– Patariu elgtis protingai... Ir neužsiimti kvailais erzinimais... – tyliai ištaria Metas ir atšlyja nuo manęs. Sustojus liftui, pirmasis išmauna pro duris kaip uraganas. Taiko tiesiai į savo kabinetą.
Ką gi, regis, pergalę švęsiu anksčiau nei tikėjausi... Dar diena, ir tu klūposi prie mano kojų... O tavo grasinimų nė kiek neišsigandau... Tai tik žodžiai...
Visą dieną esu linksma. Be abejo, nepraleidžiu progos paflirtuoti su užsukančiais į agentūrą užsakovais, su kuriais Metas turėjo susitikti verslo reikalais.
Nesu kvaila. Matau, kad tokiu savo elgesiu nervinu jį. Regis, kiekvienas mano meilesnis žodis ar prisilietimas prie kito vyro palieka Meto kaktoje vis gilesnę raukšlę.
Nujaučiu, kad jis gali bet kurią akimirką parsiversti mane ant stalo. Ir čia pat nubausti užsakovų akivaizdoje. Įprastiniu savo būdu... Pamylėti... Arba išdulkinti, kaip pats sako...
Bet aš pirmoji išvažiuoju namo. O jis lieka tartis su kažkokiu užsieniečiu verslininku.
Džiaugiuosi, kad ši diena tokia sėkminga. Ne mažiau tikiuosi ir iš antrosios keršto dienos. Tik truputėlį nerimauju. Metas kartą jau įrodė, kad jį erzinti pavojinga.
Jeigu tai ir vėl pasikartos? Jeigu jis padarys ką žadėjęs?
2013 m. liepos 2 d.
Šiandien išeinu iš lifto nebe tokiu tvirtu žingsniu, koks buvo vakar. Ačiū Dievui, Meto dar nėra darbe. Nenorėčiau savo sutrikusiu žvilgsniu suteikti jam malonumo.
Ko aš bijau? Niurzgaliaus savo boso, laidančio nešvankias užuominas, bet nedrįstančio net paliesti manęs? Juk jeigu būtų norėjęs, jau vakar būtų lifte įgyvendinęs savo kėslus.
– Labas rytas, Milana, – sveikindamasi su ja nutaisau šypseną.
– Labas rytas, – ji man irgi nusišypso.
– Boso nėra? – klausiu norėdama įsitikinti, kad jo nėra agentūroje. Juk gali būti visai čia pat.
– Ne. Nėra. Bet skambino, kad atvažiuos... Tik šiek tiek vėliau...
Hmm... Įdomu, kodėl? Gal turi problemų kitoje agentūroje? Gaila, kad Erika atostogauja. Paskambinčiau ir paklausčiau. Kalbėti su blondine tikrai nenoriu.
– Na, tai ką veiksi liepos ketvirtąją? – smalsauja Milana. – Jeigu dar neturi jokių sumanymų, kviečiu į svečius... Susirinks tik artimiausi draugai ir giminaičiai... Didelio pokylio nerengsim, bet galiu pažadėti vakarą jaukioje aplinkoje...
– Labai ačiū už kvietimą, bet turiu atsisakyti... – kaltai žvelgiu į ją. – Paskutinę minutę mano draugas gali sumanyti ką nors beprotiško, kaip ir kasmet... Todėl nenorėčiau pažadėti, o paskui neatvykti į svečius... Būtų negražu...
– Suprantu tave... Juk su savo draugu švęsti maloniau nei su nepažįstamais žmonėmis... Seniai judu draugaujate? Gal ruošiatės ir vestuvėms?
Ar pasakyti jai apie Rajaną, ar vis dėlto nutylėti?
– Mudu per daug puikiai sutariame, kad tuoktumės... – mėginu suktis iš keblios padėties.
– Manai, kad vestuvės pakenktų judviejų santykiams?
– Šiuo atveju taip... Labai pakenktų... – negalėjau nenusijuokti. Vien įsivaizduoti mudu su Rajanu kaip sutuoktinius ima juokas. – Mums gerai, kaip yra... Bet gal nebesigilinkim į tai... Pernelyg sudėtinga...
Išgirstu atsiveriant lifto duris. Kažkodėl suspurda širdis. Nuojauta kužda, kad tai ponas Rosas.
– Labas rytas, – pasirodęs iš už kampo pasisveikina jis.
Veide nieko įtartino. Atrodo kaip įprastai. Tarsi vakarykštės dienos ir visų mūsų pokalbių nebuvo. Net nenužvelgia manęs.
O aš taip stengiausi. Mūviu raudonus šortukus ir vilkiu marškinėlius, papuoštus tigro kailio raštu. Pasirodo, šiandien jis visai nesidomi manimi. Ar tokia naujoji jo taktika – nekreipti į mane dėmesio?
– Labas rytas, pone Rosai, – išgirstu sveikinantis Milaną.
– Labas rytas, – prie rytinių sveikinimųsi prisidedu ir aš.
Sakė vėluosiąs? Jam dvidešimt minučių yra vėlavimas? Juk gali nė nedirbdamas mėgautis gyvenimu. Ko gero, reikės pasiūlyti tokią mintį. Gal pagaliau dings ir iš mano gyvenimo...
Metas užsidaro savo kabinete ir nė nežvilgteli į mano pusę. Kažkas jam paskambina, matau, kaip pakelia telefoną prie ausies. Ką? Dabar aš jį stebiu? Nejau būsime pasikeitę vaidmenimis?..
Sėduosi prie stalo ir įjungiu kompiuterį. Prakeiktų sutarčių šūsnis kasdien ne mažėja, o tik didėja. Man darosi nuobodu. Imu pasiilgti senojo darbo. Ten bent galėjau prisidėti prie reklamos kūrimo proceso. O čia turiu sėdėti prie kompiuterio ir registruoti sutartis. Kartais ir išsiųsti. Dar nunešti ponui Rosui, kad pasirašytų. Ir viskas. Jokio įdomumo.
Žinoma, neturėčiau tuo skųstis, kai daugelis žmonių išvis neturi darbo. Vis dėlto kas mėnesį gaunu per šimtą tūkstančių dolerių. Na, kol kas dar negavau. Visai gali būti, kad iki mėnesio pabaigos Metas gerokai sumažins man atlyginimą. Juk turi tokią galią.
Kažkas pakyla liftu į devintą aukštą. Girdžiu artėjant skubius žingsnius.
– Čia jums, panele Miler, – prie savo stalo pamatau tą patį vaikinuką, kuris man vakar atnešė gėlių.
Jis ir vėl stovi priešais mane su puokšte rankose. Šįkart tai raudonos rožės. Tarsi Rajanas būtų žinojęs, kas dera prie šiandienės mano aprangos.
– Ačiū... – padėkoju ir paimu gėles.
– Jis tave labai myli... – svajingai sako Milana, žiūrėdama į plačią mano šypseną.
– Žinau, kad myli... – atsidūstu ir ieškau paslėpto voko tarp žiedų.
Randu. Atplėšiu. Perskaitau.
Šiandien pasakiškai atrodai...
Pritariu... Juk pats ir išrinkai šiuos drabužius... Tik šįsyk tekstas atspausdintas kompiuteriu, o ne rašytas ranka. Ir puokštė, regis, daug didesnė už vakarykštę.
Nejaugi Rajanas sumanė paišlaidauti? Matyt, nori, kad mažytis mūsų melas būtų kuo įtikimesnis. O juk Metas išties mano, kad turiu beprotiškai įsimylėjusį gerbėją... Tiesa, pasak jo, tai Stivenas...
– Milana, ar negalėtum?.. – nutaisau prašomą žvilgsnį ir atkišu jai telefoną.
Ji mielai sutinka įamžinti mane su kerinčia puokšte. Pasiunčiu Rajanui oro bučinį. Tikrą gaus į skruostą, kai susitiksime. Nes jo planas genialus. Iš pat pradžių turėjau juo neabejoti.
Šūdas! Tik ne tai! Išsiunčiau žinutę ne Rajanui, o Metui.
Spoksau į stiklinį kabinetą. Lygiai taip, kaip automobilio žibintai naktį ilgosiomis šviesomis žvelgia į kelią. Bijau net mirktelėti.
Matau, kaip Metas ima nuo stalo telefoną ir pasižiūri į jį. Veide nesukruta nė raumenėlis. Gali manyti, kad bosas ką tik perskaitė dar vieną reklaminį pasiūlymą. Ir tiek.
Jis vėl padeda savo išmanųjį telefoną ant stalo. Ir toliau darbuojasi kompiuteriu.
Žinutė, kurią Metas gavo per klaidą, tokia:
Ema M.
2013-07-02 Antr. 09.46
Ačiū, mielasis... :* Gėlės
nuostabios ;) Myliu tave.
Bučkis :*
Štai ką jis perskaitė mano nelaimei. Vis dėlto keista matyti bosą tokį... šaltakraujį. Juk paprastai į tokius dalykus jis reaguoja itin emocingai.
– Ema, nunešk ponui Rosui, kad pasirašytų... – Milana duoda man keletą atspausdintų lapų. Su jais ir turiu aplankyti šalčio princą ledo karalystėje.
Atidarau stiklines duris ir bandau kuo tyliau įeiti į vidų. Į mane įsminga Meto akys. Tai dabar jau nužiūri? Patinka mano šiandienė apranga?
– Reikia tavo parašo... – pasakiusi padedu Milanos įduotus lapus ant stalo ir atsitraukiu per porą žingsnių.