– Juodu puikiai tinka vienas kitam... – atsainiai pareiškiu ironiškai šypsodamasi. – Nenuostabu, kad toks tokį pažino...
– Nieko nedarysi? – stebisi ji.
– O ką turėčiau daryti? Tegu sau dulkinasi... Vis geriau nei lįsti man į akis... Perdėtas jo dėmesys mane nervina... – susiraukiu vien prisimindama Alekso prisilietimus.
– Bent tyčia nueitum ir sutrukdytum... Iškeltum pavydo sceną... – nusijuokia Erika jau gerokai apgirtusi.
– Nenoriu... Man šį vakarą užteko scenos šokių aikštelėje...
– Mmm... Regis, tavo palydovas jau baigė reikalus... Eina link mūsų. Paliksiu judu vienus... – sušnibžda Erika ir pasprunka. Tai bailė. O aš visai netrokštu likti su Aleksu viena ir klausytis kvailų jo kalbų.
Atsigręžiu. Norėjau pagaliau jam pasakyti, kad su kaupu atsiskaičiau už dovaną. Šiuo metu gulinčią mano bute, šiukšlių dėžėje.
Aleksas prie manęs artėja labai lėtai. Jo akys, rodos, tyrinėja kiekvieną mano kūno lopinėlį. Apatinė lūpa žavingai prikąsta.
Priartėjęs jis man nusišypso. Tik ta šypsena klastinga. Aišku, bus ką nors sumanęs.
Apglėbęs mane per pečius ir pasilenkęs sukužda į ausį:
– Gal važiuojam pas mane? Ir ten pratęskim vakarėlį?... Prisiminsime senus laikus... Norėčiau pakartoti tą naktį, kai atidavei man nekaltybę... Nors man patiko, kad buvai nepatyrusi... Nesutepta... Ir niekam iki tol dar nepriklausei... Mane tai jaudino užvis labiausiai. Bet norėčiau pažiūrėti, ką išmokai per tuos metus... Ar labai patobulėjai... Noriu nuo tavo kūno nuplėšti šią seksualią suknelę ir parodyti, ką reiškia apsižergti tikrą vyrą...
Tu tikras ŠLYKŠTYNĖ!
Pati nesuprantu, kaip mano delnas žiebia Aleksui per skruostą. Smūgis išeina stiprokas. Juk turiu pati sau įrodyti, kad kikbokso treniruotės su Teiloru nenuėjo veltui. Taigi būtų gėda trenkti mergaitiškai. Vos pliaukštelėti. Jei trenkti, tai iš visų jėgų, kad nebūtų per mažai.
Aleksas nesitiki smūgio. Atrodo įpykęs. Ir stiprokai sugriebia man už riešo. Akimirką manau, kad ketina atsilyginti tuo pačiu.
– Nelįsk prie jos! – iki mūsų atsklinda Meto balsas. Pamatau jį stovint Aleksui už nugaros. – Paleisk jos ranką...
– Nesikišk... – pro dantis iškošia mano palydovas.
Visgi paleidžia ir įniršęs grįžteli į Metą. O šis pakartoja lygiai tą patį, ką prieš kelias minutes padariau aš. Aleksas į tą patį skruostą gauna antrą smūgį. Tik šįkart daug stipresnį.
Atkišęs kumštį jis puola į priekį, ketindamas užvožti Metui. Bet jį sulaiko agentūros fotografas. O Metą bando sutramdyti atskubėjęs į pagalbą Amiras. Visai nesuprantu, iš kur šis išdygo. Visą vakarą nemačiau, kad būtų netoliese.
Jaučiuosi tarsi stebinti paauglių, siekiančių mergaitės dėmesio, grumtynes. Arba dar geriau: dviejų pasipūtusių gaidžių peštynes. Gaidžių, ketinančių beprasmiškoje kovoje sudraskyti vienas kitą.
– Man jau gana jūsų abiejų!... – metas užrikti ir man. Piktai žiūriu į tuodu paauglius, varstančius vienas kitą kerštingais žvilgsniais. – Daugiau nė vieno nebenoriu matyti akyse... Supratot?
Tai išrėžusi išeinu iš salės. Pakylu liftu į agentūrą, nes žinau, kad čia manęs niekas neieškos. Visi manys, kad pasigavau taksi ir parvažiavau namo. Be to, pamiršau atiduoti Džesikai vieną dokumentą, kad išsiųstų pirmadienį iš pat ryto. Taigi turiu puikią progą nudirbti nebaigtus darbus.
Jaučiuosi išties pavargusi nuo tokio Meto elgesio. Gal bent dabar jis supras, kad rimtai kalbu? Tegu pasitraukia nuo manęs ir gyvena savo gyvenimą. Neįsivaizduoju, kokia moteris galėtų būti šalia jo ir pakęstų tokį jo būdą... Aš ne jam skirtoji princesė, o jis man ne princas.
Atidarau savo kabineto duris. Dokumentas guli ant stalo ir laukia nunešamas kitur.
Atsistoju prie lango. Mėnulis toks ryškus. O žvaigždės spindėdamos palaiko jam draugiją. Miesto šviesos bando varžytis su dangaus šviesuliais. Bet šie neįveikiami.
Durų trinktelėjimas priverčia atsigręžti. Ar tasai vyras kada nors elgsis kaip prašomas?
– Išeik... – piktai sakau Metui, stovinčiam prie durų. O jis tik nužvelgia mane. Ir tyli. – Nors kartą paklausyk...
– Aš gyniau tave... Ar šito nusipelniau? – jis irgi nepatenkintas. Nors labiau pykti turėčiau aš.
– Jeigu neišeisi tu, išeisiu aš... Neturiu noro pradėti dar vieno barnio su tavimi... Esu pavargusi ir nieko daugiau nenoriu, tik grįžti namo... – prieinu prie stalo ir paimu dokumentą, kurį žadėjau palikti registratūroje.
– Parvešiu tave... – Meto balsas daug švelnesnis nei pirmiau. Bet aš atsisakau:
– Ačiū, nereikia... Išsikviesiu taksi...
– Nesiginčyk... Parvešiu, ir viskas... Man vis tiek pakeliui...
Neįsakinėk man. Darbe gali, bet ne kitur...
– Tu išgėręs, todėl į tavo automobilį nekelsiu kojos...
– Vairuosiu ne aš, o Amiras...
Kaip patogu turėti asmens sargybinį...
Žengiu prie Meto. Jis pasitraukė nuo durų, kad praleistų. Praeidama pro registratūrą padedu dokumentą Džesikai ant stalo. Dar užrašau pieštuku kamputyje, kad tai skubu. Antraip toji blondinė tikrai pamirš išsiųsti.
Mums nusileidus į garažą, Amiras jau paruošęs automobilį. Metas atkiša ranką, kad padėtų man įlipti. Bet aš nekreipiu dėmesio. Nė neketinu duoti jam rankos. Tik ne antrą kartą šį vakarą.
Važiuojame tylėdami. Salone neskamba net muzika. Amiras susikaupęs žiūri į kelią, tik retsykiais pažvelgdamas į veidrodėlį.
Stebėdama Amirą imu svarstyti, kaip jis ištveria visas pono Roso nuotaikų kaitas. Kiek laiko jis dirba pas poną Rosą. Ir kodėl pas poną Rosą, kai, tikriausiai, gali saugoti bet kokį kitą asmenį.
Akies krašteliu pastebiu, kaip Metas grįžteli į mane. Jis mane stebi? O gal jį domina, kodėl taip žiūriu į Amirą? Nejau jis pavydi ir savo asmens sargybiniui? To būtų jau per daug...
Nusuku akis į langą. Nors puikiai pažįstu kelią nuo darbo iki namų. Kasdien mažiausiai du kartus juo važiuoju. Bet geriau stebėti iki gyvo kaulo įkyrėjusius vaizdus nei žiūrėti į Metą.
Tikiuosi, kad Amiras sustos prie pastato ir mane išleis. Bet jis įvairuoja audi į garažą.
Nelaukiu, kol vienas iš jų atidarys man automobilio dureles. Pati išlipu ir traukiu prie lifto. Girdžiu žingsnius sau už nugaros. Žinoma, Metas nori, kad saugiai grįžčiau į namus. Tarsi garaže man galėtų kas nors nutikti.
Priėjusi prie lifto atsigręžiu, norėdama padėkoti tam sekliui.
– Ačiū... – nespėjusi ištarti vos keturių raidžių pajuntu aistringas Meto lūpas priglundant prie manųjų. Jo liežuvis mėgina vėl užkariauti nuo senų laikų gerai pažįstamą teritoriją. Nekantrauja susigrumti ir su manuoju.
– Nedaryk to... – sukuždu svaigdama nuo bučinio.
– Ko? – sušnabžda ir jis man į lūpas. Ir dar kartą pabučiuoja. Taip, kaip jis vienas temoka... Aistringai. Net kvapą gniaužia.
– Nebučiuok manęs... Tebepykstu ant tavęs... – mano balsas tylus.
– Žinau... Bet aš taip tavęs pasiilgau...
Netikėdama juo krypteliu galvą į šoną. Ir tuoj pat pajuntu jo delną sau ant skruosto. Metas švelniu rankos judesiu grąžina mano veidą atgal. Dabar mano akys ir vėl įsmeigtos į jį.
– Nebegaliu atsispirti tavo lūpoms... Jos žvėriškai skanios... – tyliai sako jis.
Šiuos žodžius palydi dar vienas bučinys... Ir dar. Esu priremta prie lifto durų ir surakinta jo glėbyje. Bet nenoriu niekur sprukti. Nes aš irgi jo pasiilgusi.
Išsigąstu, staigiai atsivėrus lifto durims. Vos į jį neįvirstu. Gerai, kad Metas mane sulaiko, dar tvirčiau suspausdamas glėbyje. Ko gero, būsime netyčia paspaudę iškvietimo mygtuką. Nes liftas tuščias.
– Man reikia tavęs... Mažyte... – tyliai kalba Metas, man žingtelint atgal.