Įsivaizduoju, ką.
– Taip, išėjau... Bet ir toliau tenka dirbti su Metu... – mano balsas liūdnas. – Gal tokią gražią dieną nekalbėkim apie tai... Matau, kad šiandien turi daug svečių... Jeigu reikia pagalbos, tik sakyk...
– Ačiū, bet kol kas susitvarkom... O tu eik pasivaikščioti arba pajodinėti...
Žvilgteliu į žirgų aptvarą. Žaros jame nėra. Pirmąsyk čia lankydamasi negalvoju apie jodinėjimą. Man tiesiog nesinori, gal dėl to, kad nebėra Ikaro. O gal dėl Žaros, vis dar pykstančios ant manęs. Kad ir kaip ten būtų, jodinėti tikrai nežadu. Mieliau norėčiau padaryti keletą nuotraukų.
Paduodu Leinei mėgstamiausias jos bandeles, kaskart jų atvežu. Pasidedu ir krepšį su daiktais tame kambaryje, kuris man kelia daug prisiminimų.
Mūviu trumpus džinsinius šortus ir lengvą palaidinukę. Tad ir nepersivelku. Tik persiaunu batus. Juk nevaikščiosiu po žirgyną su Prada basutėmis.
Prieinu su fotoaparatu rankose arčiau aptvaro. Kelias minutes stebiu žirgus. Grožiuosi jais. Bet pamačiusi iš miško atšuoliuojant Žarą, negaliu nespragtelėti fotoaparatu. Ji nuostabi.
Vaikštinėju aplinkui, gaudydama kiekvieną kumelės judesį. Ikaras buvo toks panašus į ją. Kartais man atrodo, kad fotografuoju jį. Kaip anksčiau.
Žarai nepatinka mano draugija. Gali pamanyti, kad ji bando įkalbėti kitus žirgus bėgti iš čia. Ir jai pavyksta. Visas būrys suprunkščia ir nušuoliuoja miško link. Puikiai suprantu, kad Žara tyčia taip daro. Nori, kad man nebeliktų ko fotografuoti. Ji išties kerštinga.
Traukiu į kitą pusę. Paplūdimio link. Nutaikau objektyvą ir į Leinę, einančią gidės pareigas. Ir į Stiveną, vežiojantį vaikus karieta. Man netgi pavyksta įamžinti jo šypseną. Eidama pro šalį pamojuoju ir jam.
Iš toli žvelgiant į paplūdimį atrodo, lyg šis būtų apspistas margaspalvių drugelių armijos. Man pavyksta padaryti dar vieną gerą nuotrauką. Nesiartinu arčiau vandens. Stoviu atsirėmusi į medį ir žaidžiu su fotoaparatu.
Vėliau padedu Leinei gaminti pietus – ispaniškąjį gaspačą. Kai taip karšta, valgyti nelabai ir norisi. Kita vertus, vyrai lieka vyrais. Jiems reikia mėsos. Todėl iškepame ir kepsnių. Dar paskrudiname orkaitėje gausybę duonos riekelių, apibarstytų kvapiosiomis žolelėmis.
Viskas labai skanu. Giriu ne save, o Leinę. Ji nuostabi kulinarė. Kadaise esame pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjusios, kad jai reikėtų atidaryti restoraną. Bet tikroji Leinės meilė yra žirgai. Dėl jų ji viską aukoja.
Stoviu namo terasoje ir laukiu, kol vyrai baigs pietauti. Noriu kartu su jais eiti šerti žirgų. Lėtai gurkšnoju citrinų gėrimą. Protarpiais nusišypsau žvelgdama į medžių viršūnes, kuriose žaidžia saulės spinduliai. Jaučiuosi laiminga galėdama būti tokioje išskirtinėje vietoje.
Išgirstu atvažiuojančio automobilio garsą. Iškart imu žiūrėti į kelią. Dar vienas svečias...
Prisimerkiu ir suraukiu kaktą. Mano kvėpavimas padažnėja. Pamatau į kiemą įsukantį bugatį Veyron. Puikiai žinau, kas sėdi prie jo vairo.
Tekina bėgu terasos laiptais žemyn. Eidama prie prabangiojo automobilio išvystu, kaip iš jo išlipa Metas. Jis atrodo stilingai. Mūvi baltus džinsus, vilki raudonus marškinėlius. Kai paprastai, užsidėjęs ant nosies klasikinius lašo pavidalo akinius nuo saulės.
– Tu čia nepageidaujamas! – užrinku ant jo. – Apsigręžk ir nešdinkis...
Metas nusiima akinius. Jo žvilgsnis ramus. Gal net liūdnokas. Kitoks nei visada.
– Noriu su tavim pasikalbėti... – tyliai ištaria jis.
– Kiek prisimenu paskutinį mūsų pokalbį, sakei norįs mane išdulkinti kiekviename viešbučio kampe... – mano balso tonas kaip reikiant pakeltas. – Neturiu su tavim apie ką kalbėti... Ir nebenoriu girdėti nė vieno prakeikto tavo žodžio... Važiuok ir negadink man savaitgalio... Galiu pakęsti tave darbe, tik ne čia...
– Ar viskas gerai, Ema? – už nugaros išgirstu Stiveno balsą.
– Taip. Ponas Rosas jau išvažiuoja. Tiesa? – nenuleidžiu pikto žvilgsnio nuo Meto. O šis vis žiūri į mane.
Metas tyli. Kurį laiką dar pavarsto mane žydromis akimis. Paskui staigiai atidaro automobilio dureles ir įlipa vidun.
Pajuntu Stiveno ranką ant peties. Tuo pat metu pro automobilio stiklą pamatau rūsčias Meto akis. Pavydi? O gal nekenti manęs?
Su šypsena pažvelgiu į Stiveną ir padedu galvą jam ant paties. Šis mažumėlę sutrinka. Nesupranta, kad šitai tyčia... Stivenas, kaip ir kiti žirgyno darbuotojai, man tarsi vyresnysis brolis. Nė neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Bet norėdama paerzinti Metą turiu atitinkamai elgtis.
Ponas Rosas išvažiuodamas palieka kieme dulkių kamuolius. Išlekia labai greitai. Akimis palydžiu nuvažiuojantį automobilį. Nenoriu, kad sugrįžtų.
– Ko jis norėjo? – priėjusi prie manęs klausia Leinė.
– Pasikalbėti... – sumurmu sau po nosimi, žiūrėdama į tuščią kelią.
– Nenutuoki apie ką?
– Ne... Tikriausiai ir vėl kokia nors nesąmonė.
– Ir gerai padarei, kad liepei nešdintis... Jei ne tu, pati būčiau jį iš čia išvariusi... – piktokai sako ji.
– Verčiau eime pas žirgus... Turbūt jau spėjo išbadėti ir laukia mūsų... – nukreipiu kalbą. Kad tik ne apie tą vyrą.
Kad ir kaip stengiuosi būti geros nuotaikos, nesugebu visą laiką šypsotis. Jaučiuosi blogai. Prieš akis vis kyla vakarykštės dienos vaizdai. O ausyse girdžiu šlykščius Meto žodžius.
Ir dar turi įžūlumo atvažiuoti čia. Apie ką galėčiau su juo kalbėti? Nesitikėjau, kad mudu iki to prieisime. Iš pradžių viskas atrodė taip gražu... Bučiniai. Meilės žodžiai. Glamonės. O dabar?... Neapykanta... Pyktis... Riksmai... Įžeidinėjimai...
Kai tik išvystu gražiąsias jo akis, man verkia širdis. Ir kodėl jis aną naktį pasakė, kad myli mane? Kam sakyti tai, ko nėra? Vien tam, kad pergulėtum su manimi?
Nemaniau, kad gali taip žemai pulti...
Negaliu užmigti. Vartausi. Galvoju apie pirmadienį. Apie darbą. Apie susitikimą su Metu, kurio visai nelaukiu.
Jaučiuosi taip, lyg mano gyvenimas man nebepriklausytų.
2013 m. birželio 30 d.
– Galiu prisėsti? – tylus Leinės balsas pažadina mane iš svajonių pasaulio, kuriame buvau trumpam nugrimzdusi. Sėdžiu terasoje įsisupusi į lovatiesę ir geriu arbatą. Dar labai ankstyvas rytas.
– Žinoma, – atsigręžusi į duris linkteliu galvą. – Labas rytas...
– Labas rytas, mieloji... Matau, kad nelabai gerai išsimiegojai, – sukuždėjo ji ir prisėda šalia. Leinė laiko rankoje puodelį kavos, kurios aromatas net mane ima žvalinti.
– Visai nemiegojau... Jau kuris laikas negaliu užmigti...
– Gali nė nesakyti. Ir taip matau, apie ką galvoji. Jei tik nori, galiu duoti vaistų nuo nemigos. Pati juos vartoju, nes sunkiai užmiegu.
– Gerai... Man reikia ko nors, kad pagaliau išsimiegočiau...
– Gal šį savaitgalį tau visgi reikėjo skristi pas tėvus. Nebūtum ten kai ko sutikusi.
– Leine, matydama mane tokią mama neatstotų, kol nesužinotų visos tiesos... Kam to reikia? Kam kankinti ir ją, ir tėtį?
– Tiesą sakai... Bet ilgiau taip gyventi irgi negali. Anksčiau ar vėliau viskas atsilieps tavo sveikatai. Gal judu vis dėlto susėskite ir pasikalbėkite?
– Kiek kartų kalbėjomės, tiek kartų neišgirdau nė vieno protingo paaiškinimo, kodėl jis taip elgiasi...
– Žinai, meilė dažniausiai yra nepaaiškinama...
– Jis sako, kad mane myli... Bet jo poelgiai ir žodžiai nesutampa... Taigi kuo man tikėti? Veiksmais ar žodžiais? – žvilgteliu į Leinę. Ji geria kavą ir atrodo susimąsčiusi.