Kaip seniai girdėjau tą žodį. Ir kaip norėjau vėl jį išgirsti.
– Žinau, kad ir tau manęs reikia... – priduria žingtelėdamas į priekį.
Stovime lifte. Metas spusteli reikiamo aukšto mygtuką ir prieina prie pat manęs. Stoviu glausdamasi prie lifto sienos ir trokštu liepsningo jo bučinio.
Bet trečiame aukšte netikėtai atsidaro lifto durys. Įlipa kaimynė iš devinto aukšto. Pasisveikiname su ja. Ir liekame stovėti kiekvienas savo kampe.
Meto akys dega. Jo kumštis prispaustas prie sienos. Jam nepatinka, kad senutė šitaip mums sutrukdė. Kartkartėm jis piktai pašnairuoja į ją.
Puikiai pažįstu atvira liepsna degantį Meto žvilgsnį. Jis manęs geidžia. Trokšta manęs kiekvienu kūno raumenėliu. Nežinau, ar dėl to kalta provokuojanti suknelė, ar aš pati sugebu tai sukelti.
Nugara perbėga šiurpuliukai – prisimenu visas mudviejų meilės naktis. Visas liftas tarsi pritvinkęs elektros. Man regis, tai jaučia ir mūsų pakeleivė. Nes bent sykį grįžteli į mane.
Vos tik ji išlipa devintame aukšte, o lifto durys vėl užsiveria, Metas vienu šuoliu atsiduria šalia manęs. Jo lūpos ir vėl degina manąsias. Rankomis jis neliečia mano kūno. Jos priglaustos prie sienos.
Mes irgi pasiekiame reikiamą aukštą. Ir turime išlipti iš lifto. Bet Metas neketina to daryti. Nesiliauja manę bučiavęs, kaskart vis aistringiau.
Šiaip ne taip nuo jo atšlyju ir einu koridoriumi prie savo buto. Metas visai čia pat, man už nugaros. Girdžiu jo gilų kvėpavimą. Ir tylius žingsnius.
Sustoju prie durų ir ieškau rankinėje raktų. Ant kaklo pajuntu elektros srovės pėdutes.
– Buvau pamiršęs, kokia tu skani... – net jo šnabždesys tyliame koridoriuje atrodo labai garsus. Nusišypsau.
Meto lūpos lėtai slysta mano kaklu žemyn. Kelią pastoja suknelės saga. Bet jo pirštai greitai įveikia šią kliūtį .
Žengiant į butą man tenka prilaikyti suknelės viršų, kad nelikčiau iki pusės nuoga. Nes kaip tik tai ir gresia.
Uždarau duris ir atsiremiu į jas. Metas stovi priešais mane.
Jis ištraukia man iš plaukų segtuką – smulkios garbanos nusvyra ant pečių.
– Man nepatinka, kad nusikirpai plaukus... – jo balsas griežtokas.
– Ataugs... – tyliai atsakau.
Metas trukteli mane už rankos, kuria prilaikau suknelę. Lieku prieš jį stovėti nuogomis krūtimis. Jo lūpos prasiveria, pasklinda tylus atodūsis.
– Nė neįsivaizduoji, kaip pasiilgau tavo kūno... – sušnabžda Metas, mėgindamas suvaldyti trūksmingą kvėpavimą.
– Neverčiau tavęs išeiti... Pats taip nusprendei... – man skaudu prisiminti tą dieną, kai jis mane paliko vieną šiame bute.
– Buvau toks kvailas, kad... – Metas trumpam nutyla ir varsto mane įsimylėjusiomis akimis. – Tiek visko turiu tau papasakoti... Bet vėliau... Dabar aš geidžiu tavęs, mažyte... – priėjęs labai arti jis įsisiurbia į lūpas. – Tavo lūpos tokios minkštos...
Rodos, niekas nepasikeitė. Mane užvaldo toks pat galingas jausmas, kaip ir anksčiau. Aš irgi jo geidžiau, vėl norėjau jam priklausyti. Tik jam vienam... Metas teisus. Man reikia jo ne mažiau nei jam manęs.
– Aš negaliu... Man prasidėjo mėnesinės... – sušnibždu jam į lūpas.
– Žinau... – atsako Metas, gaudydamas orą. Mudviejų bučiniai tokie aistringi, kad abudu vos atgauname kvapą. – Bet man tai nesvarbu... Būk gera, mažyte, neatsisakyk... Leisk tave pamylėti... Nes aš taip beprotiškai tavęs geidžiu... Kad neištversiu...
Metai... Man taip tavęs trūko visą tą laiką. Trūko tavo bučinių, tavo kūno kvapo, tų meilės naktų, kai leisdavai pasijusti tikra karaliene. Aš tavo, mažuti... Visa tavo...
Jo delnas atsiduria man ant krūties ir ima ją glamonėti. Per mėnesines mano krūtinė padidėjusi. O speneliai be galo pajautrėję. Meto prisilietimai ganėtinai aistringi. Tad jaučiu kylant žvėrišką geismą, norą tuoj pat jam atsiduoti.
– Leisk nueiti į vonią... – ištariu vos girdimai, nes nenoriu atšlyti nuo jo lūpų.
– Ne... Lik čia... – Metas nebūtų Metas, jeigu man neprieštarautų.
– Prašau, mielasis... – keista po tiek laiko vėl garsiai ištarti tą žodį. – Man reikia išsiimti tamponą... Pažadu užtrukti tik penkias sekundes, ir tada visa būsiu tavo...
Metas paleidžia mane iš glėbio ir nusišypso. Turbūt jam patinka ta mintis, kad ir vėl būsiu jo. Kaip anksčiau.
Bet jis nepaleidžia mano rankos. Laikydamas ją kartu su manimi eina į miegamąjį. Prieš man dingstant už vonios durų, prisitraukia mane arčiau ir dar kartą pabučiuoja.
– Pasakyk, kad turi prezervatyvą... – Metas atrodo mažumėlę išsigandęs.
– Pirmame stalčiuje, spintelėje prie lovos... Jų daug liko nuo praėjusio karto... – pasakau žaismingai šypsodamasi ir pakšteliu jam į lūpas. – Tuoj grįšiu...
– Paskubėk... – ragina jis.
Žinau, kad nekantrauji... Bet dar kelios sekundės nieko nepakeis...
Paskubomis nusimaunu kelnaites. Dar reikia ranka prilaikyti ir krintantį suknelės viršų. Kad nemaišytų atlikti subtilų reikalą.
Greitai ištraukiu iš ten tamponą. Jis visas permirkęs krauju. Paprastai naudojuosi paketais, bet prie šios suknelės parankesnis tamponas. Be to, mūviu kelnaites su plonyte juostele. Tad prie jų priklijuoti paketą neatrodo itin gera mintis. Jis niekaip nedera prie tų seksualių kelnaičių.
Vos man spėjus nušluostyti savo intymiąją vietelę tualetiniu popieriumi, į vonią įsiveržia Metas. Jis tik su trumpikėmis... Tamsiai mėlynomis. Dievinu šią spalvą. Ypač ant jo kūno.
– Sakei, penkias sekundes... – jis perskrodžia mane erelio žvilgsniu. Sudrebu. – Eikš...
Paimu mylimojo ranką ir seku paskui jį.
Jis paguldo mane ant lovos, nuo kurios jau nutraukęs lovatiesę kartu su antklode. Vis dar vilkiu nepatogiąją suknelę, bet matau, kad Metas nekantrauja išlaisvinti mano kūną. Jo rankos suima suknelės kraštus ir lėtai traukia žemyn. Kilsteliu klubus, kad jam padėčiau.
Metas akimirką sustingsta. Aistringai nužvelgia nuogą mano kūną. Nestipriai delnu suima už kaklo, bet tuoj pat paleidžia. Jo delnas lėtai slysta žemyn... Krūtine... Pilvu... Iki pat mažosios Emutės... Karšta.
Pastebiu, kad pasikeičia jo žvilgsnis. Akys apsiniaukia. Kakta susiraukia. O delnas vis dar prispaustas prie tos vietos, kurią jis vienintelis, be manęs, geriausiai pažįsta. Degu nuo jo prisilietimų.
Staiga Metas sugriebia mane už rankos ir apverčia ant pilvo. Skauda. Ne tik ranką, bet ir pilvo apačią. Mėnesinės pačiu laiku man primena viešpataujančios toje teritorijoje ir nelaukiančios jokio nepageidaujamo svečio.
Kryptelėjusi galvą matau Metą, skubiai nusismaukiantį trumpikes. Jis praplėšia prezervatyvo pakelį ir kaipmat jį užsimauna.
Užgula mane visu kūnu. Apipila bučiniais nuo kaklo iki pečių... Ir per visą nugarą iki užpakaliuko. Bet šį kartą tai ne tie bučiniai, prie kurių esu pratusi. Jie labiau panėši į kandžiojimą.
Nejuntu jokio malonumo. Atvirkščiai, laukiu, kad jie kuo greičiau liautųsi. Pirmąsyk netrokštu Meto bučinių. Kitokios ir jo glamonės... Šiurkščios.
Nežinau kas jam šįvakar pasidarė, kad toks šiurkštus su manimi. Ar taip manęs pasiilgo? Taip geidė, kad jo aistra perėjo į šiurkštumą?
Metas skaudžiai žnaibo man užpakaliuką ir šlaunis. Tai nė iš tolo nepanėši į glamones. Labai norisi prašyti, kad liautųsi. Noriu jį atstumti. Bet Metas toks įsiaudrinęs ir taip labai manęs geidžia, kad nesipriešinu. Nemeluosiu: mano kūnas taip pat geidžia. Tik ne tokio Meto, koks jis šiandien.
– Ak, mažyte... Tu varai mane iš proto... – sukuždėjęs jis krimsteli man į ausį.
Metas keliu stumia mano koją aukštyn. Sulenkia taip, kad ji beveik remiasi man į krūtinę.