Mane pasitinka besišypsantis viešbučio administratorius.
– Labas vakaras, – pasisveikinu pirmoji. – Aš pas poną Rosą...
– Labas vakaras, panele Miler. Jis jūsų laukia... Ty Warner apartamentuose... Penkiasdešimt antras aukštas... – jis pasako visa, ko reikia.
Prabangiai gyvena bosas. Kaipgi kitaip? Gali sau leisti tokias išlaidas, tai ir švaistosi. Nebent užsakė tuos apartamentus vienai parai. Kad padarytų man įspūdį.
– Ačiū... – padėkoju maloniam jaunuoliui. – Ar galėtumėte pasakyti, kiek laiko ponas Rosas juose gyvena? – smalsauju.
– Nuo mėnesio pradžios, panele...
Taigi grįžęs į Niujorką čia ir apsistojo. Kad tik arčiau manęs...
– Ačiū... – dar kartą padėkoju jam ir einu prie lifto.
Spusteliu nelemtąjį penkiasdešimt antrą mygtuką. Su manimi liftu kyla kažkokia jauna pora. Matyti, kad abudu labai įsimylėję. Glaustosi vienas prie kito.
Vėliau į liftą įlipa tamsiaplaukis vyras. Nužvelgia mane, bet aš nudelbiu akis. Nė neketinu megzti pažinčių viešbutyje.
Ir įsimylėjėlių porelė, ir tasai vyras išlipa. Lifte lieku viena. Išsitraukiu iš rankinės telefoną, žiūriu, ar nėra praleistų skambučių. Ne. Niekas manęs neieško.
Atsivėrus lifto durims, patenku į trumpą koridorių. Prie durų stovi Amiras.
– Labas vakaras, – pasisveikina.
– Labas vakaras, – atsakau.
Amiras atidaro apartamentų duris ir ranka rodo, kad įeičiau vidun. Minutėlę delsiu. Noriu sprukti atgal į liftą. Bet vis dėlto įeinu pro duris.
Pirmiausia pamatau Metą stovint prie lango. Turbūt grožisi Niujorko panorama. Arba kuria dar vieną planą, kaip priversti mane paklusti.
Jis atsigręžia. Mūvi šviesias kelnes ir vilki marškinius atraitotomis rankovėmis. Neryši kaklaraiščio. Marškinių apykaklė gerokai prasegta, kad galėčiau pasigrožėti raumeninga krūtine. Žinia, prieš ją nublanksta visas Niujorko žavesys.
Metas tyli. O jo akys tyrinėja mane. Aš apsirengusi ganėtinai dalykiškai: balta palaidinukė ir tamsiai mėlynas sijonas. Ak, taip... Juk tamsiai mėlyna mėgstamiausia jo spalva...
– Užeik, – labai mandagiai pakviečia jis.
Jei jau taip prašote, pone Rosai...
Žingteliu porą žingsnių į priekį. Tuo pačiu metu ir apsidairau. Atkreipiu dėmesį į įspūdingą sietyną. Tai tikras meno kūrinys.
Svetainėje vyrauja šviesios spalvos. Prabanga matyti iš menkiausios smulkmenos. Baisu, kad ko nors neužkliudyčiau ir nesudaužyčiau.
– Kokio vyno norėtum? – teiraujasi mano bosas.
Vyno? Aš čia ne dėl jo.
– Jokio. Atėjau pasiimti sutarties, – griežtai sakau.
– Kur nors skubi?
– Taip. Argi nereikia kuo skubiau jos išsiųsti?
– Jokios sutarties nėra. Aš pamelavau, – Metas šypsosi ir atrodo labai patenkintas savimi.
Nieko naujo. Juk žinau, kad esi melagis.
Ironiškai šypteliu ir gręžiuosi į duris.
– Ar tokios prabangos gana, kad sutiktum pasimylėti su manimi?
Čia jau panašiau į tikrąjį poną Rosą.
Atsigręžiu į jį. Stovi išskėtęs rankas.
– Tai sutiktum? – dar kartą klausia kilstelėjęs antakį ir susikiša rankas į kelnių kišenes.
Stebini mane... Nors nelabai...
– Abejoju, ar norėtum man tiek sumokėti... – kažkas traukia mane už liežuvio.
– Surizikuosiu... Pasakyk sumą... – Metas žingteli arčiau manęs.
Tikrai to nori? Už pinigus?
– Milijonas dolerių... – nė pati nežinau, kodėl man išsprūsta toks skaičius.
– Daugoka už naktį... Bet tebūnie... Tik turėsi daryti visa, ką liepsiu... Šį vakarą būsi mano asmeninė kekšė... Išdulkinsiu tave kiekviename čia esančiame kampe, ant kiekvieno stalo, kiekvienoje lovoje... Visur... O tu tylėsi ir klausysi manęs... Juk kas moka, tas ir vadovauja žaidimui, tiesa?.. Tikiuosi, čekius priimi?
Ar tai girdžiu iš tų pačių lūpų, kurios dar visai neseniai kalbėjo man apie meilę?
Negaliu ištarti nė žodžio. Tyliu ir stebėdamasi žiūriu į jį. Ne. Šio žmogaus aš nepažįstu.
– Nurengti tave ar nusirengsi pati? – ciniškai klausia jis.
Nė nekrusteliu. Stoviu kaip įbesta. Tarsi batų kulniukai būtų įstrigę į parketą.
Metas prieina dar arčiau ir įbeda akis į mano palaidinukę. Nesidrovėdamas atsega vieną jos sagutę... Paskui kitą.
Aš leisiu taip elgtis su savimi?
Metas siekia ir trečios sagutės. Bet...
Ak, prakeikta elektros srovė! Nesusilaikau. Skeliu jam antausį. Pati negaliu tuo patikėti.
Metas atrodo nustebęs. Jis taip pat netiki, kad galiu taip padaryti. Delnu persibraukia užgautą skruostą. O aš imu drebėti visu kūnu. Reikia iš čia dingti. Tuoj pat...
Apsigręžusi skubu per prabangiąją svetainę prie durų.
– Savo iškrypusioms fantazijoms įgyvendinti gali susirasti ir pigesnę kekšę... – sakau sukandusi dantis. Nepagailiu ir apartamentų durų – stipriai trinkteliu jomis.
Už durų mane pasitinka nustebęs Amiro žvilgsnis. Ką jis galėtų man pasakyti? O aš jam? Nieko... Gal Amiras mane užjaustų, kad bosas toks idiotas? Aišku, ne.
Įlipusi į liftą vos nepravirkstu. Gerklėje įstringa didžiulis gumulas. Nežmoniškai skauda širdį. Net norisi kaukti iš skausmo.
Prisiglaudžiu prie lifto sienos. Ausyse tebegirdžiu žeminančius Meto žodžius. Jis pasiryžęs sumokėti milijoną, kad tik gautų mane. Milijoną! Už kurį nusipirktų ir mano paklusnumą. Tai štai ko jis nori... Kad jam paklusčiau... Metas siekia mane kontroliuoti... Štai kas jam labiausiai rūpi...
Įsėdu į automobilį ir apsiverkiu. Aš taip jį myliu. O jis... Jo norai visai kitokie. Ne geresni už Alekso.
– Daugiau neištversiu, – tyliai sukuždu. – Kodėl nepalieki manęs ramybėje? Kodėl neišnyksti iš mano gyvenimo? Kodėl jį naikini?
2013 m. birželio 29 d.
Rajanas anksti rytą atsiunčia žinutę, kad nespės šiandien grįžti iš Majamio. Taigi mūsų kelionė į žirgyną atidedama rytdienai. Bet ne... Nusprendžiu važiuoti viena. Jokio džiaugsmo visą dieną sėdėti bute.
Pasiimu su savimi fotoaparatą ir krepšį su drabužiais.
Pakeliu audi stogą, įjungiu radiją, išvažiuoju iš garažo... ir iš Manhatano.
Deja, vėjas neišblaško minčių... apie Metą. O ko tikiuosi? Juk mano širdis, kaip ir kūnas, priklauso jam...
Prie žirgyno vartų sutinku vieną iš jo darbuotojų, šis man juos ir atkelia. Leinė žino, kad atvažiuoju. Nors aš jos ir neperspėjau. Nujaučiau, kad šitai bus pasakęs Rajanas. Juk pats žadėjo savaitgalį apsilankyti. Tik pasikeitė jos planai.
Manęs nebestebina pilnas kiemas automobilių. Dideliame žirgyno plote vaikštinėja būriai žmonių. Regis, Leinės laukia dar vienas darbingas savaitgalis.
Pamatau ją išeinant iš arklidžių apsuptą keliolikos vaikų. Atrodo linksma. Šypsosi ir meiliai bendrauja su mažaisiais žirgyno svečiais.
Pamoju, kai Leinė pažvelgia mano pusėn. Jai einant prie manęs, irgi paspartinu žingsnį. Šypsomės viena kitai.
– Labas, – stipriai apkabinu Leinę.
– Labas, mieloji... – nuoširdus jos apsikabinimas man primena namus. Esu labai pasiilgusi artimųjų.
– Kaip tu? Gerai jautiesi? – apiberiu ją klausimais. – Atleisk, kad tik dabar atvažiavau... Žinau, kad darbai joks pasiteisinimas. Bet jų man išties nestigo...
– Po operacijos puikiai sveikstu. Visai nebereikia auklės, nuolat šokinėjančios aplink mane... – nusijuokia Leinė. Malonu ir vėl girdėti jos juoką. – Tu ir taip daug padarei dėl manęs... Be to, žinau, kad šiuo metu ir pačiai nelengva... Rajanas sakė, kad išėjai iš darbo... Ir dar kai ką...