– Padėsi man susirasti darbą? – tyliai klausiu priglaudusi galvą jam prie peties.
– Žinoma, maže... – jis sušnibžda man į plaukus.
– Ačiū... Tu iš tiesų vienintelis mano draugas, kuriuo galiu pasitikėti... Visi kiti tik nuvilia mane...
– Žinai, kaip tik prisiminiau. Viena pažįstama stilistė prieš kelias dienas užsiminė, kad Deco ieško vadovo padėjėjos...
– Deco? – išplėtusi akis pažvelgiu į jį. – Juk tai viena geriausių agentūrų Niujorke. Antra po Edelman...
– Na ir kas? Tu irgi geriausia. Susitvarkysi... Pala, paskambinsiu jai... – jis čiumpa mobilųjį ir ima rinkti paslaptingosios pažįstamos numerį. – Labas, mieloji... Kaip savaitgalis? – meiliai kreipiasi į ją. – Tikrai? Kur?.. Matau, kad linksmai leidi laiką... Skambinu tau vienu subtiliu reikalu... Gal žinai, ar Deco vadovo antrosios padėjėjos vieta dar laisva?.. Tai gal galėtum padaryti man paslaugą ir rekomenduoti labai gerą mano draugę? Jai reikia darbo... Ji vadovauja, tikriau, vadovavo vienai agentūrai... Labai patikima ir turinti didžiulę patirtį... Prašau tavęs, širdele, juk žinai, kad neliksiu skolingas... Suorganizuok tą pokalbį, tikrai nenusivilsi... Mano draugė tau patiks... Manau, vadovui irgi... Gerai... Suprantu... Turės... Kelintą? Pažadu, bus ten... Labai ačiū... Bučkis... Iki...
Jis padeda ragelį ir plačiausiai nusišypso.
– Na? – nekantrauju viską sužinoti.
– Pirmadienį vienuoliktą valandą būk Deco agentūroje. Pasiimk gyvenimo aprašymą... Ir nedrįsk vėluoti, antraip užsitrauksi mano nemalonę... – jo veidas labai rimtas. Bet žinau, kad Rajanas vidujai šypsosi.
– Ačiū tau... – apkabinu jį. – Prašyk bet ko... Viską dėl tavęs padarysiu...
– Hmm... Šią minutę nieko nesugalvoju. Bet dar tai priminsiu, kai pačiam prireiks paslaugos... – nusijuokia Rajanas, šlamšdamas dar vieną keksiuką. – Tik suprask, tai nėra garantuotas darbo pasiūlymas... Teks pačiai pasistengti, kad gautum tą vietą...
– Žinau... Vis dėlto žingsnis į priekį... Ir nesvarbu, koks bus atsakymas. Priims mane ten ar nepriims... Dabar man svarbiausia išsinešdinti iš savosios agentūros ir atversti naują gyvenimo puslapį...
– Manai, bosas nesužinos, kur dirbi?
– Aišku, sužinos... Jei tik jam bus įdomu... Bet bent jau nešmirinės visą dieną palei nosį ir nerėkaus, būdamas blogos nuotaikos... Galėsiu sau ramiai dirbti jo nematydama... Visai neturi reikšmės, kur... Deco agentūroje ar dar kur nors...
– Džiaugiuosi, kad ryžaisi. Reikėjo išeiti pačią pirmą dieną, kai niekšas pasirodė tame pasitarimų kabinete...
– Reikėjo, bet... Aš principinga ir taip lengvai nepasiduodu. Kovoju iki galo. Toje agentūroje dirbau nuo pat atvykimo į Niujorką. Tad nė neketinau pasitraukti lyg niekur nieko. Bet ateina laikas, kai principai tampa beverčiai. Ir galiausiai tenka juos išduoti. Kaip dabar...
– Visgi dar kartą teks su juo pasimatyti... Juk reikės įteikti tą prašymą, kad atleistų iš darbo... O kas bus, jei bosas ims įkalbinėti, kad pasiliktum? – Rajanas žiūri į mane lyg abejodamas, ar galėsiu atsispirti Meto įkalbinėjimams.
– Ką nors sugalvosiu, kad nereikėtų susitikti akis į akį...
Ne dėl to, kad bijočiau pažvelgti Metui į akis. Ar kad abejoju savo sprendimu išeiti iš agentūros. Paprasčiausiai nenoriu daugiau jo matyti. Gaila savo širdies. Ji nenusipelnė būti dar labiau kankinama.
Palikdamas savo šlykštų raštelį Metas tarsi nubrėžė tarp mūsų ryškią storą raudoną liniją. Ir neturi teisės kada nors ją peržengti. Nes jeigu taip padarys, aš neatsakysiu už savo veiksmus... Įskaudinsiu jį taip, kaip yra to nusipelnęs.
2013 m. birželio 23 d.
Po pietų nuvažiuoju į agentūrą. Prieš įžengdama į savo kabinetą ilgai stoviu registratūroje atsirėmusi į Džesikos stalą. Puikiai suvokiu, lankausi čia paskutinį kartą.
Man ši vieta buvo tapusi antraisiais namais. Todėl ją palikti nelengva.
Kabinete atsisėdu už stalo ir peržiūriu visus stalčius. Šiaip asmeninių daiktų darbe nelaikau. Nebent netyčia būsiu ką nors palikusi. Ne, nieko nerandu.
Įsijungiu kompiuterį. Mintyse dėlioju žodžius savo prašymui atleisti iš darbo.
Parašau jį. Atspausdinu. Ir dar kartą įdėmiai perskaitau. Kad, neduok Dieve, nebūčiau privėlusi klaidų.
Apie savo išėjimą iš agentūros turiu pranešti dar vienam svarbiam žmogui. Surenku jo numerį.
– Sveika, Ana... – pasisveikinu su mūsų buhaltere. – Netrukdau?.. Ne, nesijaudink, nieko neatsitiko... Tai yra atsitiko, bet... Nuo pirmadienio aš agentūroje nebedirbsiu... Prašymą persiųsiu tau į elektroninį paštą. O kompensacijos gali neskaičiuoti... Man jos nereikia... Netgi jeigu ponas Rosas reikalautų išmokėti... Tik kol kas niekam nieko... Gerai?... Nežinau kur... Bet dėl vieno pokalbio jau susitariau... Tikiuosi, pasiseks... Ačiū... Man irgi buvo malonu dirbti su tavim... Ir man gaila, bet taip jau yra... Nebetrukdysiu... Iki... Gal kada nors dar pasimatysime...
Ana maloni moteris. Visada ateina į darbą šypsodamasi. Gaila bus ją palikti. Bus keista kasdien nebesimatyti ir su kitais bendradarbiais. Išskyrus blondinę. Toji apsidžiaugs išgirdusi naujieną. Ir tikriausiai vienintelė nepasiilgs manęs.
Išsiunčiu Anai prašymą ir išjungiu kompiuterį. Atspausdintą dokumentą nunešu į Meto kabinetą. Padėjusi garbingiausioje vietoje, vidury stalo, suraitau parašą.
Mano žvilgsnis užkliūva už mėlynos orchidėjos. Ji atrodo apvytusi. Metas nelabai ja rūpinasi. Vis pamiršta palaistyti. Tai darau aš... Paslapčia. Ir dabar nueinu į virtuvėlę ir atsinešu stiklinę vandens.
Surenku nukritusius gėlės žiedus ir išsinešu iš kabineto... Ir iš agentūros... Kaip prisiminimą.
Važiuodama namo širdyje jaučiu šiokį tokį apmaudą.
Įdėjau tiek darbo, paaukojau tiek daug savo laiko, kad pasiekčiau aukščiausią karjeros pakopą. O pasiekusi... Išeinu. Savo noru visko atsisakau. Ir dėl ko? Dėl vyro?
Ar tai reiškia, kad esu silpna?
Pakeliui užsuku į parduotuvę. Juk vien oru gyvas nebūsi. Turiu nusipirkti ko nors valgyti, nors nelabai norisi.
Eidama prie kasų pastebiu, kad mano pirkinių krepšelyje yra tik dėžė ledų, bananų kekė ir paketai. Ar tai reiškia, kad apsipirkau visai savaitei?
Nežinau kodėl stabteliu prie intymių prekių lentynos. Gal dėl to, kad akys užkliūva už raudono pakelio, kurį esu įpratusi matyti Meto rankose. Vėliau ant grindų. O galiausiai šiukšlių dėžėje.
Prisimenu, kaip anąsyk stovėdama lygiai toje pačioje vietoje svarsčiau, kokius prezervatyvus pirkti. Dabar puikiai tai žinočiau. Bet... Mano spintelės stalčiuje jų dar daug.
Šypteliu ir einu sumokėti už negausius savo pirkinius.
2013 m. birželio 24 d.
Esu visados punktuali, tad nevėluoju ir į pokalbį dėl darbo. Įžengiu pro modernaus stiklinio devynaukščio pastato duris, ant kurių puikuojasi užrašas Deco Group.
Jaudinuosi, ką čia slėpti. Juk žinau kur einu – susitikti su vienos iš geriausių Niujorko reklamos agentūrų vadovu. Argi tai ne priežastis jaudintis?
Agentūra įsikūrusi Aštuntajame aveniu. Tolėliau už senąją darbovietę. Keista ją vadinti senąja. Turbūt Metas jau rado mano paliktą prašymą. Norėčiau pamatyti jo veido išraišką, kai perskaitys.
Registratūroje mane pasitinka nemalonus blondinės žvilgsnis. Nejaugi visos Niujorko administratorės blondinės? Ji pašnairuoja į mane, tarsi būčiau nederamai apsirengusi. Vilkiu klasikinį juodos ir baltos spalvų derinį: juodą sijoną aukštu liemeniu ir baltą berankovę palaidinukę.