– Čia kad nesakytum, jog esu šykštus ir per mažai tau moku... – Meto akys primerktos, o lūpos sučiauptos.
Tu kalbi ne apie darbo užmokestį, o apie visai ką kita. Juk taip?.. Paskutinis kvailys! Ką gi, mano kerštas bus labai saldus...
– Sieki tokiais pinigais padidinti mažytį savo vyriškumą?
Še tau! Skaudžiai įgėliau...
– Hmm... Kažkodėl anksčiau tuo nesiskundei... Netgi sakei, kad jis tau patinka... – skvarbus Meto žvilgsnis perveria mane.
– Nes buvau mandagi ir nenorėjau įžeisti... Bet tylėti nebėra prasmės. Tiesa? Manau, jei paklaustum bet kurią savo kekšę, išgirstum tą patį... Nesi jau toks ypatingas, pone Rosai... Be pinigų visiškas nulis... Todėl moteris ir domina tik jie, o ne tu pats...
Žinau, kad labai jį įžeidžiu, bet negaliu suvaldyti liežuvio. Jis tikrai vertas šių žodžių, nors juose nėra nė kruopelytės tiesos. Metas tikra priešingybė tam, kas išsprūsta iš mano lūpų. Bet tebūnie... Kas pasakyta, tas pasakyta...
Išeidama išgirstu kažką dūžtant į sieną. Neatsigręžiu pasižiūrėti. Kam?
– Kas nutiko? – Milana išsigandusi žiūri į mane.
– Nieko... Nekreipk dėmesio... Jam kartais užeina pykčio priepuoliai... – ramiai atsakau ir sėduosi prie stalo.
– Pasakyk man tiesą... Ar judu pažįstami? Nes iš to, kaip jis į tave žiūri, ir kaip pati į jį žiūri, spėju, kad vakarykštis judviejų susitikimas nebuvo pirmasis... Ar aš teisi?
Jis mano buvusysis, nuperkantis visas agentūras, kuriose dirbu. Tik tiek...
– Matėmės porą kartų... – spėju, kad šis atsakymas jos neįtikina. Juk ji protinga mergina.
– Ar tikrai? – Milana nepatikliai žvelgia į mane.
Išties neįtikima.
– Neklausk, jei nenori, kad meluočiau... Prašau tavęs... Aš nenoriu apie tai kalbėti...
– Okei... Suprantu, kad buvote susitikę daugiau nei kartą, ir man užtenka... Patikėk, žinau, ko verti tokių gražuoliukų pažadai... Ogi nieko... Kadaise pati patikėjau vienu tokiu, o dabar esu vieniša mama... Vis dėlto dievinu savo sūnelį ir nesigailiu jo susilaukusi... Jis mano džiaugsmas... Prieš jo šypseną nublanksta visi rūpesčiai... – apie savo vaiką ji kalba labai šiltai.
Aš turbūt nesugebėčiau būti vieniša mama... Ir nenorėčiau. Bet juk ir ji nenorėjo. Tiesiog taip lėmė aplinkybės.
Turiu būti atsargi, kad ir vėl neužkibčiau ant meilių nenaudėlio žodelių. Šiuo ginklu jis puikiai moka naudotis.
Milana iškviečia valytoją, kad sutvarkytų Meto kabinetą. O tas kažkur dingsta. Kuo mažiau jį matysiu, tuo bus tik geriau.
– Klausau, – atsiliepiu į įkyrų skambutį. Esu ką tik grįžusi iš kavinės.
Metas iš savo kabineto spokso į mane. Ir vėl. Tikriausiai domisi, su kuo kalbu. Einu į poilsio zoną, kad galėčiau ramiai pasikalbėti su draugu. Ir kad nereikėtų matyti to terorizuojančio žvilgsnio.
– Kodėl nesakei, kad Deco Group nupirko ponas Rosas? – piktokai klausia Rajanas, nė nepasisveikinęs su manimi.
– Pamaniau, kad ir pats tai sužinosi... – sakau sėsdamasi ant sofos. Žvelgiu pro langą į gatvę.
– Kalbėjaisi su juo?
– Mažai... Nenoriu veltis į beprasmiškas šnekas...
– Manai, kad agentūrą jis nupirko dėl tavęs?
– Dėl ko gi daugiau? Jam patinka rodyti savo visagalybę... Jis siekia viską valdyti... Nori man įteigti, kad esu jo rankose...
– Idiotas! – girdžiu įsiutusį Rajano balsą. – Ką ketini daryti? Pasiliksi?
– Neturiu kitos išeities... Nebent pabėgti į kitą šalį... Gal tik ten jis manęs nebepersekiotų.
– Maže, pakentėk... Po kelių dienų grįšiu, ir mudu ką nors sugalvosim... Tas šunsnukis su visais savo milijonais mūsų nenugalės... Tegu nemano, kad leisiu nors pirštu tave paliesti...
– Rajanai, nesikarščiuok... Su juo kovosiu pati. Pasitelksiu į pagalbą abejingumą... Matau, šitai veiksminga... Jei nekreipiu į bosą dėmesio, jis visiškai įširsta... – tyliai nusijuokiu.
– Tik žiūrėk, kad bekovodama vėl neatsidurtum jo lovoje...
– To tikrai nebus... Bet pasikalbėsime vakare, gerai? Dar ims priekaištauti, kad nedirbu, tik švaistau brangų agentūros laiką kalbėdama telefonu... – mano liežuvis kaip reikiant pagaląstas sarkazmo. – Myliu. Bučkis. Iki.
Grįžusi prie savo stalo randu Metą.
– Išsiųsk... – piktai paliepia jis, atkišdamas man sutartį.
Tyliu. Bosui užsidarius kabinete, žvilgteliu į Milaną. Jos akys supratingos. Bet ji man niekuo negali padėti. Aš ir pati jaučiuosi bejėgė.
Lieka vienintelė išeitis: kantriai kęsti nepakeliamą pono Roso būdą.
2013 m. birželio 27 d.
Milana ir šiandien išleidžia pietauti mane pirmą. Pirmo aukšto kavinėje visai skanu. Tad nusprendžiu nebeieškoti, kur kitur galėčiau praleisti savo pietų pertrauką.
Tik bendradarbiai pasirodo esantys nelabai drąsūs. Sveikinasi, bet nė vienas neprisėda šalia. Gal agentūroje galiojanti nerašyta taisyklė draudžia darbuotojams bendrauti su tais, kurie arčiau valdžios? Gal jie bijo manęs? O gal atrodau pernelyg keista? Priežastis lieka neaiški. Šiaip ar taip, nelendu nė vienam į akis susipažinti artimiau.
Nujaučiu, kad man nelabai patiks čia dirbti. Kol kas puikiai sutariu tik su Milana, o su kitais agentūros darbuotojais nerandu bendros kalbos.
Valgydama ledus, šiandienius savo pietus, svarstau, ką daryti, kad bendravimas su bendradarbiais būtų kitoks.
– Čia neužimta? – išgirstu tylų vyro balsą.
Pakeliu akis ir pamatau Metą. Jis laiko puodelį kavos ir lėkštę su kažkokiomis salotomis. Nelįsk prie manęs! Juk įspėjau!
– Ne... – mano atsakymas trumpas. Paprastas. Šaltas.
Metas pasideda savo pietus ant staliuko, atitraukia kėdę ir atsisėda. Jo žvilgsnis mielas. Priešais save matau gerąjį Metą, kitados mylėjusį mane. Ir žinau, kad ta jo meilė buvo tikra. Tikra?
Kaip jis mane nervina, kas minutę keisdamas asmenybę.
Pasiėmusi piniginę ir indelį su ledais palieku sėdėti jį vieną. Išeinu iš kavinės į gatvę.
Užsidedu akinius nuo saulės. Ir iš karto prisimenu vaikystę. Tuomet įsivaizduodavau, kad akiniai mane daro nematomą. Drąsiai vaikščiodavau tarp žmonių, nes manydavau, kad jie manęs nemato, o aš juos matau. Tai buvo mano mažytė paslaptis.
Einu gatve, neturėdama jokio tikslo. Žiauriai karšta, bet neketinu grįžti atgal. Mano pietų pertrauka dar nesibaigusi, tad galiu pasivaikščioti.
Gal ir keistai atrodau praeiviams su ledų indeliu rankoje, visai nederančiu prie baltos Chanel suknelės. Ir prie raudonų Manolo Blahnik aukštakulnių. Tik man tas pats, ką mano kiti. Panorėjusi galėčiau pasirodyti gatvėje vien su apatiniais. O gal ir negalėčiau... Vis tiek smagu pasvajoti...
Einu pro gėrimų parduotuvę, pro kažkokį barą, pro manikiūro saloną. Žinoma, čia pat įsikūrusi ir nedidelė sekso reikmenų parduotuvėlė. Akimirką svarstau, ar neužsukus. Smalsumo dėlei. Vis dėlto traukiu tolyn, valgydama tirpstančius ledus.
Akys užkliūva už vitrinos, apšviestos violetinėmis, raudonomis ir geltonomis lempelėmis. Stabteliu. Perskaitau užrašą „Dona, astrologė ir fizioterapeutė“.
Hmm...
Tik stovėdama prie tamsių rudų durų ir girdėdama keistą skambučio melodiją apsižiūriu, kur patekau. Juk aš netikiu tokiais dalykais. Tai ką čia veikiu?
Durys atsidaro. Mane pasitinka šviesiaplaukė moteris ir maloniai nusišypso.