Kumščiais remiuosi į čiužinį. Mano galva nunarinta, kaip kokios prasikaltėlės. O ašaros nesiliauja byrėjusios ant krauju suteptų rankų.
Jaučiuosi lyg būčiau nužudyta. Pro ašaras žiūriu į niekingąją kraujo dėmę, tarsi ji būtų žmogžudystės įrodymas. Anąsyk jis sunkiai sužeidė mane... O šį kartą nužudė... Ar gali taip padaryti žmogus, kuris vis tiek tvirtina tave mylįs? Jeigu jo meilė tokia, tai man jos nereikia.
– Man nereikia tavo meilės... – tyliai sukuždu šlapiomis nuo ašarų lūpomis. – Nenoriu mylėti žmogaus, kuris iš manęs tyčiojasi... Meilė turi būti ne tokia... Aš nesu milijonieriaus užgaida... Aš verta daug gražesnių jausmų... – pakeliu galvą. Vaizdas liejasi. Ranka persibraukiu veidą, kad nebeliktų tų ašarų. – Mama turbūt nusivylusi manimi... Aš ir pati savimi nusivylusi...
Išgirstu rankinėje skambant telefoną. Gal Metas?
Paskubomis nusišluostau rankas į paklodę, ją vis vien teks išmesti, ir išsitraukiu iš rankinės mobilųjį.
Tai ne Metas. Skambina Erika. Po velnių! Pamiršau, kad mudvi tarėmės šiandien susitikti. Bet dabar nenoriu nieko matyti...
– Klausau, – mano balsas ramus. Toks kaip visada. Turiu su ja taip kalbėti, kad neišsiduočiau verkianti. – Šiandien nelabai galėsiu susitikti... Dirbsiu... Turiu kai ką padaryti iki pirmadienio... Aha... Tikrai, gal kitą kartą... Vėliau viską papasakosiu... Tau linkiu gerų atostogų – nepamiršk atsiųsti nuotraukų iš ten, kur ketini keliauti... Žinoma... Gerai... Iki...
Padedu ragelį ir įgrūdu telefoną atgal į rankinę. Labai tikiuosi, kad daugiau niekas neskambins. Bijau, kad galiu pradėti šaukti ant niekuo dėto žmogaus... Arba kaip nors kitaip jį įžeisti... Šiandien mano nuotaika sumauta...
Visą dieną praleidžiu valydama čiužinį, prisigėrusį mano kraujo. Ne itin noriu skambinti Rajanui ir klausti, kur jis nupirktas. Nes Rajanas imtų klausinėti, kas atsitiko. Ir, be abejo, bandytų iškvosti visas smulkmenas. O aš negaliu pakeisti čiužinio be jo žinios.
Tad tenka pasitelkti kantrybę. Nors ši irgi ne per geriausia pagalbininkė. Pasitaikius pirmai progai ketina sprukti. Bet timptelėta už kasų prisiverčia dar trupučiuką pasilikti su manimi.
Po ilgo ir sunkaus triūso kraujo dėmė lieka visai neryški. Žadu ją dar šiek tiek pavalyti. Bet vėliau. Nes pilvas urzgia iš alkio. Šiandien dar nė kąsnio burnoje neturėjau.
Užsiplikau arbatos ir atidarau šaldymo kamerą, žiūriu, kokio maisto esu ten paslėpusi. Nes pačiame šaldytuve nelabai ko yra.
Pamatau picos dėžutę. Ne. Jos tikrai nevalgysiu. Jau geriau būsiu alkana. Užtrenkiu dureles ir atsigeriu žaliosios arbatos. Dar labiau sugurgia pilvas. Pica man primena Metą. O jo prisiminti aš nenoriu.
Žvilgsnis krypsta į buto duris. Prieš akis iškyla vakarykštis vaizdas. Buvau prie jų prispausta, o Metas mane aistringai bučiavo.
Nusuku žvilgsnį į langą. Pasiimu puodelį ir einu pasėdėti į balkoną. Gal senas mintis išvaikys ir įpūs naujų šviežias oras?
Atsisėdu ant krėslo ir žvelgiu į vakaro tamsoje netrukus paskęsiantį Niujorką. Turėklo tarpelyje pastebiu baltą popieriaus skiautę.
Ištraukiu ją. Ten matyti vienintelis žodis „kiti“. Ironiškai nusišypsau.
– Gaila, bet tų kitų nėra. Esi vienintelis įkainojęs mano paslaugas. Deja, pasirinkai ne tą žmogų...
Nupučiu nuo delno mažytę skiautelę ir akimis seku plazdenančią ore.
Sučirškia durų skambutis. Net krūpteliu. Juk jokių svečių nelaukiu. Nebent Erika sumanė mane patikrinti. Bet ji eitų į agentūrą, o ne čia.
Nustembu už durų išvydusi Rajaną. Jis atrodo susirūpinęs.
– Labas... – pasisveikina.
– Labas... – atsakau plačiau praverdama duris. Nusigręžiu ir einu į svetainę. – Kodėl nepaskambinai, kad atvažiuoji?
– Skambinau, bet nekėlei ragelio...
Mano telefonas tebėra rankinėje. Tikriausiai todėl ir negirdėjau jokio skambučio.
– Ko nors nori? – atsigręžusi įsmeigiu akis į jį. Stengiuosi būti nepikta. Bet vargu ar man pavyksta ką nors apgauti.
– Kalbėjausi su Erika, ji įspėjo, kad būsi darbe. Nuvažiavau ten. Apsaugininkas pasakė, kad tavęs čia visą dieną nebuvo. Ėmiau svarstyti, kodėl pamelavai Erikai... Na, pasakok, aš klausau...
Ne Rajanas, o tikras Šerlokas Holmsas. Nuo jo nieko nenuslėpsi.
– Nieko nenutiko. Paprasčiausiai neturėjau nuotaikos susitikti su Erika, todėl pasakiau, kad būsiu darbe...
– Kas čia nutiko? – nustebęs jis žvelgia į miegamąjį, kuris atrodo lyg po karo. Ant grindų mėtosi patalynė ir kruvinos kempinėlės.
– Netyčia persigėrė paketas ir ištepė čiužinį. Tad bandau kaip nors išvalyti tą dėmę...
– Pakeisiu tau tą čiužinį...
– Tai kad beveik išvaliau. Nebedaug liko, – išspaudžiu šypseną, nors širdyje visai netrokštu šypsotis.
– Beje, atnešiau tau... Žinau, kad neturi laiko nusipirkti... – Rajanas atkiša man popierinį maišelį, lig šiol slėptą už nugaros.
Užuodžiu gardų aromatą. Keksiukai... Su mėlynėmis. Kaip seniai jų nevalgiau. Neiškentusi tuoj pat atsikandu.
– Ačiū... – kalbu pilna burna. Kitą kąsnį atiduodu Rajanui.
– Prašom... – jis žaviai čepsi. Irgi juos mėgsta.
Mudu draugiškai pasidalijame desertą. Visai kaip universiteto laikais. Tada irgi viskuo dalydavomės. Turbūt tuo laikotarpiu Rajanui visko duodavau daugiau, negu jis man. Nors... Juk jis buvo mano draugas. O tai neįkainojama.
Rajanas augo vaikų namuose ir iki šiol nėra matęs tikrųjų savo tėvų. Nuo mažų dienų žino, ką reiškia uždirbti pinigus. Pats susimokėjo ir už mokslą. Dabar kaip galėdamas atsilygina man už tuos skanius pietus, kuriais tada dalydavausi. Arba atiduodavau visus. Bet dažniausiai į paskaitas atsinešdavau du sumuštinius: vieną sau, kitą jam. Savaitgalį ir per šventes pasikviesdavau Rajaną į tėvų namus kartu su savo artimaisiais praleisti laiko. O vieną vakarą mums vaikštinėjant Revyro paplūdimiu Rajanas pasakė, kad mano draugystė jam labai svarbi. Ir jis visuomet mane saugos ir gins. Ką gi, puikiai tesi savo pažadą.
– Smagus buvo vakarėlis? – išgirstu draugo balsą iš kito kambario. Nepastebėjau, kaip nuėjo į miegamąjį pasigrožėti mano netvarka.
– Vakarėlis, ir tiek... – atsainiai sakau, kad per daug jo nesureikšminčiau, ir patraukiu pečiais.
– Patiko suknelė? – grįžęs į virtuvę jis žaismingai mane nužvelgia.
– Ne manęs turėtum to klausti... O vyrų, kurie į ją spoksojo... – lyg ir šypteliu.
– Vadinasi, patiko... – mano ištikimas draugas atrodo patenkintas.
– Rajanai, ką sakytum, jeigu išeičiau iš agentūros? – surimtėjusi klausiu.
Jis įtariai žiūri į mane.
– Kodėl?
– Tiesiog daugiau nebegaliu dirbti su Metu... – atsidūstu. – Tu buvai teisus. Jis tikras šiknius... Jam rūpi tik jo paties milijonai. O malonumą patiria žemindamas kitus... Man jau nusibodo nesibaigianti jo nuotaikų kaita ir itin sudėtingas charakteris... Nebenoriu daugiau nė dienos praleisti toje agentūroje... – tikriausiai kalbu piktai, nors pačiai neatrodo.
Rajanas delnais suima man veidą. Jo žvilgsnis neramus. Jis kažką įtaria.
– Maže, ką jis tau padarė? – sukužda draugas švelniu balsu.
– Nieko... – užsikertu, nes ašaros jau ritasi per skruostus. Nebegaliu jų sulaikyti. – Nieko jis man nepadarė, Rajanai... – meluoju ir jam, ir sau. – Tik ne vietoje ir ne laiku pastojo kelią... Štai ką jis padarė...
– Ta kraujo dėmė susijusi su juo, tiesa? – pamatau jo rankoje raudoną prezervatyvo pakelio skiautelę. Regis, šitą būsiu pražiopsojusi. O maniau, kad viską surinkau.
– Būk geras, neklausinėk... – maldaute maldauju.
Rajanas nykščiu nušluosto ašaras man nuo veido ir stipriai apkabina. Ir aš jį apkabinu. Juk jis supranta, kas čia vakar nutiko. Bet pati apie tai nepasakosiu.