Nemalonaus žvilgsnio administratorė atrodo lyg nužengusi nuo Vogue žurnalo viršelio. Nepriekaištingas makiažas, nors dieną, mano nuomone, per ryškus. Prancūziškas manikiūras, tinkantis išpuoselėtiems nagams. Tokiems kaip jos. Ilgi tiesūs plaukai iki pat liemens. Man toks kirpimas nuobodus. Žaismingumo šiam įvaizdžiui suteikia tankūs kirpčiai ant kaktos.
Aš jai neprilygstu. Neatrodau tokia stilinga ir seksuali. Užtat mano šypsena tikra. O ne dirbtinė, kaip anos barbės.
– Laba diena... – sakau jai.
– Laba diena... – blondinės balsas šaltas. – Pas ką jūs?
– Norėčiau susitikti su agentūros vadovu...
– Ar žinote, kad pirmiausia reikia paskambinti ir susitarti dėl susitikimo, o ne ateiti ir reikšti savo norus?
– Žinau... Esu susitarusi su ponu Morisu. Tikriausiai jis manęs jau laukia... Labai nemėgstu vėluoti, tai gal malonėtumėt man pasakyti, kur galėčiau rasti jo kabinetą? – kalbu tvardydamasi. Labai norisi pasakyti blondinei porą kitokių žodelių.
– Jūsų vardas? – klausdama ji dar kartą mane nužvelgia.
– Ema Miler...
Blondinė kažkam paskambina ir pasako mano vardą. Po akimirkos liepia man pakilti į devintą aukštą. Daugiau nieko nepaaiškina.
Devintame aukšte atsivėrus lifto durims, pasijuntu patekusi į paslaptingą stiklinį pasaulį. Tiesiai priešais mane yra vadovo kabinetas. Be abejo, stiklinis. Jame išvystu poną Morisą, besikalbantį su dviem vyrais.
Ryžtingai žengiu kabineto link. Paėjėjusi kelis žingsnius stabteliu.
Už kampo pamatau netoli stiklinių durų stovinčius du stalus. Prie vieno iš jų palinkusi tamsiaplaukė mergina. Ji kažko ieško didelėje popierių šūsnyje. Kitas stalas stovi tuščias. Vadinasi, čia bus mano darbo vieta. Jeigu tik ją gausiu.
Iš lėto priartėju prie tamsiaplaukės merginos. Juk nesiveršiu tiesiai į generalinio direktoriaus kabinetą.
– Laba diena, – tyliai pasisveikinu. Gal net per tyliai, nes mergina neatsigręžia. – Laba diena... – šį kartą ištariu daug garsiau.
– Atleisk... Negirdėjau kaip įėjai... – į mane žiūri žavi tamsiaplaukė su šypsena veide. – Labas, tikriausiai būsi Ema?
– Taip, Ema Miler... – prisistatau.
– O aš Milana... – ji paduoda man ranką.
Nuoširdus pasisveikinimas. O ne anas registratūroje, kurio nenoriu prisiminti.
– Malonu susipažinti... – spausdama jai ranką pasijuntu gerokai drąsiau.
– Man irgi... Dar truputėlį teks palaukti... Ponas Morisas užsiėmęs... – ji akimis parodo į stiklinį kabinetą. – Prisėsk... Gal norėtum kavos? Arbatos? Vandens?
– Ačiū, ne... Gal dar turėsim progą paplepėti prie arbatos puodelio... – šiltai jai nusišypsau.
– Ir aš tikiuosi... Nes mergina, kurią jie nusižiūrėjo į antrosios padėjėjos vietą, labai jau pasipūtusi... Ir kelia reikalavimus nė nepradėjusi čia dirbti... – Milana papurto galvą. O aš tyliai sukikenu.
Atsiveria stiklinės durys ir pro jas išeina du kostiumus vilkintys vyrai. Jie nekreipia į mus jokio dėmesio. Atrodo susirūpinę. Lyg ir šnibždasi tarpusavyje.
Tarpduryje pasirodo ir pats agentūros generalinis vadovas. Juodaodis. Žavingas vyras. Kai mudviejų akys susitinka, jis iškart ima šypsotis.
– Užeikit, panele Miler... – sako.
– Ačiū... Pone Morisai...
– Tiesiog Derekas...
– O mane vadinkite tiesiog Ema...
Nusišypsome vienas kitam. Tikiuosi, nepamanys, kad su juo flirtuoju?
– Viena mano bičiulė labai prašė, kad susitikčiau su tavimi. Sakė, nenusivilsiu... – matau, kad ponas Morisas apžiūri mane. Darosi nejauku. Jaučiuosi lyg sėdėdama priešais Metą. Jis visada taip žiūrėdavo. – Taigi kodėl turėčiau priimti tave į savo komandą? – klausia būsimas – galbūt – mano šefas.
– Visa mano patirtis surašyta gyvenimo aprašyme. Tuoj jums įteiksiu...
– Man jo nereikia. Noriu viską išgirsti iš tavo lūpų... – tardamas žodį „lūpas“ Derekas įsistebeilija į jas. Į manąsias vos blizgiu padažytas lūpas. Gal vis dėlto turėčiau sakyti „ponas Morisas“.
– Aštuonerius metus dirbau Molinų reklamos agentūroje... O paskutiniu metu jai vadovavau... Dabar ji vadinasi Roso agentūra...
– Taip... Aš tave prisimenu... Buvai Denisės dešinioji ranka... Ji apie tave pasakojo daug gero...
– Hmm... Jūs pažįstate Denisę? – nustembu. Dar labiau stebina, kad toji yra apie mane pasakiusi ką nors gero.
– Ne jūs, o tu... Juk susitarėm... – manęs vos neapakina balti jo dantys. – Taip, aš ją pažįstu... Esam susitikę ne vienoje konferencijoje... Ir esu iš jos nugvelbęs ne vieną užsakovą... – dalijasi prisiminimais vyriškis. – Jeigu jau vadovavai agentūrai, tai kodėl iš jos išėjai? Nes pasiūlyti tau vadovo pareigų aš negaliu. Tik padėjėjos.
– Išėjau dėl asmeninių priežasčių... – sakau tiesą. Nors ir ne visą. Juk tos asmeninės priežastys glaudžiai susijusios su mano bosu. – Be to, noriu žaisti aukščiausioje lygoje. Kurgi kitur, jeigu ne čia, galėčiau tai įgyvendinti... – žinau, ką kalbėti, kad sužadinčiau smalsumą. Juk vyrai taip mėgsta būti giriami. Be reikalo sakoma, kad gražių žodelių reikia tik moterims.
– Esi ambicinga... Man tai patinka...
– Žinau ką sugebu, kaip dirbu, kokių siekiu rezultatų. Bet tik tau spręsti, ką norėtum matyti asmeninės padėjėjos kėdėje. Galime tartis dėl bandomojo laikotarpio. Jei netiksiu, išsiskirsime gražiuoju. Be jokių pykčių. Netuščiažodžiausiu ir nevaidinsiu geresnės nei esu. Abudu puikiai žinome, kad priešais tave šitame kabinete sėdėjo ne vienas kandidatas ir į šią vietą, ir į kitas. Jiems tereikia įkelti koją į tavo stiklinį kabinetą, ir tą pačią akimirką jau žinai, ką norėtum matyti savo komandoje, o ko ne.
– Rytoj devintą valandą turi jau sėdėti ten už stalo... – jis pirštu parodo į stovintį už stiklinių durų vienišą staliuką. – Negaliu pakęsti vėlavimo... – Dereko balsas ganėtinai griežtas, juk turiu suprasti, kad jis kalba rimtai. – Gali eiti...
– Ačiū...
Šyptelėjusi puse lūpų skubu kuo greičiau palikti šį kabinetą. Kad tik jo šeimininkui nekiltų pagunda pakeisti savo sprendimą.
– Ema... – jo balsas sustabdo mane prie pat durų. – Neklausi apie atlygį...
– Man nesvarbu, koks jis bus... – šypsodamasi atsakau. Taip. Pinigai man mažiausiai rūpi. Tiesiog norisi būti kuo toliau nuo prakeiktojo pono Roso. – Tiks tokia suma, kokią įrašysi į sutartį...
– Dešimt dolerių? – žaisminga šypsenėlė.
Neflirtuok su manimi. Vienas toks flirtavimas man nekaip baigėsi. Nenorėčiau dėl to paties išeiti ir iš šito darbo.
– Tikiu, kad tai bus daugiau nei dešimt dolerių... Pasitikiu tavimi... Be to, jau pasidomėjau, kiek uždirba tavo padėjėjos... Iki rytojaus, Derekai...
– Iki, Ema... – sukiodamasis odinėje kėdėje jis plačiai šypsosi.
Išėjusi iš kabineto akies krašteliu žvilgteliu į naująjį šefą. Jo akys seka mane.
– Ką jam pasakei, kad nesiliauja šypsotis? – tyliai klausia Milana, žvilgčiodama į vadovo kabinetą. – Paprastai toks nebūna...
– Tarėmės dėl atlygio...
– Tai reiškia, kad jis tave priėmė? – Milana atrodo bent kiek nustebusi.
– Regis, dirbsim kartu... – džiaugiuosi aš. Ir nekantrauju paskambinti Rajenui.
– Šaunu... Manau, mudvi puikiai sutarsim... Tu būsi atsakinga už sutartis... Jų sudarymą, įvykdymą, nutraukimą, išsiuntimą ir taip toliau... O mano darbas sudaryti pono Moriso dienotvarkę ir žiūrėti, kad jos būtų laikomasi – ir čia jis griežtas... Šefas nemėgsta nenumatytų darbų... Be abejo, man reikia pasirūpinti ir kai kuriais jo asmeniniais dalykais...