„Įrodymui mano braižas mano parašas skubiai telegrafuokite patvirtinimą būtina slaptai sekti Volandą Lichodejevas“.
Dvidešimt metų išdirbęs teatruose, Varenucha buvo visko regėjęs, tačiau šįsyk pajuto, kad jo protą kloja lyg kokia marška, ir nesugebėjo pasakyti nieko gudresnio už kasdienišką ir visai nevykusią frazę:
— Negali būti!
Rimskis pasielgė kitaip. Jis atsistojo, pravėrė duris, suriaumojo sėdinčiai ant taburetės kurjerei:
— Nieko neįleiskite, išskyrus laiškanešius! — ir užrakino kabinetą iš vidaus. Paskui jis išsitraukė iš rašomojo stalo stalčiaus šūsnį popierių ir ėmėsi nuodugniai lyginti riebias, pakrypusias į kairę fotogramos raides su raidėmis Stiopos rezoliucijose ir parašuose, užsibaigiančiuose susiraičiusią gyvatuke. Užsikvempęs ant stalo, Varenucha pūtė karštą kvapą Rimskiui į skruostą.
— Jo parašas, — pagaliau tvirtai pasakė finansų direktorius, o Varenucha atsiliepė kaip aidas:
— Jo.
Įsižiūrėjęs į Rimskio veidą, administratorius nustebo, kaip smarkiai tas veidas pasikeitė.
Ir šiaip jau liesas finansų direktorius, rodės, dar labiau sulyso ir net paseno, o jo akys už raginių akinių prarado įprastą dygumą, jose pasirodė ne tik nerimas, bet sakytumei net liūdesys.
Varenucha padarė viską, kas dera žmogui apstulbimo akimirką. Jis ir po kabinetą pabėgiojo, ir rankomis porą sykių skėstelėjo kaip nukryžiuotas, ir pilną stiklinę geltono vandens iš grafino išmaukė, ir šūkavo:
— Nesuprantu! Ne—su—pran—tu! O Rimskis žvelgė pro langą ir susikaupęs kažką galvojo. Finansų direktoriaus padėtis buvo labai kebli. Reikėjo čia pat, šią akimirką, sugalvoti paprastą nepaprastų reiškinių paaiškinimą.
Prisimerkęs finansų direktorius įsivaizdavo Stiopą naktiniais baltiniais ir be batų, šįryt maždaug pusę dvylikos lipantį į kažkokį neregėtą supergreitą lėktuvą, o paskui — vėl tą patį Stiopą ir vėl pusę dvylikos stovintį vienomis kojinėmis Jaltos aerodrome… Klaiki velniava!
O gal ne Stiopa šiandien kalbėjo telefonu iš savo nuosavo buto? Ne, kalbėjo Stiopa!
Bene jis Stiopos balso nepažįsta! Na, tegul šiandien ir ne Stiopa kalbėjo, tačiau juk ne kažkuomet, o vakar pavakare Stiopa iš savo kabineto atbėgo į šį kabinetą su ta kvaila sutartimi, tokiu lengvabūdišku elgesiu labai suerzindamas finansų direktorių. Kaip jis galėjo išvažiuoti ar išskristi, neperspėjęs nė vieno žmogaus teatre? Ir net jeigu būtų išskridęs vakar vakare, šiandien ligi pusiaudienio nebūtų nusigavęs. O gal būtų?
— Kiek kilometrų iki Jaltos? — paklausė Rimskis.
Varenucha nustojo lakstęs ir subliuvo:
— Galvojau! Jau galvojau! Iki Sevastopolio geležinkeliu maždaug pusantro tūkstančio kilometrų. Dar pridėkim aštuoniasdešimt kilometrų iki Jaltos. Oro keliu, suprantama, arčiau.
Hm… Taigi… Apie jokius traukinius nė kalbos negali būti. Kas tada? Naikintuvas? Kas ir į kokį naikintuvą įsileis Stiopą be batų? Kuriam galui? Gal jis nusiavė batus, atskridęs į Jaltą? Bet vėclass="underline" kuriam galui? Ir su batais niekas jo į naikintuvą neįsileis! Ir naikintuvas čia niekuo dėtas. Juk parašyta, kad į miliciją jis prisistatė pusę dvylikos, o telefonu iš Maskvos kalbėjo… pala, pala… Čia Rimskio akyse šmėstelėjo laikrodžio ciferblatas… Jis stengėsi prisiminti, kur buvo rodyklės. O siaubas! Jiedu kalbėjosi dvidešimt minučių po vienuolikos. Kaip čia dabar išeina? Jeigu įsivaizduosim, kad Stiopa išsyk po pokalbio galvotrūkčiais puolė į aerodromą ir pasiekė jį, tarkim, per penkias minutes, kas, beje, taip pat neįmanoma, vadinasi, lėktuvas, beregint šovęs aukštyn, per penkias minutes sukorė daugiau nei tūkstantį kilometrų? Taigi to lėktuvo greitis — dvylika tūkstančių kilometrų per valandą! Tai neįmanoma, vadinasi, Jaltoje jo nėra.
O kas tada? Hipnozė? Tačiau nėra pasaulyje tokios hipnozės, kuri nublokštų žmogų už tūkstančio kilometrų! Vadinasi, jam vaidenasi, kad jis Jaltoje! Jam, galimas daiktas, tikrai vaidenasi, o Jaltos milicijai — taip pat vaidenasi?! Na jau ne, atleiskite, bet tokių dalykų nebūna!.. Tačiau telegramos juk siunčiamos iš tenai? Finansų direktoriaus veidas atrodė tiesiog baisus. Tuo metu kažkas timpčiojo ir klebeno durų rankeną, buvo girdėti, kaip kurjerė anapus durų rėkia lyg skerdžiama:
— Negalima! Neleisiu! Nors užmuškit! Posėdis!
Rimskis, sutelkęs paskutines jėgas, susitvardė, pakėlė telefono ragelį ir prašneko į jį:
— Prašom skubų pasikalbėjimą su Jalta.
„Protingai sumanyta!“ — mintyse šūktelėjo Varenucha.
Bet pasikalbėjimas su Jalta neįvyko. Rimskis padėjo ragelį ir pasakė:
— Lyg tyčia sugedusi linija.
Galėjai matyti, kad sugedusi linija jį kažkodėl nepaprastai nuliūdino ir net privertė susimąstyt i. Valandėlę pagalvojęs jis vėl viena ranka čiupo ragelį, o kita ėmė užrašinėti tai, ką kalbėjo telefonu:
— Priimkite žaibą. Varjetė. Taip. Milicija. Taip. „Šiandien maždaug pusę dvylikos Lichodejevas skambino man telefonu Maskvos, taškas. Vėliau į tarnybą neatvyko ir surast i telefonu jo negalime, taškas. Braižą patvirtinu, taškas. Imuosi priemonių sekti minėtą artistą. Finansų direktorius Rimskis.“ — „Labai protingai sumanyta!“ — buvo begalvojąs Varenucha, tačiau, nespėjus taip pagalvoti, jo mintyse praskriejo žodžiai: „Kvailystė! Jis negali būti Jaltoje!“ O Rimskis tuo metu šit ką padarė: tvarkingai sudėjo krūvelėn visas gautas telegramas ir savosios kopiją, viską sukišo į voką, užklijavo jį, viršuje užrašė keletą žodžių ir įteikė jį Varenuchai, sakydamas:
— Ivanai Saveljevičiau, tučtuojau pats nuvežk. Tegul tenai aiškinasi.
„O šįsyk išties protingai sumanyta!“ — pagalvojo Varenucha ir įsimetė voką į portfelį.
Paskui dėl visa ko dar sykį surinko telefonu Stiopos buto numerį, įsiklausė ir ėmė džiugiai ir paslapt ingai mirksėti ir vaipytis. Rimskis ištempė kaklą.
— Gal pakviestumėt artistą Volandą? — saldžiu balsu paprašė Varenucha.
— Jo malonybė užsiėmęs, — blerbiančiu balsu atsiliepė ragelis, — o kas prašo?
— Varjetė administratorius Varenucha.
— Ivanas Saveljevičius? — džiugiai sukrykštė ragelis. — Be galo smagu girdėti jūsų balsą!
Kaip sveikatėlė?
— Mersi, — nustebintas atsakė Varenucha, — o su kuo aš kalbu?
— Padėjėjas, jo padėjėjas ir vertėjas Korovjovas, — čiauškėjo ragelis, — jūsų paslaugoms, mielasis Ivanai Saveljevičiau! Kuo galiu būti naudingas? Pasakykit!
— Atleiskite, o Stepano Bogdanovičiaus Lichodejevo šiuo metu nėra namie?
— Deja, nėra! Nėra! — rėkė ragelis. — Išvyko.
— O kur?
– Į užmiestį pasivažinėti mašina.
— K… ką? Pa… pasivažinėti?.. O kada jis grįš?
— Ogi sakė kvėptelėsiąs tyro oro ir grįšiąs!
– Šit kaip… — sumišęs tarė Varenucha. — Mersi. Malonėkit pranešti mosje Volandui, kad jo pasirodymas šiandien trečioje dalyje.
— Klausau. Be abejo. Žinoma. Nedelsiant. Būtinų būtiniausiai. Pranešiu, — trūkčiodamas išpyškino ragelis.
— Viso gero, — stebėdamasis pasakė Varenucha.
— Prašom priimti, — kalbėjo ragelis, — mano karščiausius sveikinimus ir linkėjimus!
Geros kloties! Sėkmės. Visokeriopos laimės. Viso!
— Na, žinoma. Ar aš nesakiau? — sušuko įsikarščiavęs administratorius. — Visai ne į Jaltą, į užmiestį išvažiavo!
— Na jeigu taip, — blykšdamas iš pykčio prašneko finansų direktorius, — tai čia tokia kiaulystė, jog ir apsakyt neįmanoma.
Ūmai administratorius stryktelėjo aukštyn ir taip suklykė, kad Rimskis net krūptelėjo:
— Prisiminiau! Prisiminiau! Puškine atsidarė čeburekinė „Jalta“! Viskas aišku!
Nuvažiavo tenai, prisigėrė ir siunčia dabar iš ten telegramas!
— Na, čia tai jau per daug, — atsiliepė Rimskis, jo skruostas ėmė trūkčioti, o akyse žybtelėjo t ikrų tikriausias įtūžis, — ką gi, brangiai kainuos jam šitas pasivažinėjimas… — čia jis ūmai užsikirto ir neryžtingai pridūrė: — O kaip gi milicija…
— Niekai! Jo paties išdaigos! — pertarė jį ekspansyvusis administratorius ir paklausė: — Tai vežti paketą?
— Būtinai, — atsakė Rimskis. Ir vėl atsidarė durys, ir įėjo ta pati… „Ji!“ — kažkodėl sielvartingai pagalvojo Rimskis. Ir abu pakilo pasitikti laiškininkės.