Delnu taip smarkiai suduoda per užpakalį, kad net suinkščiu. Vidujai. Tą pačią akimirką pajuntu aštrų skausmą papilvėje. Jis labai staigiai ir giliai savo pasididžiavimu įsiskverbia į mane. Jau manau, kad ten kas nors plyš. Nežmoniškai skauda.
Man nespėjus atsigauti po dūrio, Metas smeigia dar sykį. Prispaudžiu delnus prie čiužinio ir sugniaužiu paklodę, kad kaip nors ištverčiau tą žudantį skausmą. Rodos, jis mane nori sudraskyti iš vidaus. Tai nemalonu.
Girdžiu jo, vis suduodančio man per užpakalį ir smeigiančio į mane mažąjį Metą, tylias dejones. Jis tuo mėgaujasi. Tik ne aš. Jaučiu, kaip akies kamputyje kaupiasi ašara. Ir po akimirkos pajuntu ją riedant skruostu.
Man labai skauda. Rodos, kad esu pjaustoma peiliais. Bet Metui tai visai nerūpi. Jis su manimi elgiasi kaip žvėris su savo grobiu. Aš tave myliu labiau už viską pasaulyje, o tu šitaip man darai. Mielasis, kodėl šį vakarą esi toks šiurkštus? Kas atsitiko mano švelniajam Metui? Kur jis? Nejaugi myliuosi su piktuoju jo dvyniu?
– Aaa! – garsiai sušunka Metas ir visu kūnu prisispaudžia prie manęs. – Tu nuostabi... – jo bučiniai susimaišo su kuždesiais man prie ausies.
Jis patiria orgazmą, o aš nieko. Matyt, esu per mažai susijaudinusi. Kur čia susijaudinsi, kai mintyse ne malonumas, o vien skausmas.
Metas trumpam atšlyja nuo manęs. Aš nepajudu iš vietos. Rankomis vis dar esu įkibusi į paklodę. Bet pamažu atgniaužiu kumščius.
Po akimirkos vėl atsiduriu karštame jo glėbyje. Pajuntu Meto delną sau ant pilvo. Vadinasi, jis dar prisimena, kas man padeda apmalšinti mėnesinių skausmus. Šypteliu.
– Metai... – vos girdimai sukuždu.
Ketinu atsigręžti į jį. Bet, man sukrutėjus, jo rankos dar tvirčiau suspaudžia mane.
– Ššš... Miegok... Paskui pasikalbėsime... – tylus Meto šnabždesys dingsta mano plaukuose. Jis jau snaudžia.
– Tik atsakyk į vieną klausimą, ir leisiu miegoti... Aną savaitgalį, kai buvom Pusmėnulio įlankoje, ar naktį buvai prisėlinęs prie mano kambario durų ir mėginai užeiti vidun?
– Hm... – sumurma jis.
– Kodėl?
– Norėjau pabučiuoti prieš miegą... – su tais žodžiais pajuntu karštas jo lūpas ant kaklo. – O dabar miegok... Mums reikia pailsėti... Esu toks pavargęs, kad tuoj užmigsiu... – jis palieka dar vieną bučinį man ant kaklo. – Kaip gera vėl laikyti tave glėbyje, mažyte... Myliu tave...
Tuodu paskutiniai Meto žodžiai atperka visą skausmą, kurį patyriau šį vakarą. Tu mane myli... Bet aš tave myliu labiau...
– Ir aš tave... – atsakiau šnabždesiu ir palenkusi galvą pabučiuoju jį į petį.
Prieš užmigdama suvokiu vienintelį dalyką: mudu su Metu ir vėl esame kartu.
Jis grįžo pas mane. Jis negali be manęs. Jam manęs reikia. Jis manęs nepamiršo. Ir svarbiausia... Jis mane myli...
2013 m. birželio 22 d.
Skauda... Tos mėnesinės vieną dieną mane pribaigs... Nebepadeda net Meto prisilietimai...
Tingiai pramerkiu akis. Nors ir labai noriu miego, dar labiau trokštu išvysti mylimojo veidą. Esu taip jo pasiilgusi, kad net nebeprisimenu, kada paskutinį kartą galėjau ryte stebėti miegantį.
Bet lovoje Meto jau nėra. Guliu pavirtusi ant kito šono. Esu užklota antklode. Jis rūpinasi manimi... Kad nesušalčiau. Turbūt dabar virtuvėje gamina man pusryčius.
Stiprėjantis skausmas pilvo apačioje priverčia atsikelti. Nutraukusi nuo savęs antklodę išsigąstu. Paklodė visa kruvina. Čiužinys irgi. Mano šlaunys taip pat išteptos krauju. Jausmas toks, lyg būčiau praradusi nekaltybę. Tik kraujo anąsyk buvo gerokai mažiau.
Nejaugi buvo taip sunku įsidėti tą prakeiktą paketą? Nes dabar tikrai reikės keisti čiužinį...
Tekina bėgu į vonią. Prausdamasi po dušu pamatau mano laukinio meilužio naktį paliktas žymes. Šlaunys visos nusėtos mėlynėmis. Ypač vidinė pusė.
Netrukus jau stoviu priešais veidrodį, šluostausi rankšluosčiu. Ir negaliu atitraukti akių nuo laimingo savo veido. Jis tiesiog švyti. Kaipgi kitaip? Juk sugrįžo mano meilė.
Mums reikia pasikalbėti apie daugybę dalykų. Jis turės man suprantamai paaiškinti, kodėl išėjo ir kodėl sugrįžo. Ir kur visą tą laiką buvo... Ką veikė... Metas vakar man pažadėjo tai papasakoti. Todėl spėju, kad šis savaitgalis mudviem bus itin sunkus... Man teks daug išklausyti, o jam atskleisti... Esu viskam pasiryžusi, kad tik tarp mudviejų daugiau nebebūtų jokių paslapčių, jokio melo... Tik tyra ir graži meilė... Mudviejų meilė...
Pasirodo, išalkau. Įdomu, ką skanaus paruošė Metas?
Kryptelėjusi veidrodyje matau ir savo sukandžiotą nugarą. Ten, kur įkąsta stipriau, ant odos likusios rausvos žymės. Suprantu, kad ilgai laikyti Metą be sekso pavojinga. Nebent patiktų puoštis mėlynėmis.
Susisupu į rankšluostį. Pasiimu paketą ir einu į drabužinę. Praeidama pro kambarį pastebiu ant grindų palei lovą gulint kruviną prezervatyvą. Pilvą perveria skausmas – prisimenu vakarykštę naktį. Pakeliu prezervatyvą ir įmetu į šiukšlių dėžę.
Stalčiuje susirandu švarias kelnaites ir apsimaunu. Užsitempiu ir rausvus trumpučius šortukus, kuriuos taip dievindavo Metas. Tai yra jis dievindavo mano kojas. O kai mūvėdavau šiuos šortus, dievinimui nebūdavo galo. Jis eidavo iš proto norėdamas kuo greičiau juos numauti ir pamylėti mane.
Per daug nesuku galvos dėl palaidinės. Užsivelku pirmą pasitaikiusią po ranka. Tik eidama iš drabužinės nusišypsau pamačiusi, kad ji tamsiai mėlyna.
– Mažuti! – garsiai sušunku, kad išgirstų mano balsą.
Bet virtuvėje karaliauja ne jis, o tyla. Meto ten nėra. Svetainėje irgi tuščia. Gretimas kambarys irgi skendi tyloje.
– Metai!.. – dar kartą pašaukiu. Bet jau gerokai tyliau.
Gal išvažiavo į parduotuvę ko nors nupirkti? Gal gėlių? O gal ketina ir vėl atsikraustyti pas mane? Taip... Tikriausiai bus išvykęs daiktų pasiimti...
Nutariu jam paskambinti ir viską sužinoti iš jo lūpų. Mano telefonas guli rankinėje. O ši ant spintelės šalia lovos.
Grįžtu į miegamąjį ir dar kartą pažvelgiu į kruviną patalynę. Šito reikalo imsiuosi vėliau. Dabar man reikia išgirsti Meto balsą.
Siekiantys rankinės mano pirštai sustingsta. Akys užkliūva už stalinės lempelės. Prie jos pamatau nemažą šūsnį šimto dolerių banknotų. Vidinis balsas kužda, kad tai nieko gero nežada.
Ištraukiu po jais paliktą raštelį. Perskaitau.
Nė nesuvokiu, kaip deramai reaguoti į tai kas, parašyta. Perskaitau dar kartą.
Tikiuosi, tiek užteks?
Nežinau, kiek kainuoja tavo paslaugos.
Ir kiek už jas moka KITI.
Kiek tų kitų man mokančių tu pažįsti?
Suspaudžiu saujoje tą raštelį. Kita ranka pagriebiu nuo spintelės pinigus ir einu į svetainę. Atidarau balkono duris ir be jokios sąžinės graužaties stebiu, kaip lėtai jie krinta žemyn. Suplėšau šlykštų, vos trijų eilučių, laišką, skutelius irgi paleidžiu į orą.
Grįždama trinkteliu balkono duris ir traukiu tiesiai į virtuvę. Ne, ne valgio gaminti. Man reikia dubenėlio su vandeniu ir valiklio kraujo dėmei išvalyti.
Viską atsinešu į miegamąjį ir atsisėdu ant lovos. Sušlapinusi kempinėlę imu trinti čiužinį. Suputojęs skystis nusidažo raudonai. Nors stipriai trinu, kraujo dėmė ne mažėja, o didėja.
– Kvaiša! – sušunku ir trenkiu kempinę ant lovos. – Patikėjai jo melu. O jis tenorėjo išdulkinti tave. Buvai jam reikalinga vienai nakčiai.
Pravirkstu. Gal iš savo naivumo. O gal dėl to, kad neįstengiu jo nekęsti net po šios nakties.