– Kam tokiam? – nustemba Erika. Ar aš tai ištariau balsu?
– Barmenui iš PIXI baro... – paaiškinu, nors ir nenoromis.
– Kuo jis čia dėtas?
– Na, tai jis man pasiūlė tą idėją...
– Nežinojau, kad judu pažįstami...
– Savaitgalį susipažinom... – šypteliu prisimindama savo keistąjį savaitgalį.
– Hmm... Darosi smalsu... Noriu išgirsti visas smulkmenas...
Erika prisitraukia kėdę arčiau manęs ir klesteli ant jos.
– Nieko ypatingo nebuvo... (Gal ir buvo, bet aš tau tikrai visko nepasakosiu...) Laukiau tavęs bare... O jis tiesiog užkalbino mane. Pamatė, kad esu susirūpinusi, ir norėjo padėti. Pradėjom šnekėtis, pasakiau, kad niekaip nesiseka sukurti vienos reklamos. Tada jis ėmė ir iš kažkur ištraukė tą sumanymą su baikeriu... Viskas.
Ne, ne viskas. Tik tai, kas vyko toliau, pasilaikysiu sau.
– Kaip keista, – stebisi Erika, šnairuodama į mane. – Jis penktadienį klausinėjo apie tave...
Ką? Metas domėjosi manimi?
– Ko klausinėjo? – deduosi nustebusi. Nors iš tikro ir esu tokia.
– Šio bei to, – išsisukinėja ji. – Klausė, ar esi mano draugė. Ar dažnai lankaisi bare. Na, žinai, visokiausių smulkmenų...
– Tikiuosi, nieko jam nepripliurpei? – man, žinančiai, koks ilgas Erikos liežuvis, tai išties rūpi.
– Nusiramink. Aišku, kad ne. Nieko jam nepasakojau. Pasakiau, jeigu jam taip smalsu, tegu pats tavęs ir klausia.
Išgirstu trinktelint Denisės kabineto duris. Erika supratingai pasišalina ir palieka mane vieną. Bet aš pas bosę neinu. Laukiu, kol pati pakvies.
O jos kabineto durys varstosi dažnai. Denisė tai ateina, tai išeina. Arba kas nors užsuka pas ją. Manęs ji kol kas nenori matyti.
Neilgai trukus išgirstu ir savo vardą kitapus durų.
Bosė šiandien atrodo itin žaviai. Pasitempusi. Pasidariusi šukuoseną. Visai nepanėšinti į moterį, ką tik patyrusią skyrybų dramą.
– Ema, aš savaitei išvykstu į Kaliforniją... Keliauju apžiūrėti vieno Napos vynuogyno. Jo savininkas nori užsakyti reklamą, tad kviečia mane paviešėti. Palieku čia tave už viską atsakingą.
Ne! Taip nesąžininga! Ir aš noriu atostogų!
– Žinoma, viskuo pasirūpinsiu... Kaip visada, – atsakau dalykiškai šypsodamasi.
– Dar kai kas... Yra naujas užsakovas, šią savaitę reikia sukurti jam reklamą. Žinau, darbo bus daug... Bet tu sugebėsi...
Aha... O kas belieka? Jei nesugebėsiu, išlėksiu iš čia...
– Ema, tu puiki padėjėja. Kas žino, kur vieną dieną atsidursi? Gal mano kėdėje? – priduria Denisė.
Kukliai nusišypsau ir grįžtu į savo paprastutį kabinetuką.
Laiškų šūsnis po truputį mažėja. Bet man neduoda ramybės viena mintis... Reikia atšaukti šio vakaro planus. Neturėsiu kada susitikti su Metu.
Parašau jam žinutę.
Ema M.
2013-04-08 Pirm. 11.15
Man labai gaila, bet
vakarienę teks nukelti
kitai dienai. Užgriuvo daug
darbų.
Jo žinutės ilgai laukti nereikia. Nejaugi nepaleidžia iš rankų telefono?
Metas R.
2013-04-08 Pirm. 11.17
:(:(:( Labai labai nuliūdau...
Taip tikėjausi tave pamatyti,
o dabar... Tai gal vakarieniausim
rytoj?
Man nepatinka, kad tu liūdi... Pala! Nepatinka, kad liūdi? Iš kur tai? Kodėl jis man taip rūpi?
Ema M.
2013-04-08 Pirm. 11.19
Atleisk, nelabai galėsiu
susitikti kurią nors darbo
dieną. Tikrai turiu daug
darbų.
Metas R.
2013-04-08 Pirm. 11.20
Okei... Tai gal savaitgalį? :)
Ema M.
2013-04-08 Pirm. 11.22
Atleisk. Negalėsiu :( :( :(
Savaitgalį mano vestuvės.
Vos tik išsiunčiu žinutę, suskamba telefonas. Taip... Skambina Metas.
– Klausau, – atsiliepiu.
– Tik nesakyk, kad išteki, – jo balsas lyg piktas, lyg nustebęs, lyg sutrikęs.
– Ką? Kodėl taip pamanei? – tikriausiai išgirdusi tuos žodžius sutrinku labiau už jį.
Išteku? Aš? Juokauji? Be to, kas norės mane vesti? Nagi, parodykit man tą drąsuolį, besiryšiantį nusitempti senmergę prie altoriaus. Niekada nebijau pasijuokti iš savęs.
– Tu pati parašei „savaitgalį mano vestuvės“, – dabar jo balsas ganėtinai liūdnas.
– Rašiau ne „mano“, o „man“...
– Tai kad ne.
– Atleisk, gal per skubėjimą pridėjau raidę... – lyg ir teisinuosi.
– Ema, prašau pasakyti, kad nieko neslepi nuo manęs, – jis kone maldauja.
– Neslepiu. Tiesiog rašydama suklydau. Tuokiasi Rajano draugai. O aš esu pakviesta į šventę tik kaip viešnia.
– Perskaitęs tuos tris žodžius aš... Per tas kelias akimirkas spėjau visko prisigalvoti... Pamaniau, kad pamelavai neturinti draugo. Kad flirtuodama su manimi norėjai tik prasiblaškyti... Ir...
– Ei, visų pirma ne aš su tavimi flirtuoju, o tu su manimi. Beje, iš kur sužinojai mano telefono numerį? – truputį pykteliu, kad buvau nepelnytai apkaltinta.
Kitame laido gale tyla... O paskui tylus juokas. Taip greitai pralinksmėjai?
– Pavogiau, – prisipažįsta Metas.
Numanau, kad šiuo metu jis klastingai šypsosi. Ne, esu visiškai tikra.
– Malonu sužinoti, kad esi dar ir vagis, – su juo bendraujant, sarkazmas ir ironija tampa geriausiais mano draugais.
– Įsižeidei? – jo balsas švelnus. Tyliu. Tegu kipšas paragauja savo paties vaistų. – Nepyk... – tyla. – Žinau, kad padariau pasaulinio lygio nusikaltimą, bet tikslas pateisina priemones, ar kaip ten sakoma? – Jis nusijuokia. O aš vis dar nepratariu nė žodžio. – Man patinka klausytis tavo balso... – tyla. – Pasakyk ką nors... Bet ką... Ema!
– Deja, kartais priemonės nepateisina tikslo, – sakau rimtų rimčiausiu balsu. Gal net per rimtu.
– Ak, pasistenk nebūti tokia pikta, mažy... – Metas staiga nutyla.
Mažyte? Nori pavadinti mane mažyte?
– Ema! – išgirstu už durų Denisės balsą.
– Turiu eiti. Bosė kviečia. Iki, – paskubomis ištariu.
– Iki... – jo atsakymas irgi trumpas.
Abudu tuo pat metu padedame ragelį. Kažkodėl po šio pokalbio jaučiuosi keistai. „Mažyte“?
Denisė praneša išskrendanti po kelių valandų, tad jau dabar paliekanti agentūrą mano rankose. Lyg ir nieko svarbaus nesužinau. Palinkiu jai geros kelionės ir dar palydžiu iki lifto.
Man statant automobilį prie daugiaaukščio, kuriame gyvena Rajanas, laikrodis rodo dešimtą vakaro. Rajano apartamentai apima du aukštus. Čia vyrauja prancūziškas stilius: melsva, žalsva, balta pastelinės spalvos. Butas išties įspūdingas. Į jį įžengęs tarsi atsiduri visai kitame laike... Kitoje erdvėje.
Labiausiai tame bute man patinka balkonas. Ir ypač nepakartojamas vaizdas į Centrinį parką. Jau nė nežinau, kiek kartų mudu su Rajanu čia gerdami arbatą juo grožėjomės.
Stovėdama erdviame miegamajame nusišypsau, mat prisimenu esanti vienintelė moteris, kuri miegojo jo lovoje. Anksčiau, kai dar nebuvo Simono, dažnai likdavau čia nakvoti. Mudu įsitaisydavome plačioje lovoje ir prašnekėdavome iki paryčių. Su Rajanu visada linksma. Jis vienintelis žino visas mano paslaptis. Ir saugo jas. Kaip ir aš jo.