– Kur? Nematau, kurioje vietoje pasirašyti... – burba jis, vartydamas lapus.
Apeinu aplink stalą. Atsistoju šalia jo. Ir palinkusi į priekį ieškau nelemtosios parašo vietos.
Staiga pajuntu šlaunimi slystant jo delną. Atšoku kaip įgelta ir nutaisau piktą žvilgsnį. Ką tu darai?
Meto žvilgsnis klastingas. Ledinė kaukė nuo jo veido trumpam dingusi.
– Aš pasiruošęs... – tai sakydamas Metas išsitraukia iš kišenės man gerai pažįstamą raudono pakelio kraštelį. – O tu?
Išprotėjai? Nešiojiesi kišenėse prezervatyvus? O gal tik tam, kad paerzintum mane?
– Jei dar kartą mane paliesi, pateiksiu ieškinį dėl lytinio priekabiavimo... – kalbu rimtai, kovoju už savo teises. Juk reikia kaip nors jį išgąsdinti, kad nedrįstų artintis prie manęs. Juolab imtis to, ko niekada daugiau neketinu su juo daryti.
– Vakar tave perspėjau... O tu nepaklausei... Pati kalta... – apžiūrinėdamas mane šefas sukiojasi odinėje kėdėje. Ir, regis, gėrisi vaizdu.
– Laikyk rankas prie savęs... Antraip pasigailėsi... – aš irgi jį perspėju.
Nelaukdama, kol pasirašys tą nelemtą sutartį, išeinu iš kabineto.
– O kur?..
– Atneš pats... – neleidžiu Milanai užbaigti klausimo.
Esu pikta. Labai pikta. Mano planas slysta man iš rankų. Taip. Laimėčiau, jeigu jis mane pabučiuotų. O jei pamylėtų... To būtų jau per daug. Tikrai nesu numačiusi tokios pabaigos.
Prisidirbau – galvoje sukasi šis vienintelis žodis. Negaliu susitelkti dirbti. O dar prieš kelias minutes maniau, kad Metas nesidomi manimi. Kur tau... Dar ir kaip domisi.
Papietavusi kimbu į darbus. Bet šiandien man šitai sunkiai sekasi. Negaliu be klaidų suregistruoti net paprastų sutarčių. Programa vis parodo lentelę su užrašu „Error“. Tenka ištrinti įrašą ir viską daryti iš naujo.
Regis, šiandien manęs laukia vienos nesėkmės.
– Ema, palydėk mane į buhalterijos skyrių, – visai šalia išgirstu Meto balsą.
Ne. Žinau ką sumanei, todėl nė nežadu judintis nuo kėdės...
– Turiu daug darbo... Tegu vietoj manęs eina Milana... – atsakau nė nežvilgtelėdama į jį.
– Milana turi svarbesnių darbų... Noriu, kad eitum tu... Noriu tavęs...
Paskutinių dviejų jo žodžių prasmė visiškai aiški. Ir man nuo to ne ramiau.
– Eikš... Tam reikalui negaliu gaišti visos dienos... – atkišęs ranką į mane paliepia ponas Rosas.
Sakai, reikalui? Tai tau čia bus eilinis smulkus reikalas, ir tiek?
Ką man daryti?! Ką daryti?! Vidujai šaukiu visa gerkle.
Gaila, nesu užpylusi klijų ant kėdės. Bent turėčiau rimtą priežastį nesikelti. O dabar belieka sekti jam iš paskos. Iki prakeiktojo lifto. Po velnių!
Nenorom įžengiu į tą metalinę dėžę, dabar ji man atrodo itin ankšta. Atsistoju toliausiame kampe. O Metas atsilošia į sieną. Atrodo itin patenkintas savimi.
Nuryju seilę. Ir laukiu, kas bus. O juk žinau, kas.
Lifto durys užsiveria. Meto veide atsiranda paslaptingas šypsnys.
– Kaip nori, kad pamylėčiau? Iš priekio, kad galėtum žiūrėti į akis? Ar atgręši man nugarą?
Niekšas! Bjaurybė! Idiotas! Mulkis! Beprotis!
– Net nesvajok apie tai... – spyriojuosi. Iki paskutinės akimirkos.
Jis išsitraukia prezervatyvą iš kišenės.
– Renkis... – įsakmiai paliepia Metas, ketindamas atsisegti diržą.
To nebus. Kažkodėl jaučiu, kad mane erzini ir nė nesiruoši to daryti. Nori išbandyti, iki kokios ribos galiu eiti? Gerai...
– Pats nurenk... Man bus daug maloniau, jei nurengsi tu... – pakeičiu taktiką. Dabar mano eilė perimti vadžias į rankas. Žingteliu arčiau jo.
Kas atsitiko? Atrodai mažumėle sutrikęs... Nesitikėjai to?
– O kaip bus su tuo ieškiniu dėl priekabiavimo? – pasidomi ponas Rosas. Vis dar mėgina atrodyti pasitikintis savimi, bet matau, kad yra sunerimęs.
– Velniop!.. Bus tų ieškinių... Geriau užsičiaupk ir pamylėk mane...
Ką darysiu, jeigu jis iš tikro užsimanys pasimylėti lifte? Aiškiai matau, kad blefuoja... O jei vis dėlto užsimanys? Jei žengs iki galo? O gal neblefuoja? Gal tik man taip atrodo?
Metas ištiesia ranką, ketindamas sustabdyti liftą. Jam nespėjus spustelėti mygtuko, atsiveria durys. Prisiglaudžiu prie sienos. O Metas prie kitos. Dar pastebiu, kad jam iš rankų iškrinta prezervatyvas. Tad bosas jį užmina savo stilinguoju Tom Ford batu ir paslepia neįvykusio nusikaltimo įkaltį.
Į liftą įlipa nepažįstamas bendradarbis ir galvos linktelėjimu pasisveikina su mumis. Mudu irgi pasisveikiname. Bet labiau žiūrime vienas į kitą nei domimės netikėtu pakeleiviu. Mano išgelbėtoju. O Meto... nežinau. Gal tasai žmogus atėmė jam progą?
Mudu su Metu išlipame pirmieji.
– Išsisukai... – mums beeinant koridoriumi pas vyriausiąją finansininkę, jis sukužda man į ausį.
– Ne, tai jūs išsisukot, pone Rosai... – šypsodamasi pažvelgiu į jį.
Nesuprantu, kodėl turiu lydėti bosą pas finansininkę. Iš tos malonios moters jis tepaprašo kažkokios lentelės, ir mudu grįžtame atgal. Ak, tiesa... Juk jis nori tesėti pažadą... Ką ten žadėjo? Lyg ir pamylėti mane...
Jaučiuosi esanti padėties šeimininkė, tad drąsiai žengiu į liftą. Akys užkliūva už kampe gulinčio raudono pakelio. Jis paliko čia prezervatyvą?
Pakeliu jį ir laikau priešais save.
– Pabaigsim pradėtą darbą? – klausiu primerkusi akis.
– Vėliau, – atkišęs delną tyliai sako Metas. Laukia, kad grąžinčiau jo nuosavybę.
– Kaip sau nori... – abejingai įsidedu prezervatyvą į šortų kišenę. Negausi. Kol jį turėsiu, man bus saugiau.
Metas iškart nutaiso šelmišką žvilgsnį. Tą akimirką pasijuntu keistai. Man patinka žaisti su juo šį žaidimą. Patiriu ir nepaaiškinamą saugumo jausmą. Kažkodėl žinau, kad jis manęs neįskaudins. Kad tik erzina mane. Kaip ir aš jį.
– Atiduok jį man, – gražiai paprašo Metas, priėjęs prie mano stalo.
Vakaras. Milana jau išėjusi iš darbo. Netrukus ir aš ruošiausi keliauti namo. Tad devintame aukšte mudu esame vieni.
– Neduosiu... Reikėjo jį laikyti kelnių kišenėje, o ne mėtyti kur papuola... – esu neperkalbama. Ir nė už ką nežadu grąžinti jam to prezervatyvo.
– Šiaip ar taip, jis priklauso man... Todėl norėčiau atgauti...
– Kam? Turėjai puikią progą jį panaudoti, bet nepanaudojai...
– Galime dabar... Ant šio stalo... – Metas atrodo ryžtingas. Man tai bent kiek netikėta. Tu tikrai to nori? Čia?
– Tai kad dabar jau aš tam nenusiteikusi... Be to, man prireiks šio prezervatyvo, kai vakare mylėsiuosi su draugu. Jis šį vakarą pas mane atvažiuos. Juk žinai, kaip būna susitikus... Bučiniai... Glamonės... Seksas... – pasiėmusi rankinę stojuosi nuo kėdės. Užtenka šiandien dirbti. – Įdomaus ir jums vakaro, pone Rosai... Iki rytojaus... – meiliai jam nusišypsau ir traukiu prie lifto.
– Galiu dar paskolinti prezervatyvų... Jeigu jis tikras vyras, vieno bus maža... Juk tu mėgsti ne vieną raundą... – išgirstu atsivejant jo balsą.
Ką jau ką, o šitai puikiai žinai. Kiek ten tų raundų mudu įveikdavome kas naktį?
– Nesijaudink, turiu pilną stalčių... Nejau pamiršai? Tikiuosi, kad su juo mylėsiuosi ilgiau nei su tavimi... Tu labai greitai baigdavai... – nutaisiusi ironišką šypseną žiūriu, kaip jis sparčiu žingsniu artėja prie manęs.
Deja, liftas užsiveria. Vos spėju pamojuoti. Dar pastebiu iškalbingą Meto veido išraišką. Jis įsiutęs. Žinau, kad nori mane pamokyti gerų manierų. Bet turės palaukti rytojaus.