Dabar labai norėčiau išgirsti artimo žmogaus balsą, jis man pažadėtų, kad surasiu tikrąją meilę. Ir vieną dieną šalia manęs bus vyras, kuriam atstosiu visą pasaulį.
Surenku mamos numerį. Nors, ko gero, reikėtų skambinti tėčiui.
– Labas, mama... – delnu nubraukiu ašaras nuo veido.
– Labas, mažute... Seniai bekalbėjom... Imsiu manyti, kad mes visai tau nerūpim... – pusiau rimtai, pusiau juokais sako ji.
– Nė nejuokauk taip, mama... Taigi žinai, kad daug dirbu...
– Man atrodo, kad per tuos darbus tu susirgsi... Dirbi ir dirbi, neturi jokio asmeninio gyvenimo... – priekaištauja ji.
– Juk nemiegu darbe... Turiu aš tą asmeninį gyvenimą. Tik kol kas jame nėra nei vyro, nei vaikų... – darausi irzloka. Tikriausiai dėl mėnesinių, nes baisiai skauda pilvą.
– O jau turėtų būti... Ema, tikiu, kad ateityje turėsi nuostabią šeimą. Bet gal pasistengtum greičiau? – mama juokiasi.
– Mielu noru, mama... Tik ne viskas priklauso nuo manęs... Meilė labai sudėtingas reiškinys... Šeima – dar sudėtingesnis... Kai įsimylėsiu taip, kad negalėsiu be mylimojo gyventi, gal tada ir sulauksim vestuvių... – nusišypsau. – Ką tėtis veikia, kad negirdžiu jo balso?
– Svetainėje žiūri televizorių...
– O kur esi tu?
– Miegamajame... Kažko skauda galvą, tai priguliau...
– Ko išsyk nesakei? Nebūčiau trukdžiusi...
– Manai, dėl kažkokio skausmo nenorėsiu pasikalbėti su dukra? Tai jau ne, mieloji...
– Ilsėkis, mamyte... Aš irgi jau guliu lovoje... Ryt anksti keltis ir... – nutylu. Nebeketinu jai sakyti, kad dirbsiu naujame darbe. Ji ims klausinėti. Norės sužinoti visas smulkmenas, kaip Erika. Geriau viską išdėstysiu vėliau, nuskridusi jų aplankyti.
– Ema, ką norėjai sakyti?
– Nieko... Kad perduotum linkėjimų tėčiui... Iki, mama... Kurią nors dieną dar paskambinsiu...
– Iki... Žinau, kad nepaskambinsi...
Girdžiu, kaip ji nusijuokia prieš padėdama ragelį. Šypsausi ir aš. Nes žinau, kad mama teisi: pamiršiu paskambinti.
O gal dabar, pradėjusi naują savo gyvenimo tarpsnį, nebepamiršiu. Ir dažniau jai skambinsiu. Ir būsiu daug laimingesnė. Ir šypsosiuosi. Ir savaitgaliais kepsiu pyragus.
Išsikelsiu naują tikslą. Arba tikslus... Ir pradėsiu nedelsdama...
Susirandu plunksnakotį ir užrašų knygelę. Atsiverčiu paskutinį puslapį ir imu rašyti savo gyvenimo tikslus.
Tikslas Nr. 1
Išgirsti tikrą, nesavanaudišką, aistringą ir beprotišką meilės prisipažinimą, nuo kurio užgniaužtų kvapą ir pakirstų kelius.
Tikslas Nr. 2
Sukurti laimingą šeimą. Būtų tobula, jei su vyru susilauktume trijų mažylių. Tarp jų būtinai turėtų būti mergaitė. Mano mažoji princesė.
Tikslas Nr. 3
Išmokti užsienio kalbą. Gal ispanų? Gal prancūzų? O gal japonų?
Tikslas Nr. 4
Rumba. Manau, nereikia nieko aiškinti. Šokiui, kaip ir meilei, žodžiai nereikalingi.
Tikslas Nr. 5
Prancūzija. Regis, mane traukia visa, kas susiję su meile. Bet tą šalį aplankysiu tik su savo vyru. Kada nors...
Šį vakarą pavargusiai mano galvai tikslų užteks. Papildysiu sąrašą kitą dieną.
2013 m. birželio 25 d.
Užsivelku violetinę suknelę. Apsiaunu kūno spalvos Louboutin aukštakulnius. Pasiimu savo mėgstamą Celine rankinę ir išskubu pro duris.
Parodysiu blondinei, ką reiškia stilingai rengtis. Tegu nemano, kad esu varna, iškritusi iš medžio ir nieko nesigaudanti apie madas.
Važiuodama į darbą gaunu Rajano žinutę. Jis rašo šį savaitgalį parskrisiąs į Niujorką. Ir kviečia mane kartu jį praleisti žirgyne. Žinoma, sutinku. Taip seniai nemačiau Leinės. Labai noriu su ja pasikalbėti. Man reikia jos patarimo... Dėl Meto.
Man įžengus į pastatą, blondinė jau sėdi darbo vietoje. Šį kartą jos žvilgsnis nustebęs. Pasisveikinu ir paprašau, kad duotų kortelę su mano pavarde. Šioje agentūroje savos taisyklės. Ir man privalu jų laikytis.
Pakilusi į devintą aukštą randu jau besidarbuojančią Milaną.
– Labas rytas... – nusišypsau jai.
– Labas rytas...
– Šefo dar nėra?
– Ne... Dabar jis susitikime... Vėliau pasirodys... O tu įsitaisyk prie stalo... Iš karto duosiu šūsnį sutarčių, reikės jas peržiūrėti ir suregistruoti... – Milana kaltai žvilgteli į mane. Lyg apgailestautų, kad užkrauna darbu, man dar nespėjus su niekuo susipažinti. – Gal kavos?
– Labiau norėčiau arbatos...
– Eime... Pirmiausia viską tau aprodysiu. O vėliau padirbėsim... Beje, man patinka tavo rankinė... Irgi turiu lygiai tokią, tik kitokios spalvos... Jos labai patogios... – čiauška naujoji mano draugė.
Ji nusivedė mane į poilsiui skirtą zoną. Mūsų agentūros virtuvėlė nė iš tolo jai neprilygsta. Keista, kad vadinu ją mūsų agentūra. Ji ne mano. Reikėtų sakyti „buvusi agentūra“.
Ši vieta labai erdvi. Milana dėsto, kad čia dažnai rengiami susitikimai su užsakovais. Neformali aplinka tarsi padeda jiems atsipalaiduoti. Lengviau einasi ir derybos.
Ji dar užsimena, kad kiekvienas kabinetas pasižymi gera garso izoliacija. Tad nėra reikalo baimintis, kad kas nors išgirs slaptą informaciją ar gandą. Iškart prisimenu Džesiką. Jai čia nepatiktų. Juk ji taip dievina paskalas.
Milana dar pasako, kad kiekvienas agentūros skyrius įsikūręs vis kitame aukšte. Ir priduria, kad prireikus klausčiau jos, o ne gaiščiau laiką klaidžiodama koridoriais po visus aukštus.
Mudvi užsiplikome po puodelį arbatos ir susėdusios prie stalo aptariame man priskirtus darbus. Aš jai nepasisakau, kur dirbau pirmiau. Tik prasitariu, kad tai buvo reklamos agentūra, kurioje turėjau panašias pareigas. O Milana per daug ir neklausinėja, nemėgina visko iškvosti. Suprantu, kad gerbia privatumą ir nemėgsta kištis į asmeninius reikalus.
Diena jau įpusėjusi. O Derekas vis dar nesirodo darbe. Mudvi su Milana tyliai darbuojamės kiekviena prie savo stalo.
Registruodama sutartis atkreipiu dėmesį į jų turinį. Smalsu sužinoti, kaip dirba aukščiausio lygio profesionalai. Netgi mano dėstytojas kadaise yra sakęs per paskaitą: jei norite būti geriausi, mokykitės tik iš geriausių. Taigi naudojuosi proga. Visa, ką čia būdama sužinosiu, man pravers ateityje.
– Eisi pietauti? – klausiu Milanos. Žiūrėdama į kompiuterio ekraną ji atrodo bent kiek susirūpinusi.
– Tu eik pirma... Juk viena iš mūsų turi likti prie telefono... – sako neatsigręždama į mane. – Pirmame aukšte iš kiemo pusės yra kavinė... Jei nori, gali ten papietauti... Paprastai ten ir renkasi visi agentūros darbuotojai...
– Gerai... Pasistengsiu ilgai neužtrukti...
– Neskubėk... Turi valandą...
Pasiimu rankinę ir paspaudžiu lifto mygtuką.
Kavinėje susirinkę nemažai žmonių. Pasijuntu lyg naujokė mokykloje. Daugelio pietautojų akys krypsta į mane... Ir į kabančią man ant kaklo kortelę. Nereikia nė prisistatyti. Už mane byloja ta nedidukė kortelė, kurioje surašyta visa tai, kas žinotina apie naujokę.
Užsisakiau salotų ir sulčių. Atsisėdau prie laisvo staliuko palei langą. Mačiau, kad keli atokiau sėdintys vyrai stebi mane. Vienas jų, turbūt drąsiausias, prieina artyn.
– Labas... – maloniai pasisveikina.
– Labas... – atsakau.
– Tikriausiai visai neseniai pradėjai pas mus dirbti, nes anksčiau tavęs čia nesu matęs... Beje, aš Tomis... – prisistato jis.