– Turi klausyti širdies... Tai vienintelis patarimas, kokį galiu duoti... Pasakysiu tik tiek, kad jeigu Metas sugrįžo, tai tu jam bent kiek rūpi... Matyt, daugiau, nei pati manai...
Rūpiu?.. Na žinoma, juk patogiau turėti nuolatinę kekšę lovos šildytoją nei kaskart ieškoti vis kitos...
– Tuomet jis labai keistai tai rodo... Ir išvis jaučiuosi tarsi įstrigusi keistoje erdvėje, kur viskas sukasi tik apie Metą... Nekenčiu tos būsenos... Noriu ištrūkti iš šio užburto rato...
– Eik atostogauti... Viską ramiai apmąstysi... Surikiuosi mintis... Pabūsi toli nuo jo...
– Negaliu... Niekas manęs neišleis, vos pradėjusios dirbti... O maldauti Meto nežadu... Bet palikim tą temą ramybėje... Nenoriu susigadinti nuotaikos, nes vėliau susitiksiu su Rajanu...
– Gaila, kad negalėjo grįžti anksčiau... Pasiilgau to vaikino... – nusišypso Leinė.
– Perduosiu jam linkėjimų... Galbūt kitą savaitgalį atvažiuosim abudu... – šypteliu ir aš.
Sėdime terasoje, kol ištuštėja mudviejų puodeliai. Man reikia grįžti į Manhataną. O Leinė turi rūpintis žirgyno lankytojais.
Prieš išvykdama bandau dar kartą prieiti prie Žaros. Bet ši neprisileidžia manęs nė per žingsnį. Džiaugiausi bent tuo, kad turėsiu daugybę jos nuotraukų. Jau žinau, kur jas įrėminsiu ir pakabinsiu... Mamos galerijoje...
Leinė manęs neišleidžia be lauktuvių. Įdeda du krepšelius kvapnių braškių. Vieną man, kitą Rajanui. Kitą kartą žada pavaišinti avietėmis. Rajanas labiau mėgsta braškes. O aš avietes. Tad nekantrauju ir vėl apsilankyti žirgyne.
Vakare gaunu Rajano žinutę.
Rajanas
2013-06-30 Sekm. 20.36
Maže, pasitik mane prie lifto ;)
Nesuprantu, kodėl nori, kad pasitikčiau prie lifto? Bet neketinu su juo ginčytis ir darau kaip prašoma. Išeinu į koridorių ir laukiu, kol atsidarys lifto durys.
Kai išvystu Rajaną, išeinantį iš lifto, vos nenugriūvu ant grindų. Abiejose rankose jis laiko gal po dešimt, o gal ir daugiau pakabų su stilingais drabužiais.
– Paimk, nes man nulūš rankos, – suniurzgia įduodamas keletą pakabų.
– Kam visi tie drabužiai? – klausiu nešdama juos į butą.
– Tau... Kad vasarą būtum madinga... – nusišypso Rajanas ir numeta savo naštą svetainėje ant sofos. – Labas, nespėjau pasisveikinti... – jis prieina prie manęs ir pabučiuoja į skruostą.
– Iš kur visa tai gavai? Nupirkai? – stebiuosi žiūrėdama į drabužių krūvą ant sofos.
– Ne... Filmavausi viename reklaminiame klipe, tad užsakovai leido pasiimti, ką noriu... Mano filmavimosi partnerė paėmė vyriškų drabužių savo vaikinui, o aš tau...
– Ačiū... Tu kaip visada rūpiniesi manimi, – dėkingai apkabinu bičiulį.
– Esu žiauriai išalkęs. Gal turi ko nors užkąsti? – tarsi neišgirdęs mano padėkos teiraujasi Rajanas. Pilvas jam svarbiau už mano žodžius.
– Jeigu nori, turiu daržovių sriubos.
– Dar klausi... Aišku, noriu... – jis pakelia akis į dangų ir sėdasi prie stalo.
– Yra ir braškių... – sakau pildama sriubos į dubenėlį. – Leinė įdėjo lauktuvių...
– Parvešiu Simonui... Pasakysiu, kad nupirkau... – nusijuokia Rajanas. – Irgi pyksta, kad skiriu per mažai dėmesio...
– Rajanai, tai kodėl esi čia? O ne su Simonu? – pykstu ant jo.
– Nes noriu būti čia. Be to, juk reikėjo atvežti tau tuos drabužius. Nujaučiau dar ir valgyti gausiąs... – jis paragauja dar dieną mano išvirtos sriubos.
– Drabužius atvežei, o pavalgęs galėsi važiuoti... – sakau rimtu veidu.
– Išvarai mane? – stebisi Rajanas.
– Jeigu reikės, išvarysiu... Nenoriu, kad per mane susipyktum su Simonu...
– Mudu nesipykstam. Jis kartais paniurzga, ir tiek. O aš iš čia niekur neisiu. Atvažiavau pabūti su tavimi, tai ir pabūsiu...
– Norėsi? – ištraukiu iš šaldymo kameros indelį karamelinių ledų.
– Juokauji? Po sriubos? – jis žiūri į mane kaip į beprotę.
– Gerai... Suprantu... Nereikia taip žiūrėti... – pasiimu šaukštą ir atsisėdu šalia Rajano. Palaikau jam kompaniją valgydama ledus.
– O kaip tu? Kaip praleidai laiką pas Leinę?
– Gerai... Nors galėjo būti ir geriau...
– Tai kas sukliudė tam gerumui?
– Į žirgyną buvo atvažiavęs Metas... – įsidedu šaukštą ledų į burną ir pajuntu, kaip iš šalčio stingsta liežuvis. Lyg būčiau nubausta už tai, kad prasitariau apie Metą.
– Ko jis norėjo?
– Pasikalbėti...
– Ne. Tas vyras visiškai trenktas, jeigu tikisi, kad po visko dar su juo kalbėsi... – Rajanas ironiškai šypsosi ir purto galvą.
– Leinė sakė, kad gal ir reikėtų su juo viską išsiaiškinti... – sakau pusbalsiu, nes žinau, kad Rajanui tai nepatiks.
– Ema, tu su juo nesikalbėsi. Supratai? – jis elgiasi lyg mano asmens sargybinis. Nori apsaugoti mane nuo viso pasaulio. Šiuo atveju nuo Meto. O juk Metas ir yra visas mano pasaulis. Ne. Klystu. Buvo. – Tas idiotas tikisi, kad nuolat tave skaudins, o paskui lyg niekur nieko ateis atsiprašinėti? Tai jau ne. Tau nėra reikalo su juo kalbėti. Mes sugalvosim, kaip jam atkeršyti... Atsirado mat milijonierius, kuriam viskas leidžiama... Nieko sau...
Rajanas atrodo gerokai įpykęs. Jeigu Metas dabar būtų čia, visai tikėtina, kad anas nesuvaldytų rankų. Manasis riteris spindinčiais šarvais kovotų dėl manęs. Tik nežinau, ar įveiktų Metą. Juk kartą mačiau, kaip šis užvožė Aleksui.
– Žinai, Metui beišvažiuojant iš žirgyno prie manęs priėjo Stivenas ir uždėjo ranką man ant peties... Gaila, nematei, kokia buvo mano boso veido išraiška... – nusišypsau tai prisimindama. – Jis tikrai pavydėjo Stivenui...
– Štai tau ir atsakymas... Toks bus mūsų keršto planas. Sukelti jam pavydą... Visą laiką padėties šeimininkas buvo jis. O nuo šiol žaidimui vadovausi tu... – Rajanui linksma, bet man jo sumanymas atrodo bent kiek rizikingas. Juk puikiai žinau, ką reiškia erzinti Metą ir kuo šitai gali baigtis.
– Nežinau, ar tai gera mintis... – abejodama pasakau.
– Maže, dar ir kokia gera... Tik reikia nuspręsti, kuo tave apvilksime, kad atrodytum karšta... Jis turi geisti tavęs. Bet ir žinoti, kad priklausai kitam...
– Kaip mes tai padarysim? Kas bus tasai kitas?
– Palik tai man... Iki rytojaus ką nors sugalvosiu... O dabar eime į tavo drabužinę, pasižiūrėsim, ką ten turim gero... Ir gana ryti ledus!... – Rajanas atima iš manęs indelį ir įgrūda atgal į šaldymo kamerą. – Paskui nebeįtilpsi į jokią suknelę...
– Metui patinka mano apvalumai... – sukikenu eidama į miegamąjį.
– Tikiu, kad tu jam gražiausia nuoga... Bet gal pasakytum, ką vilkėdama labiausiai prikaustai jo dėmesį?
– Hmm... Jam patinka trumpučiai šortai... – užsisvajoju.
– Ei, liaukis skrajojusi padebesiais... – jis suspragsi pirštais man prieš nosį. – Mes neketiname jo suvilioti. Ir laimingos pabaigos, kaip pasakose, nebus. Tavo tikslas kitas. Nepamiršk. Vis dėlto svarbiausia seksualūs apatiniai... Pasimatuok šituos... – Rajanas atkiša raudonais nėriniais papuoštą apatinių komplektą, pirmiau mano išimtą iš komodos stalčiaus.
Bėgu į vonią persirengti. Ko gero, derėtų sakyti „nusirengti“. Nes lieku vien su liemenėle ir kelnaitėmis.
Grįžtu pasirodyti savo asmeniniam stilistui. O jis ganėtinai reikliai apžiūri mane.
– Kas yra? – neištvėrusi klausiu.
– Jei nebūčiau gėjus, čia pat išdulkinčiau tave... Žavingas užpakaliukas... – su šypsenėle lūpose kalba Rajanas. Dar vienas dulkintojas... Gerai, kad nepavojingas... – O krūtinė mažoka... Reikėtų didesnės...