– Laba diena, – nedrąsiai prabylu. Nežinau, ką daugiau sakyti.
– Sveika, mieloji... Užeik... – ji su manimi elgiasi kaip su sena pažįstama. Ima už rankos ir vedasi į nediduką kambarį.
Jis toks, kokiuose ir įsivaizduoju tūnant visus apsimetėlius būrėjus. Daugybė žvakių. Ant sienų kabo kažkokie paslaptingi paveikslai. Ant stalo mėtosi kortos, runų lentelės ir rusvas karoliukų vėrinys. Kokio velnio aš čia atėjau?
– Sėskis, mieloji... Pasižiūrėsim, kokios bėdos tave kankina... – vėl nusišypsojusi sako moteris.
Esu sutrikusi. Šiame keistame kambaryje man nelabai jauku. Bet viską dariau, ką ji liepia. Atsisėdu prie staliuko. O moteris įsitaiso priešais mane.
– Ištiesk rankas delnais į viršų... – paprašo ponia astrologė.
Ji palaiko rankas virš manųjų. Bet jų nepaliečia. Užsimerkia ir ima palengva judinti pirštus. Man norisi juoktis, bet susitvardau.
Tą ritualą moteris atlieka gal apie minutę. Paskui atsistoja. Prieina arčiau, liepia atsistoti ir man. Iškelia rankas, palaiko jas ore ir ima vedžioti man palei kūną. Išilgai. Skersai. Aukštyn. Žemyn. Šitai užtrunka kiek ilgiau, gal penkias minutes. Nervinuosi. Imu manyti, kad reikėjo likti anoje kavinėje ir kęsti Meto draugiją. Nei būti čia ir jaustis įtartino eksperimento bandomuoju triušiu.
Šviesiaplaukė baigia savo ritualą ir vėl atsisėda prie stalo. Aš irgi.
– Nesveikuoja jūsų dešinė koja... – prabyla ji. Kaip? Iš kur tu tai žinai? Tą akimirką visas mano nepatiklumas išgaruoja. Juk moteris teisi. – Jei ir toliau taip nervinsitės, ateityje turėsite bėdų ir dėl skrandžio... – dar priduria ji. Esu nustebusi. – Daugiau rimtų bėdų nematau...
Astrologė visą laiką žvelgia į mane šypsodamasi. Bet taip maloniai, kad man nekyla noras vadinti ją šarlatane.
– Buriu ir taro kortomis. Gal norėtumėt? – ji nepamiršta pasiūlyti ir kitos savo paslaugos.
Linkteliu galvą. Turbūt atrodau labai nedrąsi, nes visą tą laiką neištariu nė žodžio.
Malonioji ponia, iš astrologės virtusi būrėja, liepia man ištraukti tris kortas. Ištraukiu. Pasidėjusi ant stalo ji įdėmiai žiūri į jas. Galiausiai pažvelgia į mane.
– Tu per daug jį myli, kad paleistum... – jos balsas gerokai paslaptingas. – O jis tave tik skaudina... – mistinės būrėjos ir astrologės viename asmenyje žvilgsnis toks įdėmus, kad nesugebu atlaikyti. Nusuku akis. – Matau, kad savo vyrą sutiksi prie vandens... – išgirdusi būrėjos balsą ir vėl pažvelgiu į ją. Prie vandens? Juokauji? Aš bijau vandens. – Turėsi mergytę... Kitą vaiką pagimdysi daug vėliau... Tavo gyvenimas buvo nelengvas... Bet netrukus viskas pasikeis... Vyras tave dievins... Esi trūkstama jo gyvenimo dalis, o pačios gyvenime trūksta jo... Būsi laiminga, mieloji...
Jei būčiau naivi, patikėčiau šita pasaka... Bet nesu...
Neklausiu, kiek mokėti už jos paslaugas. Tiesiog išimu iš piniginės penkiasdešimt dolerių ir padedu ant stalo. Nes tiek grynųjų teturiu.
– Viso gero, – sumurmu sau po nosimi ir beveik bėgte išskubu pro duris.
Paspartinu žingsnį. Reikia tuoj pat grįžti į darbą, o aš čia užsiimu nežinia kuo. Po velnių! Net savo ledus pamiršau pasiimti.
Diena rami, bent jau man. Aš jas skirstau pagal Meto nuotaikas. Jei ši gera, vadinasi, manęs laukia pakenčiama diena. O jeigu bloga – žemėje atsiveria pragaras. Ir jo valdovas ponas Rosas pradeda ant žarijų šokdinti ne tik mane, bet ir visus kitus darbuotojus.
Vos po valandos galėsiu važiuoti namo. Čia nedirbu viršvalandžių. Šeštą valandą palieku darbovietę.
Užtat nebežinau, ką daryti su laisvalaikiu, kurio pirmiau neturėjau. Pasimankštinti su Teiloru man užtenka ir poros valandų per dieną. Dar valandos jo kareiviško muštro neištverčiau.
Prisimenu seniai užmirštą pomėgį... Fotografavimą. Ko gero, reikėtų vėl jį atgaivinti.
Visa tai apsvarstysiu vakare. Dabar turiu nunešti ponui Rosui vieną dokumentą, kad pasirašytų.
Metas sėdi savo stiklinėje tvirtovėje. Vyriškoji Sniego Karalienės versija.
Atidarau ledo rūmų duris. Priėjusi prie stalo padedu priešais rūmų šeimininką dvi sutarties kopijas.
– Pasirašyk, – kone įsakau. Savo bosui?
Jis suraukęs kaktą pažvelgia į mane.
– Gražiai paprašyk... – atsilošia kėdėje.
Tyliu. Suneriu rankas ant krūtinės ir leidžiu suprasti, kad gražesnio prašymo iš manęs jis nesulauks.
Metas ištiesia ranką ir paima sutartį nuo stalo. Permetęs akimis suraito parašą ant abiejų kopijų.
– Turbūt žinojimas, kad gali visiems vadovauti, išskyrus mane, varo tave iš proto... – ironiškai šypteliu ir pasiėmusi dokumentus palieku jo tvirtovę.
Pono Roso žvilgsnis piktas... Švelniai tariant. O aš vidujai juokiuosi laimėjusi šią mažytę dvikovą.
Sėsdamasi prie stalo žvilgteliu į jo kabinetą. Matyt, Metas neturi geresnio užsiėmimo, kaip žiūrėti į mane. Boso kumštis tvirtai sugniaužtas. O akys primerktos.
Jeigu ne Milana, kuri susikaupusi darbuojasi prie kompiuterio, veikiausiai tuoj pat atsidurčiau Meto glėbyje. Juk jis tiek ir tesugeba. Rodyti savo galią. Tikisi tik taip mane pamokysiąs.
Tie vyrai... Jie tikrai iš Marso...
2013 m. birželio 28 d.
Šią savaitę tai pirmoji diena, kai Metas nepasirodo darbe. Užtat Milana nepaleidžia iš rankų telefono. Ir važinėjasi liftu aukštyn žemyn it kokia liftininkė.
Praeidama pro mane tepasako, kad šiandien Metas labai piktas. Telefonu šokdina visus iš eilės. Užkrauna įvairias užduotis. Na, manęs kol kas jis nieko neprašo. Tikriausiai po vakarykščio pokalbio ponas Rosas nenori nei į mane žiūrėti, nei su manimi kalbėtis. O man tik geriau. Nors vieną dieną pailsiu nuo to bepročio.
Gerai, kad išjungta mano telefono melodija. Nes dabar visame septintame aukšte skambėtų daina „Sex On Fire“. Skambina Metas. Ir kodėl nepasikeičiu skambučio melodijos?
– Klausau, – atsiliepiu paėjėjusi į šalį nuo agentūros vadybininko, pas kurį mane atsiuntė Milana.
– Po darbo atvažiuok į Four Seasons viešbutį... – ragelyje išgirstu įsakmų Meto balsą.
Ką? Gal visai išprotėjai? Manai, klausysiu tavęs?
– Savo nesąmones pasilaikyk sau. Arba sakyk kuriai nors kitai. Manęs tas nedomina, – kalbu tyliai, nes aplink sukiojasi daug bendradarbių. Negaliu atrodyti ir pernelyg pikta, tad tvardausi.
– Jei nori žinoti, aš tame viešbutyje gyvenu... O ne pramogauju... Įduosiu sutartį, kurią reikia kuo greičiausiai išsiųsti...
– Tai atvežk į darbą...
– Dabar jos neturiu... Sudarysiu tik vakare... Todėl ir skambinu, kad atvažiuotum paimti.
– Prašyk Milanos... Ji tavo padėjėja...
– Tu irgi... – Meto balsas vis dar įsakmus. – Juk už sutartis atsakai tu, o ne Milana...
– Gerai... Atvažiuosiu... – nenorom pažadu. Ir padedu ragelį.
Milana teisi. Jis piktas... Ir štai kokią užduotį man davė. Pasikvietė į svečius.
Nejau visą tą laiką gyveno viešbutyje Four Seasons? Juk tai ne per toliausia nuo mano buto.
Visiškas maniakas. Gal išties persekioja mane?
Atsisveikinu su Milana. Blondinei nieko nesakau. Praeinu pro ją nė nežvilgtelėdama. Ji tikrai mane nervina.
Sėduosi į audi ir važiuoju viešbučio link. Juk manęs laukia ponas Rosas.
Neslėpsiu, nervinuosi. Nes tai, kas susiję su Metu, man kelia jaudulį. Ką aš žinau, ką jis sumanė? Ne žmogus, o tikra vaikščiojanti problema. O gal turėčiau sakyti „profesionalus melagis“? Jau pati painiojuosi jo meluose.
Po velnių, kas per vienas tasai Metjus Rosas?