ne vandeniu iš Saliamono tvenkinio, kaip kad norėjau padaryti jūsų labui, aš pagirdysiu Jeršalaimą! Ne, ne vandeniu! Atmink, kad aš dėl jūsų turėjau nukabinti nuo sienų skydus su imperatoriaus ženklais, siųsti kariuomenę, ir pats, kaip matai, turėjau atvykti pasižiūrėti, kas čia pas jus dedasi! Atmink mano žodžius, kunige. Ne vieną kohortą išvysi Jeršalaime, ne vieną!
Ateis prie miesto sienų visas Fulminato legionas, atskubės arabų raitininkai, išgirsi tada graudžias raudas ir dejones! Prisiminsi tada išgelbėtąjį Bar — Rabaną ir gailėsies, mirčiai pasmerkęs taikų filosofą ir pamokslininką!
Vyriausiojo kunigo veidą išmušė dėmės, akys degte degė. Jis, kaip ir prokuratorius, išsišiepė ir atsakė:
— Ar tu pats, prokuratoriau, tiki tuo, ką čia kalbi? Ne. Netiki. Ne taiką, ne taiką atnešė mums į Jeršalaimą tasai žmonių suvedžiotojas, ir tu, raiteli, puikiai tą supranti. Norėjai jį išlaisvinti, kad jis išniekintų tikėjimą, sukurstytų žmones ir nuvestų juos tiesiai prieš romėnų kardus. Bet aš, vyriausiasis Judėjos kunigas, kol gyvas, neleisiu tyčiotis iš tikėjimo ir apginsiu tautą! Girdi, Pilote? — ir Kaipa grėsmingai pakėlė ranką: — Įsiklausyk, prokuratoriau!
— Kaipa prit ilo, ir prokuratorius vėl išgirdo nelyginant jūros gaudesį, atsiritusį iki pat Erodo Didžiojo sodo sienų. Tas gaudesys kilo iš apačios ligi prokuratoriaus kojų ir veido.
O jam už nugaros, anapus rūmų flygelių, girdėjosi neramūs trimitų signalai, sunkus šimtų kojų trypimas, geležies žvangesys, — prokuratorius suprato, kad ten traukia Romos pėstininkai, jo įsakymu žengiantys į maištininkams ir plėšikams baisų priešmirtinį paradą.
— Girdi, prokuratoriau, — tyliai pakartojo vyriausiasis kunigas, — nejaugi tu tvirtinsi, kad visa tai, — vyriausiasis kunigas pakėlė abi rankas, ir tamsus gobtuvas nuslinko nuo Kaipos galvos, — sukėlė varganas plėšikėlis Bar — Rabanas?!
Prokuratorius atgalia plaštaka nusišluostė drėgną šaltą kaktą, žvilgtelėjo žemėn, paskui, prisimerkęs, dangun, pamatė, kad įkaitęs rutulys beveik virš jo galvos, o Kaipos šešėlis visai susitraukęs palei liūto uodegą, ir tarė tyliai ir abejingai:
— Tuoj vidurdienis. Mes įsileidome į kalbas, o reikia eiti toliau.
Itin maloniais žodžiais atsiprašęs kunigo, jis pasiūlė jam prisėsti ant suolelio magnolijų pavėsyje ir palaukti, kol jis sukvies likusius žmones į paskutinį trumpą pasitarimą ir duos dar vieną nurodymą dėl bausmės vykdymo. Kaipa mandagiai nusilenkė, pridėjęs ranką prie širdies, ir liko sode, o Pilotas grįžo į balkoną. Tenai laukiančiam sekretoriui liepė pakviesti į sodą legiono legatą, kohortos tribūną, taip pat du Sinedriono narius ir šventyklos sargybos viršininką, kurie laukė pašaukiami žemutinėje sodo terasoje, apvalioje pavėsinėje su fontanu. Čia pat Pilotas pridūrė netrukus ir pats grįšiąs ir dingo rūmų gilumoje.
Kol sekretorius rinko pasitarimo dalyvius, prokuratorius tamsiomis užuolaidomis nuo saulės užtemdytame kambaryje pasimatė su kažkokiu žmogumi, kurio veidas buvo pusiau pridengtas gobtuvo, nors saulės spinduliai kambaryje negalėjo jo pasiekti. Šitas pasimatymas buvo nepaprastai trumpas. Prokuratorius tyliai pasakė žmogui keletą žodžių, ir šis pasišalino, o Pilotas pro kolonadą išėjo į sodą.
Ten visų sukviestųjų akivaizdoje prokuratorius iškilmingai ir sausai pranešė, kad jis patvirtinęs mirties nuosprendį Ješuai Ha — Nocri, ir oficialiai pasiteiravo Sinedriono narių, kurį iš nusikaltėlių šie pageidauja palikti gyvą. Gavęs atsakymą, jog Bar — Rabaną, prokuratorius pasakė:
— Labai gerai, — liepė sekretoriui tuoj pat užrašyti viską protokole, suspaudė rankoje sekretoriaus surastą smėlyje sagtį ir iškilmingai tarė: — metas!
Tuojau visi pasitarimo dalyviai pajudėjo plačiais marmuriniais laiptais, tarp rožių eilių, skleidžiančių svaiginantį aromatą, leisdamiesi vis žemyn ir žemyn link rūmus juosiančios sienos, link vartų, vedančių į didžiulę lygiai išgrįstą aikštę, kurios kitame gale stūksojo Jeršalaimo hipodromo kolonos ir statulos.
Vos tik grupė, išėjusi iš sodo į aikštę, užlipo ant plačios virš aikštės iškilusios akmeninės pakylos, Pilotas, žvalgydamasis pro primerktus vokus, iškart įvertino padėtį.
Ta erdvė, kurią jis ką tik perkirto, erdvė tarp rūmų sienos ir pakylos, buvo tuščia, bet užtat prieš save Pilotas aikštės jau nepamatė — ją buvo prarijusi minia. Ji būtų užtvindžiusi ir pačią pakylą, ir tą atlaisvintą plotą, jeigu jos nebūtų laikiusi triguba grandinė Sebastijos karių kairėje ir Iturėjos pagalbinės kohortos karių — dešinėje.
Taigi Pilotas užkopė ant pakylos, mechaniškai spausdamas kumštyje nereikalingą sagtį ir merkdamasis. Prokuratorius merkėsi ne todėl, kad saulė akino jį, visai ne! Jis kažkodėl nenorėjo matyt i pasmerktųjų, kurie, kaip jis puikiai žinojo, jam iš paskos turėjo būti užvesti ant pakylos.
Vos tik baltasis apsiaustas tamsiai raudonu pamušalu pasirodė ant aukštos akmeninės uolos žmonių jūros pakraštyje, nieko nereginčiam Pilotui į ausis trenkė garso banga: „A— a — a—a“. Pakilusi kažkur tolumoje prie hipodromo, iš pradžių ji buvo tyli, paskui sugrumėjo lyg perkūnija ir, keletą sekundžių griaudėjusi, pradėjo rimt i. „Pamatė mane“, — pagalvojo prokuratorius. Banga neatslūgo iki žemiausio taško ir netikėtai vėl ėmė augti, sūpuodamasi pakilo aukščiau už pirmąją; antroji banga lūžo lyg jūroje, suputojo, sukunkuliavo, pasigirdo švilpesys ir iš gausmo išsiskiriančios moterų aimanos. „Tai juos atvedė ant pakylos… — pagalvojo Pilotas. — O aimanos dėl to, kad minia, siūbtelėjusi pirmyn, prispaudė keletą moterų“.
Jis kurį laiką delsė, žinodamas, kad jokia jėga neįmanoma nutildyti tokios minios, kol ji neiškvėps visko, kas susikaupė jos gelmėse, ir nenutils savaime. O kai tokia akimirka atėjo, prokuratorius iškėlė aukštyn dešinę ranką, ir pritilęs minios ūžesys nurimo, lyg puste nupūstas.
Tada Pilotas iš visų jėgų įkvėpė krūtinėn karšto oro ir suriko, o trūkčiojant is jo balsas nuplaukė virš tūkstančių galvų:
— Cezario imperatoriaus vardu!.. Tuoj keletą kartų jam į ausis trenkė metalinis kapotas riksmas — kohortose, iškėlę aukštyn ietis ir gaireles, siaubingai suriko kareiviai:
— Tegyvuoja cezaris!