Metas atsigręžia. Jo žydros akys tarsi peiliai įsminga man į krūtinę.
– Perskambinsiu vėliau... – sako savo pašnekovui ir išjungia telefoną.
Mudu kurį laiką varstome vienas kitą akimis. Regis, tiek jis, tiek aš norime vienas kitam kažką pasakyti. Tik nežinome, kuriam pirmam pradėti.
– Jeigu vėl išeičiau iš darbo, tai tu... – prabylu ir iškart nutylu. Imu abejoti, ar verta kalbėti toliau.
– Nusipirkčiau dar vieną agentūrą... – jis baigia sakinį už mane. – Ir dar... Be to...
– O jei įsidarbinčiau kasininke prekybos centre?
– Nusipirkčiau ir jį...
– Tik iššvaistytum visus pinigus...
– Tai vis dėlto rūpi mano pinigai... – jo lūpas iškreipia klastinga šypsenėlė. Primerktos akys irgi puikiai atlieka savo darbą. Manai, kad esi teisus? Patikėk, taip nėra.
– Kodėl tai darai? – žingteliu į priekį.
– Nes taip noriu... Ir galiu sau leisti... – jis irgi priartėja prie manęs per žingsnį.
– Šitaip manęs nekenti? Nori man atkeršyti? Bet už ką? Kad išėjau iš agentūros? Ar kad negali dulkinti kada panorėjęs ?
– Ne... – Meto balsas tylus. O žvilgsnis sutrikęs. Tarsi būčiau užpuolusi nepasiruošusį gintis.
– Tai kodėl taip darai?! – užrikau ant jo. Stoviu labai arti. Mėginu jo akyse rasti atsakymą. Bet nerandu. – Jeigu šitaip elgiesi su žmonėmis, kuriuos sakai mylįs, tai bijau net pagalvoti, koks esi savo priešams... Neįsivaizduoju, kokia moteris galėtų būti šalia tavęs ir sugebėtų pakęsti tokį elgesį...
– Tu... – Metas stipriai sugriebia mane už rankos ir čiumpa į glėbį.
– Nori padaryti savo meiluže? – žiūriu į jį niekinamu žvilgsniu. Metas tyli. – Pasvajok... – iškošiu pro dantis ir atstumiu jį. – Jei įdomu, už mano paslaugas kiti sumokėjo daugiau nei tu... – ištariu kreivai šypsodamasi. Bet nemato mano šypsenos, nes neatsigręždama išeinu iš kabineto.
Noriu dingti iš čia. Pabėgti į kitą planetą. Atsidurti bet kur, tik ne tame pačiame kabinete su juo.
NEKENČIU JO! IR... MYLIU...
Vos grįžusi namo trenkiu rankinę į sieną. Iš to piktumo. O pati atsisėdu svetainėje ant sofos ir užsidengiu veidą delnais.
Aišku tik viena: kad ir kur įsidarbinsiu, jis mane suras. Ir kankins toliau.
Pasirodo, labai svarbu savo kelyje sutikti tinkamus žmones. Nes netinkami kone akimirksniu gali sunaikinti tavo gyvenimą.
2013 m. birželio 26 d.
Pastačiusi automobilį garaže pastebiu lūkuriuojantį prie audi Amirą. Taigi Metas jau darbe. Ar tai reiškia, kad neketina atsisakyti šio įpročio ir dirbdamas čia?
– Labas rytas... – eidama pro šalį pasisveikinu su Amiru.
– Labas rytas... – mirtinoje tyloje skendinčiame garaže nuskamba malonus jo balsas.
Matau iš akių, kad nori man dar kažką pasakyti, bet pagreitinu žingsnį. Amiras dirba Metui. O tai, kas susiję su šiuo žmogumi, mane nervina. Nenoriu nieko girdėti apie poną Rosą. Gana, kad kasdien tenka matyti susiraukusį jo veidą.
Labai norėčiau, kad liftas kiltų kuo ilgiau. Bet šiam norui nelemta išsipildyti. Įrenginys greitai pristato mane į darbo vietą.
Ši savaitė turėtų būti karšta. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Vilkiu plono audinio gėlėtą suknelę. Makiažas palyginti paprastas. Nesinori tepliotis visokiais kremais per tokį karštį. Mano plaukai supinti kaselę.
Tikrai nesipuošiu, kad patikčiau Metui. Nors iš šalies gal atrodo kitaip. Kai jis šalia, manyje savaime įsijungia seksualumo mygtukas. Tada iš kur nors ištraukiu viena už kitą gražesnių suknelių, visos jos tiesiog prašosi būti vilkimos.
Ir aš virstu vilioke. Tarsi vienintelė paskata būtų Metas, tarsi nesąmoningai stengčiausi dėl jo. Lyg norėčiau jam vienam būti graži.
Man einant prie savo stiklinio staliuko, Metas su Milana atsigręžia. Dar nepriartėjusi nugirstu juodu kalbant apie kažkokį susitikimą su advokatu.
– Labas rytas, – iškart pasisveikinau su abiem. Džiaugiausi, kad vėliau neteks atskirai sveikintis vien su bosu.
– Labas rytas, – beveik sutartinai atsako jie.
– Gal galėtum padaryti šių sutarčių kopijas? – paprašo Milana ir įduoda keletą popieriaus lapų į rankas.
– Žinoma... – palieku rankinę ant stalo ir nuskubu prie kopijavimo aparato, stovinčio visai čia pat.
Tikiu, kad šią akimirką mane seka Meto akys. O aš kaip įmanydama stengiuosi nežvilgčioti į jį. Ir nežvilgčioju. Užtenka to vienintelio karto, kai sveikinausi su juo ir su Milana.
Be abejo, daug ką galiu nuspėti iš jo alsavimo. Ir dabar jaučiu, kad niršta. Pyksta, nes nekreipiu į jį dėmesio.
Atiduodu kopijas Milanai ir atsisėdu prie stalo. Visas mintis sutelkiu į darbą, o ne į Metą.
Patikrinu elektroninį paštą ir randu neskaitytą laišką nuo pono Roso. Ką tik atsiųstą, be jokios antraštės. Tai reiškia, kad manęs laukia nekokios žinios.
__________
Tema
Siuntėjas Metjus Rosas
Gavėjas Ema Miler
2013 m. birželio 26 d. 09.26
Ateik
__________
Pažvelgiu į jo kabinetą. Už stiklinės sienos Metas sėdi prie stalo ir barškina kompiuterio klavišus.
__________
Tema O kur „prašau“?
Siuntėjas Ema Miler
Gavėjas Metjus Rosas
2013 m. birželio 26 d. 09.28
Galėtumėt mandagiau, pone Rosai.
O gal Jums tai per sunku?
Ema
__________
__________
Tema Prašau...
Siuntėjas Metjus Rosas
Gavėjas Ema Miler
2013 m. birželio 26 d. 09.30
Panele Miler,
prašau ateiti į mano kabinetą.
Ar taip Jums tinka?
Roso bendrovės generalinis direktorius, prezidentas
Metjus Rosas
__________
Kaip oficialiai... Manai išgąsdinsiąs mane?.. Ko ir vėl prisireikė? Nori pateikti dar vieną pasiūlymą?
Kai atidarau kabineto duris, Meto žvilgsnis iškart krypsta į mane. Jei ir toliau taip žiūrėsi, pasensi anksčiau laiko.
– Ignoruoji mane? – pasigirsta piktas jo balsas.
– Neprivalau kiekvieną sekundę žiūrėti jums į akis, pone Rosai... – rodos, mano gyslomis teka ne kraujas, o pati ramybė. Nors taip nėra.
– Gana tų ponų Rosų. Gerai?
– Taip, pone Rosai... – žinoma, atsakiau ne taip, kaip jis norėtų. O kaip noriu aš. Ak, mielasis, aš tave išvesiu iš kantrybės. Pamatysi, ką gali įskaudinta moteris.
– Liaukis... – pro sukąstus dantis iškošia jis. – Nereikia šitų žaidimų... – regis, nori nužudyti mane žvilgsniu. Tik pamiršo, kad esu stipri ir sugebėsiu atlaikyti bet kokius smūgius. – Imk... – duoda man kažkokį dokumentą. – Prisek šį priedą prie sutarties...
Ketinu išeiti, bet akys netyčia užkliūva už toje sutartyje įrašytos pavardės. Tai mano pavardė. Toliau nurodyta visai ne tokia pinigų suma, kokią man pasiūlė ponas Morisas. Čia įrašyta dvigubai tiek... Šimtas šeši tūkstančiai dolerių.
– Antrą darbo dieną jau keli man atlyginimą? – klausiu nustebusi, bet ne be ironijos. – Manau, elgiesi neapgalvotai... O kas, jeigu nebūsiu pavyzdinga darbuotoja? Neatliksiu visų boso užduočių? Nepagarbiai su juo elgsiuosi?