– Ei, nekibk prie mano krūtinės... Man ji patinka... – šypsausi stovėdama vidury kambario įsisprendusi į šonus. – Deja, tu mėgsti kitokius užpakaliukus... Taigi maniškis tau netiks... – patraukiu pečiais ir einu į drabužinę užsimesti ko nors ant viršaus.
– Kaip manai, ar galėtume būti pora? Jei man patiktų moterys... – rimčiausiai klausia Rajanas, atsirėmęs į drabužinės duris.
– Nežinau... Galbūt...
– Manau, kad galėtume. Tu gerai atrodai. Aš gerai atrodau. Mudu puikiai sutariam. Na, ką?
– Žinai, išties gaila, kad tu gėjus, – atsidūstu. – Kita vertus, esi pats geriausias draugas, – mano atsakymas nuoširdus. Turiu nuostabiausią draugą, kokį tik galima turėti.
– Aš neblogai dulkinuosi, jeigu ką... – Rajanas pamerkia akį ir nusišypso plačiau.
– Tikiu... – garsiai nusijuokiu iš jo tiesmukiškumo. – Tu visuomet pasitiki savimi...
– O jis gerai dulkinasi?
Rajanai, liaukis...
– Kas toks? – vaidinu nesuprantančią, apie ką kalba. Jis kilsteli antakį. Rodo, kad neapsimesčiau naivuole.
– Nesakysiu... Nebūk smalsus...
– Aha... Toji šypsenėlė... Pažįstu ją... Taigi jis geras lovoje...
– Rajanai, gana... Juk neklausinėju tavęs apie judviejų su Simonu lovos reikalus...
– Aš pats tau viską pasakau... Dabar tavo eilė... Nagi, sakyk... – jis šypsosi ir artinasi prie manęs. Čiumpa į glėbį ir ima kutenti. Juk žino, kad bijau kutenimo. Anksčiau šitaip iš manęs išgaudavo visas paslaptis. Tad ir dabar naudojasi šiuo ginklu.
– Nebekutenk... – negalėjau nesijuokti. Kaip ir ištrūkti jam iš glėbio. – Gerai... Pasakysiu... Jis dulkinasi fantastiškai... Patenkintas?
Kutenimas tą pačią akimirką baigiasi.
Rajanas apglėbia mane per pečius ir sukužda į ausį:
– Man tikrai labai gaila, kad jis taip pasielgė su tavimi... Man taip norisi, kad būtum laiminga, maže... Betgi žinai, kad ir kas nutiktų, visada būsiu šalia... – pabučiuoja man į viršugalvį ir atitraukia rankas nuo pečių.
– Ačiū... – tyliai atsakau imdama jį už rankos. – Tik tu vienas supranti mane ir žinai, ką tenka iškęsti mano širdžiai... Už šitą besąlygišką draugystę ir dievinu tave...
– Galėčiau ištisas valandas klausytis, kaip mane liaupsini, bet nepamiršk, kad turim darbo... Reikia išrinkti drabužius, kuriais turėsi vilkėti kitą savaitę... Taigi užsičiaupk ir marš prie darbo... – šypsodamasis paliepia Rajanas.
Man tenka pasimatuoti beveik visus turimus drabužius. Jis nepatenkintas tai vienu, tai kitu. Pasimatuoju ir naujai atneštus drabužius. Po ilgų ginčų vis dėlto randame mums abiem priimtiną išeitį.
Stebėdamasi savimi nekantriai laukiu rytojaus, kai pradėsiu įgyvendinti savąjį keršto planą.
Laikykis Metai... Dabar patirsi kitokio lygio erzinimą...
2013 m. liepos 1 d.
Šypsausi žiūrėdama į audi veidrodėlį. Išsitraukiu iš rankinės raudonus lūpų dažus ir paryškinu lūpas. Vis tiek neturiu ko veikti automobilių spūstyje.
Ši diena bus linksma... Jau įsivaizduoju Meto veidą, kai pamatys mane tokią...
Mūviu trumpučius baltus šortus ir baltus berankovius marškinėlius. Aviu leopardo kailio raštu išmargintus aukštakulnius. Juk jam labai patinka katytės... Argi ne taip mane vadindavo, mudviem mylintis?
Pasitelkiu visus ginklus, neabejotinai praversiančius būsimoje keršto kovoje. Pasitikiu savimi. Žinau, kad Metui teks pralaimėti. Mano kojos ir užpakaliukas traukia jį kaip magnetas.
Po truputį imu jaustis nugalėtoja. Nors ankstoka taip manyti, esu įsitikinusi, kad ponas Rosas neatsispirs mano kerams.
Tik mažytė smulkmena... Jis negalės manęs turėti, kad ir kaip geistų, kad ir kaip norėtų, kad ir kokius siūlytų pinigus. Nes aš dabar priklausau kitam vyrui, tegul ir menamam... Parodysiu Metui, ko jis atsisakė savo noru... Ir ką susigrąžinti jau per vėlu...
Pagaliau privažiuoju darbą. Prieš išlipdama iš automobilio dar kartą žvilgteliu į veidrodėlį. Kad įsitikinčiau išties gerai atrodanti. Jaučiausi kaip aktorė, debiutuojanti populiariame seriale. Deja, šis serialas yra mano gyvenimas.
Registratūroje sėdinti blondinė nenuleidžia nuo manęs akių iki pat lifto. Na, dabar būk pasiruošusi ir Meto žvilgsniui...
Lifto durims atsivėrus, aš kaip sulėtintame filme išlipu iš jo pakelta galva. Nutaisau vylingą žvilgsnį. Ir siūbuodama klubais einu prie savo darbo vietos.
Metas savo stikliniame kabinete nusigręžęs į langą kalbasi telefonu. Staiga atsigręžia. Matau, kad jam nebelabai rūpi pokalbis, nes visas dėmesys sutelktas į mane. Gaila, negaliu išsiduoti ir visą laiką spoksoti į jį.
Eidama artyn žaismingai pakedenu plaukus pirštais. Tarsi man tai būtų įprasta. Lyg nuolat tai daryčiau.
Metas nė nekrusteli. Jei tai būtų įmanoma, svarbus jo žvilgsnis prismeigtų mane prie sienos.
– Labas rytas, – šypsodamasi sakau Milanai.
– Labas... – net ji nužvelgia mane. – Regis, kai kas šiandien atsikėlė puikios nuotaikos... O gal linksmai praleidai savaitgalį?
– Ir viena, ir kita... – nusijuokiu, nes žinau, kad mane stebi bosas.
– Nagi, pasakok...
Pašnairuoju į tą šalčiu dvelkiantį kabinetą. Matau, kaip Metas sėdasi prie stalo. Puiki proga dar kai kam. Rankomis įsiremiu į Milanos stalą ir šiek tiek išriečiu užpakaliuką. Rymau taip, kad juo galėtų grožėtis tik vienas žmogus.
– Savaitgalį buvau žirgyne... – imu pasakoti bendradarbei apie turiningą savo laisvalaikį. – Reikės kada nors pasikviesti ir tave... Manau, tavo sūnui būtų smagu pajodinėti...
– Labai norėčiau pakeisti aplinką ir pabėgti iš Manhatano... Nors mudu ir taip dažnai keliaujame, bet... Kai esi vieniša mama, sunku kur nors išvykti su vaiku... Vos tik išjudi iš namų, prisimeni pamiršusi begalę daiktų. Paskui matai, kad vis tiek ko nors neįsidėjai... Taip ir tenka vargti per tas keliones...
Mudviem negirdint atsidaro stiklinės durys. Atsitiesiu tyčia lėtai, kad bosas galėtų pasigrožėti puikiuoju vaizdu iš arčiau.
– Labas rytas, – pasisveikinu šypsodamasi.
– Labas rytas, – greitakalbe atsako jis ir pažvelgia į Milaną. – Ar vadybininkai atsiuntė užsakymų lapą? – jo balsas piktas.
– Taip... Prašom... – Milana jam paduoda reikiamą dokumentą.
– Ar esat blogos nuotaikos, pone Rosai? – klausiu slėpdama ironišką šypsenėlę. – Tikriausiai jūsų savaitgalis nebuvo toks, koks turėjo būti...
– Jis buvo kuo puikiausias, panele Miler... Tiesiog turiu daug darbo. Ne taip, kaip jūs... – Metas nužvelgia mane. Ilgiau užtrunka ties apnuogintomis kojomis. Ką gi, leidžiu... Grožėkis jomis...
– Klausau jūsų nurodymų, pone Rosai. Ką turėčiau atlikti? Kokia paslauga jus tenkintų? – maloniai kalbuosi su savo bosu. Kaip ir dera pavaldinei. Mano balsas ramus, trūksta tik vidinės ramybės.
Metas prisimerkia ir patylėjęs grįžta į savo kabinetą.
– Panelė Miler?.. – už nugaros išgirstu nepažįstamą balsą.
– Taip, tai aš... – nustebusi atsigręžiu. Ir išvystu vaikinuką, rankose laikantį didelę baltų rožių puokštę.
– Tai jums... – šypsodamasis jis atkiša man rožes.
– Ačiū... – sutrinku. Mintyse permetu akimis visą sąrašą žmonių, galėjusių man šitai atsiųsti.
– Kas jis? – klausia Milana. Turbūt pastebi svajingą mano žvilgsnį.
– Nežinau... Gal paaiškės iš kortelės... – patraukiu pečiais ir padedu gėles ant stalo.
Vokas įkištas giliai tarp žiedų. Jo viduje randu gelsvą kortelę su ranka parašytais žodžiais: