– Viską suprantu... Anksčiau irgi sudarinėjau sutartis. Taigi tikrai neturėčiau patirti sunkumų. Be to, visuomet galėsiu pasiklausti tavęs... Tiesa?
– Žinoma... – jos šypsena labai miela. Kaip sesers.
O gal mums pavyks tapti geromis draugėmis? Norėčiau turėti tokią draugę...
– Ačiū... – sakau.
– Atleisk, turiu nunešti šefui vieną dokumentą...
– Taip... Netrukdysiu tau dirbi... Susitiksime rytoj... Iki...
– Iki, Ema...
Ji prisimena mano vardą?
Manau, man čia patiks... Šefas irgi pažiūrėti šaunus vyrukas. Tik reikia su juo būti atsargiai. Įdomu, vedęs ar?.. Reikia viską žinoti, kad nežinia iš už kurio kampo neiššoktų žmona su kočėlu rankoje... Dar sakys, kad jį vilioju.
Nusileidusi liftu į pirmą aukštą vėl pastebiu šnairuojant blondinę. Nekreipiu į ją dėmesio, nors turėčiau atsisveikinti ir palinkėti geros dienos. Kitai administratorei tai ir pasakyčiau. Tik ne jai.
Išėjusi į lauką skambinu Rajanui.
– Labas... – mano balsas pakilus. – Užsiėmęs?... Taip, gavau jį... Todėl kviečiu tave pietų... Reikia švęsti... Kur?... Vėl į Majamį... Gerai, atlekiu...
Kartais jam pavydžiu, kad šitiek keliauja. O kitąsyk tos jo kelionės mane užknisa. Nes negaliu su draugu susitikti taip dažnai kaip norėčiau.
Kad ir dabar – negalime pasėdėti kokioje nors jaukioje kavinėje ir pasigardžiuoti skaniu maistu. Vakare Rajanui reikia skristi į Majamį.
Kas man belieka? Tik aplankyti draugą namuose.
Esu netoli City Cakes parduotuvės, tai negaliu neužsukti. Nuperku mudviem, smaližiams, migdolinį tortą.
Randu Rajaną užsivertusį daiktais. Visame bute mėtosi ne tik įvairiausi drabužiai, bet ir buities reikmenys.
– Gal visam laikui išsikraustai į Majamį? – nusijuokiu matydama šitokią gausybę ant grindų.
– Norėtum... Jeigu vieną dieną palikčiau Niujorką, tu irgi vyktum kartu su manimi... – nežinau ar jis čia juokauja, ar kalba rimtai. Bet man patinka ši mintis. Palikti Niujorką? Kodėl gi ne... Kur dabar keliaučiau? Gal į Los Andželą? Ar į tą patį Majamį?
– Ką skanaus atnešei? – matydamas mano rankose dėžutę nekantriai klausia jis.
– Tortą... Migdolinį...
– Greičiau atpjauk gabaliuką... Nes šiandien nei pusryčiavau, nei pietavau... Pati matai, koks irzlus... Ir alkanas...
Einame į virtuvę atpjauti jam to nedidelio saldaus gabaliuko. Nes alkanas Rajanas ir kantriausią žmogų gali išvaryti iš proto.
– Sveikinu gavus naują darbą... – kol pjaustau tortą, jis mane apkabina ir pabučiuoja į skruostą.
– Ačiū... Bet jei ne tu, vargu ar būčiau taip greitai jį suradusi... Regis, mano skola vis didėja... Kaip reikės tau atsilyginti?
– Nupirkai tortą... Ir man to užtenka... Bet tau leisiu suvalgyti tik labai mažytį gabaliuką. Matau, kad kai kam ant klubų kaupiasi riebaliukai... Maže, ar tik tau nereikėtų dažniau lankytis sporto klube? – kikena Rajanas, žnaibydamas man šonus.
Žinau, kad jis tik šaiposi. Nors nuo to dienos, kai sugrįžo Metas, ir pati pastebėjau priaugusi kelis kilogramus. Tikriausiai bus kalta pica, kurią mudu taip skaniai valgėm.
– Geriau pasižiūrėk į save... Dirbi modeliu, o valgai tortus? Kas liks iš tavo six pack? – aš irgi nepėsčia. Žodžio kišenėje neieškau.
Rajanas paleidžia mane ir vaikiškai vaipydamasis pasikelia marškinėlius. Jo pilvo raumenys tobulai išlavinti.
– Okei... Suprantu... – pakraipau galvą ir ištiesusi ranką trukteliu tuos marškinėlius žemyn.
– Man torto galima, o tau ne...
– Juk leidai suvalgyti gabalėlį... Nejau ir tą atimsi?
Rajanas iš savo lėkštės šakute atgnybia mažyti kąsnelį ir duoda paragauti.
– Viskas... – pasako, man gardžiai valgant.
Atpakalia ranka nestipriai trinkteliu jam į tobuląjį presą. Kad mažiau šaipytųsi.
– Negirdi? Tavo telefonas... – juokdamasis ištaria Rajanas.
Suklūstu. Tikrai skamba.
Rankinę palikau ant komodos prie pat buto durų. Skubu jos pasiimti.
Nesitikėjau sulaukti Erikos skambučio. Ir dar pirmą jos atostogų dieną.
– Sveika, atostogautoja... – linksmai pasisveikinu su drauge.
– Kodėl taip padarei? Kodėl išėjai iš agentūros? – ragelyje girdžiu pakeltą balsą. Net trumpam atitraukiu telefoną nuo ausies.
– Juk žinai priežastį. Tai kam klausi?.. – mano balsas ramus.
– Metas nėra priežastis palikti tai, ką pelnei savo atkakliu darbu...
– Ir vėl pelnysiu... Esu ganėtinai atkakli... Ir tiesiog nebenoriu su juo dirbti...
– Ar kas nors įvyko tarp judviejų? Gal čia kaltas Meto išpuolis prieš Aleksą aname vakarėlyje?
– Viskas supuolė į krūvą... Ir nusprendžiau... Tikrai negrįšiu atgal... O kaip tu sužinojai? Juk atostogauji.
– Gavau Džesikos žinutę... Nutariau jai paskambinti, kad papasakotų smulkiau, kas vyksta darbe... Nes iš pradžių nepatikėjau... Blondinė užsiminė, kad dėl tokio tavo poelgio Metas visai pasiuto... Vos tik sužinojęs tą pačią minutę kaip viesulas išlėkė iš agentūros...
Taip jam ir reikia. Tegu sau siunta. Manė, kad po viso to, ką man iškrėtė, grįšiu ir toliau dirbsiu su juo lyg niekur nieko? Tai jau ne.
– Nieko nenoriu apie jį žinoti... Tegul ponas Rosas elgiasi kaip tinkamas... Man visiškai nesvarbu... Tai jo gyvenimas. Nes manajame kaip tik dabar atsirado daug šviesių spalvų. Nenoriu sau gadinti nuotaikos nereikšmingomis smulkmenomis. Dėkui Rajanui, turiu naują darbą...
– Darbą? Kur?
– Būsiu Deco Group vadovo asmeninė padėjėja...
– O! Čia jau kitas lygis... Džiaugiuosi dėl tavęs... Bet truputį ir liūdžiu, nes po atostogų nebesinorės grįžti darbą... Nebebus tavęs...
– Atostogauk ir negalvok apie tai... Mudvi galėsim susitikti po darbo ir paplepėti...
– Jau matau, kaip bus sunku agentūroje be tavęs... Tas pikčiurna visus mus išves iš proto... – girdžiu tylų jos juoką.
– Paprasčiausiai nekreipk į jį dėmesio... O dabar geriau pasiimk taurę martinio ir keliauk į paplūdimį, – garsiai nusijuokiu. Iš virtuvės atsklinda ir Rajano juokas.
– Gerai, mieloji... Taip ir padarysiu... O tau sėkmės naujajam darbe... Iki...
– Šauniai paatostogauk... Iki...
Kol kalbuosi su Erika, Rajanas spėja sušlamšti pusę torto. Žinoma, turiu viską papasakoti ir jam... Su smulkmenomis... Vos ne žodis žodin. Taigi labai greitai nelieka ir kitos pusės torto.
Rodos, kai nedirbu, laikas bėga dar greičiau. Šiandien nieko gero ir nenuveikiau. Tiesa, gavau darbą. O šiaip daugiau nieko. Tik slampinėju savo bute iš kampo į kampą.
Mano mėnesinėms manęs nė kiek negaila. Jau kuris laikas guliu lovoje kęsdama aštrų skausmą papilvėje. Įsikniaubiu į pagalvę. Ir ne... nebeįsivaizduoju glėbyje laikanti Metą.
Tas vyras tik naudojosi mano paslaugomis. Pats taip parašė. Manęs jam reikėjo tik dėl sekso. Štai koks buvo jo grįžimo tikslas: prisijaukinti mane, kad galėtų ir vėl įsitempti į lovą.
Pūkinė pagalvė sudrėkusi. Mano skruostas irgi šlapias.
– Kodėl man buvo lemta tave pamilti? – sukuždu stipriau spausdama pagalvę prie savęs. – Aš tik noriu mylėti ir būti mylima... Juk nedaug teprašau... Meilės... Kodėl sakai, kad myli, ir šitaip elgiesi? Aš tau atidaviau visą save, būčiau bet ką dėl tavęs padariusi. Bet tau to nereikėjo... Ką čia save apgaudinėti... – atvirstu aukštielninka ir spoksau į lubas. – Tu už pinigus gali nusipirkti ir meilę, ir seksą, ir viską ko tik nori... Gali turėti bet kokią moterį šalia... O aš? Aš esu niekas... Pasinaudojai ir palikai. Ir pamiršai...