– Ema, – paspaudžiu jam ranką. – Šiandien pirmoji mano darbo diena, – nusišypsau.
– Iš kurio tu skyriaus?
– Esu pono Moriso padėjėja, – kilsteliu kortelę, kad Tomis perskaitytų apie mano pareigas. – O tu?
– Aš dirbu buhalterijos skyriuje... Netrukdysiu pietauti... Buvo malonu susipažinti... – vyras palieka mane vieną.
O aš tikėjausi, kad prisės šalia, ir mudu galėsime kartu papietauti ir pasikalbėti. Nežinia kodėl pamanau, kad jis manęs išsigando. Matyt, jį išgąsdino mano pareigos. O gal pamanė, kad esu pasipūtėlė ir su tokiu kaip jis nenorėsiu bendrauti.
Išsitraukiu iš rankinės mobilųjį. Prie jo jau prijungtos ausinės, tad įsikišu jas į ausis. Tik muzika niekada manęs nepalieka vienos. Visada geriausiai jaučiuosi jos draugijoje.
Turiu grįžti prie savo mažojo stiklinio staliuko. Juk negaliu palikti alkanos Milanos. Ji tokia maloni, kad išleido mane pirmą. Dabar mano eilė ją išleisti.
O gal jau yra šefas? – spėlioju kildama liftu į devintą aukštą. Rodos, mano lemtis visada dirbti devintajame...
Nusišypsau. Tik ta šypsena labai greitai dingsta man nuo veido, kai lifto durys atsidaro, ir stikliniame pono Moriso kabinete išvystu ne šefą, o kažkokį nepažįstamą vyrą ir... buvusį savo BOSĄ.
Pamažu žingsniuoju į priekį, nenuleisdama akių nuo stiklinių durų, už kurių, regis, vyksta linksmiausias pokalbis. Tiek nepažįstamasis, tiek Metas šypsosi. Jis pastebi mane.
Ilgai slapsčiausi... Manoji ironija juokiasi iš manęs susiėmusi už pilvo.
Nusuku žvilgsnį. Ir tarsi nepastebėdama Meto drąsiai traukiu prie Milanos stalo.
– Dabar ir tu gali eiti pietauti... – sakau jai, nors ir matau, kad susikaupusi kažką spausdina.
– Negaliu... Šiandien tikriausiai liksiu be pietų... Užgriuvo milijonas darbų. Nė neįsivaizduoju, kaip viską spėsiu...
– Gal galiu kuo nors padėti? – pasisiūlau.
– Vargu... – Milana papurto galvą. – Matai kabinete tą vyrą juodu kostiumu? – ji žvilgtelėjo ton pusėn. O man nereikia atsigręžti, nes iki skausmo jį pažįstu. – Pasirodo, jis yra naujasis Deco Group savininkas...
NE! Tik ne tai!... Tu man negali DAR SYKĮ TO iškrėsti!
– O kur ponas Morisas? Jis žino apie tai? – bandau kalbėti ramiai. Ir neatrodyti pamišusi. Nors mielai įsiveržčiau į tą kabinetą ir užrikčiau ant Meto.
– Morisas atleistas. Jis nebuvo agentūros savininkas. Buvęs ir dabartinis savininkai kaip tik kalbasi mums prieš akis...
ŠŪDAS! PRAKEIKTAS ŠŪDAS! To negali būti. Aš turbūt, sapnuoju... Kodėl nelemtasis taip elgiasi? Ko jam reikia? Pakankinti mane? Dar per mažai pasityčiojo?
Stiklinės durys atsidaro. Atsigręžusi matau tuodu ponus žiūrint į mus. Tik vieno iš jų žvilgsnis buvo ypatingas. Tikriausiai nereikia sakyti, katro.
– Pone Rosai, leiskite supažindinti su jūsų padėjėjomis... – sako pliktelėjęs vyras. – Nuostabioji Milana... – jis parodo ranka į ją. – Čia visi be jos pražūtume... Jeigu kils sunkumų, kreipkitės į ją...
Milana rankos paspaudimu pasisveikina su Metu.
– Atleiskit, kitos padėjėjos nepažįstu... – žvelgiantis į mane vyras atrodo sutrikęs. O Meto žvilgsnis byloja: o aš puikiai pažįstu.
– Ką tik pradėjo čia dirbti... – įsiterpia Milana. – Tai Ema... Ema Miler...
Turiu paduoti Metui ranką, kaip tai padarė Milana. Jis jau atkišęs ją laukia mano pasisveikinimo.
Paspaudžiau jam ranką. Tą, kuri paliko mėlynes man ant šlaunų. Bet nežiūriu į akis. Pajuntu, kaip Metas pirštu perbraukia man per krumplius. Oda ima lakstyti elektros srovės pėdutės.
Staigiai ištraukiu ranką ir akimirksnį žvilgteliu į jį. Jo veidas panašus į savimi patenkinto šikniaus.
– Jei jau visi susipažinome, tai palieku jus gerose rankose, pone Rosai... Turiu pasiimti žmoną iš grožio salono... Žinot, kaip su tomis moterimis... Jei neatvažiuoji laiku, iškelia baisiausią sceną... – buvęs agentūros savininkas išpučia akis ir nusišypso.
Atsisveikinęs jis palieka mus trise. Sėduosi prie savo stalo ir nekreipiu dėmesio į įkyriai spoksantį Metą. Juk žinau, kad spokso. Jaučiu tai.
Jis pasikvietė Milaną į savo kabinetą. Toji ima lakstyti pirmyn atgal su kažkokiais dokumentais. Man jos gaila. Ir dėl to, kad liko be pietų, ir dėl to, kad žinau, koks yra Metas. Jis privers ją sunkiai paplušėti. Kaip ir mane...
Bet žeminama nesileisiu. Juk prisiekiau. Išeisiu ir iš šio darbo. Tik kaip reikės pasakyti Rajanui? Jis ant manęs supyks...
– Ema, ponas Rosas tave kviečia... – sako išėjusi iš kabineto Milana. Rankose laiko šūsnį dokumentų.
Neisiu. Tegul siunta dar labiau.
– Nesakė, ko jam reikia?
– Ne... Manau, prašys atnešti kokią nors sutartį...
Klysti. Tikrai norės kalbėti ne apie sutartis.
Žvilgteliu į stiklinį kabinetą. Kaip nepavargsta akys visą laiką stebėti mane? Iškrypėlis...
Sukaupusi visą drąsą ir paskutinius ramybės likučius įeinu vidun. Metas išdidžiai sėdi kėdėje. Ranka pasirėmęs smakrą pirštu brauko per lūpas.
– Graži suknelė... Man ji patinka... Nusipirkai iš mano paliktų pinigų? – klausia nužvelgdamas mane nuo galvos iki kojų.
Cinikas! Kaip drįsti man tai sakyti? Žiūriu jam į akis ir tyliu.
– Tikėjaisi pabėgti? – jis tęsia savo monologą.
Ir pabėgau. Tik tu atsekei iš paskos... Kaip šuo.
– Jei jums nieko iš manęs nereikia, pone Rosai... Tai eisiu... – apsigręžiu ir žingteliu prie durų.
– Ema! – taip piktai dar niekas nėra ištaręs mano vardo. Išgirdusi ledinį jo balsą net sustingstu. – Reikia faksu išsiųsti šitą sutartį, panele Miler...
Atsigręžiu ir prieinu artyn. Palinkstu virš stalo, norėdama paimti popieriaus lapą Metui iš rankos. Bet tasai jo nepaleidžia. Žvelgiu į surauktus jo antakius. O jis į manuosius.
– Išsiųsti faksu... Nedelsiant... – pakartoja dar sykį kaip praktikantei, neturinčiai jokios darbo patirties.
Metas paleidžia lapą iš rankos. Bet neatitraukia akių nuo manęs.
Neketinu ilgiau nė akimirkos pasilikti tame kabinete. Išeinu visiškai įtūžusi... Vidujai. Veide neatsispindi jokio pykčio.
Bendraujant su Metu geriausia nutaisyti bejausmį veidą. Tada jis niekaip negalės įžvelgti, kas pašnekovo širdyje. Kad skaudu girdėti šiurkščius žodžius iš tų lūpų, kurios dar prieš kelias dienas taip aistringai mane bučiavo.
Bjaurybė!
Visą dieną naujasis bosas man leidžia ramiai dirbti. Nelenda į akis su menkais prašymais ar šlykščiais pasiūlymais. Net keista matyti jį tokį ramų. Spėju, kad netrukus sulauksime ir audros.
„Man reikia tavęs... Pasiilgau tavo kūno... Myliu tave...“– kaip aidą ausyse girdžiu švelnų jo balsą. Ir paslapčia žvilgčioju į jį. Stovi savo kabinete nusigręžęs į langą ir su kažkuo kalbasi telefonu.
Melagis. Sakai, myli? Ar tikrai myli? Kaip lengva pasinaudoti šiuo žodžiu, kad gautum ko nori, tiesa?.. Manai, kad tai vyriška? Ar šitaip supranti vyriškumą?
– Ema, aš pabėgėsiu iki buhalterijos... – tikrovėn grąžina Milanos balsas. – Jei kas nors ieškos, pasakyk, kad...
– Nesijaudink, viską užsirašysiu ant lapelio... – nuraminu ją.
– Ačiū tau...
Milanai palikus mane vieną, akys ir vėl susiranda stovintį už stiklo Metą. Jo povyza išdidi. Tarsi pasaulio valdovo, nuo kurio malonės viskas priklauso. Negaliu to pakęsti. Kaip ir pasipūtėlio veido išraiškos – jam grįžtelėjus, vis ją išvystu.
Pakylu nuo kėdės, prieinu prie jo kabineto ir atidarau duris. Negaliu trinktelėti, juk stiklinės. Tad įėjusi atsikrenkščiu, kad atkreipčiau dėmesį.