Man patinka matyti tavo šypseną...
Tokią akimirką atrodai gražiausiai...
Nusišypsau. Iškart suprantu, kas yra nuostabiosios puokštės siuntėjas. Rajanai, ar tai viena iš garsiojo tavo keršto plano dalių? Gėlės nuo nepažįstamojo?.. Hmm... O gal išties puikus būdas sukelti jam pavydą?
Lyg netyčia žvilgteliu į stiklo rūmus, kuriuose viešpatauja žydraakis princas. Jis atrodo susinervinęs. Nesunkiai įžiūriu surauktą kaktą ir žvilgsnį į mano puokštę.
O aš svajingai šypsodamasi prikandu lūpą. Turiu vaidinti taip, kad atrodytų, jog šias gėles atsiuntė mylimasis.
– Tai kas tas paslaptingasis gerbėjas? – neatlyžta Milana. Jai irgi smalsu.
– Ak, ypatingas žmogus... – mano žvilgsnis paslaptingas.
– Dabar aišku, kodėl šįryt atėjai tokia linksma...
Nusijuokiu kartu su Milana.
– Gal galėtum nufotografuoti mane? – paprašau jos. Ir atkišu savo mobilųjį. – Norėčiau jam nusiųsti padėkos žinutę...
– Žinoma... Šypsokis...
Priglaudžiu gėles prie krūtinės ir siunčiu oro bučinį paslaptingajam gerbėjui. Galvą dedu, kad Metas stebi šią mizansceną.
Ema M.
2013-07-01 Pirm. 09.38
Aaaačiū už gėles! :* Kaip
visada puikiai žinai, ką
išrinkti... :*
Išsiunčiu žinutę Rajanui ir einu ieškoti vazos, kad galėčiau pamerkti gautąją grožybę.
Džiaugiuosi, kad mudviejų sumanymas duoda vaisių. Metas išties pavydi. Ir geidžia savo katytės...
– Milana, eini pietauti? – teiraujuosi jos, nes laikrodžio rodyklės skelbia pietų metą.
Tikriausiai per ilgai žiūrėjau į gėles ir nepastebėjau, kaip praskriejo laikas.
– Ne. Tu eik pirma... Gal vėliau prisidėsiu prie tavęs... Žinoma, jeigu ponas Rosas neduos daugiau darbo... Šiandien su juo išvis neįmanoma susikalbėti...
Viskas tik per mane! Ir per manąjį keršto planą! Vis dėlto nenoriu trauktis... Neketinu taip lengvai pasiduoti.
Sėdėdama kavinėje prie staliuko spoksau į pyragą lėkštutėje. Ir svarstau... Ką čia padarius, kad dar labiau atkreipčiau Meto dėmesį.
Viskas einasi daug geriau, nei tikėjausi. Šalia išvystu stovint patį poną Rosą.
– Nė nemėgink atsistoti ir nueiti... – tyliai, bet įsakmiai pareiškia.
Aš ir neketinu kur nors eiti.
Jis prisėda šalia. Ir pasideda lėkštutę. Pastebiu, kad joje toks pat pyrago gabalas, kokį valgau aš.
Žiūriu į Metą. O jis į mane. Kavinėje esame beveik vieni. Išskyrus kelis gerokai atokiau sėdinčius bendradarbius.
– Nuo ko ta puokštė? – reikliai klausia Metas. Lyg būčiau jo žmona, gavusi gėlių nuo kito vyro. Ir dabar turėčiau pasiaiškinti. Bet aš tau ne žmona. Taigi...
– Nuo draugo, – atsakau nemeluodama.
– Kokio draugo?
– Koks tau skirtumas?
– Atsakyk! – regis, jis mėgsta įsakinėti.
– Nė nemanau... – bet aš nemėgstu jam paklusti.
– Nuo to arklininko Stiveno? Taip?
Kodėl tau taip atrodo? Ar dėl to, kad savaitgalį matei, kaip jis apkabino mane? Gerai... Tebūnie nuo Stiveno... Nebereikės ieškoti kito žmogaus, kad galėčiau įvelti į šią išgalvotą istoriją...
– O jei ir nuo jo? Tai kas? Nejaugi man uždrausta darbe gauti gėlių? Neteko matyti tokio įsakymo...
– Judu kas nors sieja? – vėl klausia Metas, muistydamasis kėdėje ir dairydamasis aplink. Rodos, jam tai be galo rūpi.
– Meilė... – nedvejodama atsakau. Ir pradedu nerimauti, kad pokalbis gali krypti ne man reikiama linkme.
– Meilė? – jis nepatikliai kilsteli antakį ir nutaiso žaismingą šypseną.
Užmetu koją ant kojos. Taip, kad visas grožis būtų jam prieš pat nosį. Jis nepraleidžia progos dirstelėti į jas.
Lyg netyčia pirštų pagalvėlėmis lėtai perbraukiu sau per šlaunis. Imu ant jų piešti nematomus ratilus.
– Liaukis, – beveik be garso sako pavydusis bosas, įsmeigęs akis į mane.
Nejau nepastebi, kad nepaklūstu tavo įsakymams?
Tą pačią akimirką jis čiumpa mano ranką. Elektros srovė neraginama ima šokti įprastinį savo šokį ant odos. Meto prisilietimas dirgina ne tik mano kūną. Vidujai irgi visa degu.
– Paleisk ranką... – piktai paliepiu, nenuleisdama nuo jo akių.
Metas kurį laiką delsia. Bet, matyt, įtikintas pikto mano žvilgsnio, galiausiai ją paleidžia.
– Neatsakei į klausimą, kas judu sieja... – ištaria jau ramesniu balsu.
– Atsakiau... Meilė...
– Kažkodėl nesinori tikėti...
– Mudu abu mylime žirgus... Meilė jiems ir pastūmėjo į vienas kito glėbį... Stivenas prisipažino visada mane mylėjęs, tik nedrįsęs prisipažinti... Šalia jo jaučiuosi tokia mylima ir saugi, kad... Jis neįžeidinėja manęs, kaip kai kurie mano pažįstami... Vis dar negaliu patikėti, kad šitas žmogus tiek metų buvo šalia, o aš jo nepastebėjau... Žinau, kad su juo būsiu labai laiminga... Stivenas geba priversti mane šypsotis... Nejaugi manai, kad negaliu įsimylėti tokio žmogaus? Jis turi visa, ko ieškau vyruose... Ir, svarbiausia, myli mane... Nuoširdžiai... Sako mylįs ne tam, kad įsitemptų į lovą... – melavau nerausdama. Gal išties galėčiau būti gera aktorė?
Matau, kad Metui nemalonu klausytis mano žodžių. Juk kai kurie iš jų skirti kaip tik jam.
– Jau baigėte pietauti, pone Rosai? – klausiu stodamasi nuo kėdės. – Palūkėti jūsų ar norite vienas keltis liftu į devintą aukštą?
Jis nieko neatsako. Jam ir nereikia atsakyti. Kreivas žvilgsnis iškalbingesnis už bet kokius žodžius. Net neištartus.
Išeinu iš kavinės. Kryptelėjusi galvą pamatau Metą einant iš paskos. Jis atsilieka per porą žingsnių. Be abejo, pasistengiu, kad neatplėštų akių nuo mano užpakaliuko. Apsimetu nepastebinti savo boso. Tarsi visada vaikščiočiau kraipydama klubus.
Stabteliu prie lifto. Metas atsistoja šalia manęs. Kažkodėl imu nervintis. Mano pasitikėjimas savimi ima drebinti kinkas. Nedrįsk palikti manęs vienos su juo! – užrinku ant to nenaudėlio, ketinančio pasipustyti padus.
Metas spusteli lifto mygtuką. Minutėlę luktelėję įlipame tik mudu. Tereikia užsiverti durims, ir jau stoviu priremta prie sienos. Esu belaisvė jo gniaužtuose. Bet jis mane laiko sumaniai. Savo rankomis, gebančiomis sukelti tik skausmą, nė nepaliečia manęs. Stovi prispaudęs delnus prie sidabrinės lifto sienos.
Meto veido išraiška ne pati maloniausia, kokią man yra tekę matyti.
Nagi, pabučiuok mane... Ir pasakyk, kad negali gyventi be manęs... Kad geidi manęs... Ir aš laimėsiu savo keršto kovą jau pačią pirmąją dieną.
– Manai, nesuprantu, ką čia išdarinėji? – jis tyliai sušnibžda beveik man į lūpas. – Nemeluok, kad tau patinka tas arklininkas... Juk abudu puikiai žinome tiesą... – Kokią? Kad aš tave myliu? O tu manęs geidi tik lovoje? Kaip kekšės? Ar tokia toji tiesa?.. Jis sustabdo liftą. Iš paskutiniųjų įsikimbu savo pasitikėjimui į plaukus ir maldauju, kad nepaliktų manęs. – Nežaisk su manimi... Nes kitąkart išdulkinsiu tave be jokio atlygio... Negausi nė dolerio... Tik patirsi malonumą... – jo lūpos taip arti, kad rimtai tikiuosi aistringo bučinio; nemeluosiu jo netrokštanti.
Nors ir vykdau slaptą keršto misiją, esu moteris, kuriai nesvetimi jausmai. Nekenčiu Meto ir kartu jį myliu. Galvoje kirba tiek daug prieštaringų minčių, kad galiu išprotėti. Vis dėlto nepasiduodu. Manasis keršto troškimas stipresnis už meilę.
Liftas ir vėl kyla į viršų. O mano kvėpavimas vis tankėja.