Eisiu į pasimatymą. Su pačia savimi. Aišku, anoks ten pasimatymas, kai nėra su kuo susitikti.
Vis giliau klimpstu į melą. Kuriu nebūtas istorijas. Ir kam? Kad atkeršyčiau vyrui, kurį myliu? Tiesa, reikia nepamiršti: kuris mane labai įskaudino.
2013 m. liepos 3 d.
Šiandien mano gera nuotaika kažkur dingusi. Meto irgi. Atėjęs į agentūrą jis nė nepasisveikino. Iškart užsipuolė Milaną, kad ši sumaišė kelių susitikimų laiką. Dabar jam asmeniškai teks atsiprašyti vieno svarbaus užsakovo, atšaukti su juo susitikimą.
Sėdžiu prie stalo ir rankose laikau nedidelę kortelę. Radau prisegtą prie ryte gautos dar vienos rožių puokštės. Šį kartą jos švelnios persikų spalvos. Labai gražios.
Jau ne sykį skaičiau kortelėje parašytus žodžius. Perskaitau ir dar kartą.
Niekas tavęs nemylės labiau už mane...
Ak, Rajanai... Taikliai parinkai žodžius... Vienintelio tavo meilė nuoširdi... Tik gaila, kad myli mane kitaip, nei norėčiau tikėtis iš vyro... Užtat žinau visuomet galinti pasikliauti tavimi... Draugai amžiams, tiesa?
Pažvelgiu į sėdintį už stiklo sienos Metą. Matau, kad šaukia ant Milanos. O toji, vargšė, stovi priešais jį ir tyli.
Milanai reikėtų įteikti medalį už kantrybę. Nesugebėčiau taip ramiai reaguoti į tokius pykčio priepuolius.
Išėjusi iš kabineto ji vis dar atrodo tokia pat rami, kokia buvo ten.
– Aš pratusi... Ankstesnis šefas irgi buvo ne ką geresnis... – tyliai nusijuokia. Tikriausiai pastebi nustebusį mano veidą.
Kaip tik tą akimirką elektroninio pašto dėžutėje pamatau naują laišką. Siuntėjas Metjus Rosas.
Jis jau nuo pat ryto vertas pikčiausio boso vardo.
__________
Tema
Siuntėjas etjus Rosas
Gavėjas Ema Miler
2013 m. liepos 03 d. 14.11
Atnešk Smitų bylą.
Roso bendrovės generalinis direktorius, prezidentas
Metjus Rosas
__________
Pone Rosai, keiskite toną, jeigu nenorite, kad ir aš imčiau su jumis kalbėti tokiu tonu.
Suieškau archyve tą bylą ir einu pas Metą.
– Sėskis... – įsakmiai paliepia jis, nepakeldamas akių į mane. Visą dėmesį sutelkęs į kažkokius popierius. – Pasakiau, sėskis... – piktai pakartoja. Nes tebestoviu priešais jį.
– Nebūtina su manimi taip kalbėti, – atkertu sėsdamasi. – Neturi teisės rėkauti nei ant Milanos, nei ant kurio kito savo darbuotojo... Vien todėl, kad esi blogos nuotaikos. Jie dirba tau, o ne konkurentams. Bet jeigu ir toliau taip elgsiesi, daugelio iš jų gali čia ir nelikti.
– Juk tu vis dar dirbi... – žvilgtelėjęs ištaria Metas.
– Dirbu, bet ne savo noru... Tuoj pat išeičiau. Tačiau žadėjai nupirksiąs ir kitą agentūrą, kurioje įsidarbinsiu... Taigi taupau tavo pinigus... – žiūrėdama į jį primerktomis akimis trykštu sarkazmu.
– Pati irgi nesi itin geros nuotaikos... Gal vakar tas arklininkas per mažai tave pamylėjo?
Geriausia gynyba – puolimas, taip? Nori žaisti nešvariai?
– Man užteko... Juk visa tai gavau nemokamai... O štai tu už tokias paslaugas turi susimokėti... Turbūt sunku susitaikyti su mintimi, kad šitokius pinigus paleidi vėjais?..
– Ne visoms tenka mokėti... – Meto žvilgsnis iškalbingas. Turi galvoje mane? – Nevaidink čia visažinės... Duokš bylą...
Atkišu ją. O Metas nemandagiai išplėšia man iš rankų.
Kodėl esi piktas? Kas tau nutiko? Gal siunti dėl tų gėlių? Ar dėl to, ką pasakiau vakar?
Kodėl aš reaguoju į tavo nuotaiką? Kodėl vis dar esi man toks svarbus? Nors turėčiau tavęs nekęsti...
Ar kada nors ateis ta diena, kai nebemylėsiu tavęs?
Ir kada galėsiu tau atleisti...
Kabinete tylu. Jei norėčiau toliau vykdyti savo keršto planą, žinoma, ką nors leptelėčiau, kad dar labiau jį panervinčiau. Vis dėlto nieko nesakau. Tik stebiu susikaupusį bosą, skaitantį neįdomią bylą.
Kur dingo mano keršto troškimas? Ar jau neketinu žaisti toliau? Kas man darosi? Nejaugi pasiduodu?
Metas užverčia bylą ir atkiša man.
– Liežuvis nenukris, jei padėkosi, – sakau be jokios ironijos.
– Ačiū... – tyliai sumurma. Nors matau, kad nenoromis.
– Prašom...
Paimu storą rudą aplanką ir palieku savo bosą vieną.
Jis žiūri į mane pro stiklo sieną nebe tokiu piktu žvilgsniu kaip pirmiau. Aš irgi žvelgiu į jį kitaip... Gal meiliau?
Nežinia dėl ko, gal dėl trumpo mudviejų pokalbio Meto nuotaika pasitaiso. Jis atrodo daug linksmesnis. Net nusišypso praeidamas pro šalį.
Pastebiu, kad Metas šiandien su savimi nešiojasi geltoną dėžutę. Tai grįžta į kabinetą, tai vėl išeina su ja. Nenutuokiu, kas joje. Matyt, kas nors svarbaus, jei nepaleidžia iš rankų.
Iki darbo pabaigos lieka mažiau nei valanda. Išsigąstu šalia išvydusi Metą. Stovi nepastebimai prisėlinęs prie mano stalo. Milana irgi atrodo mažumėlę nustebusi.
– Atleiskit, nenorėjau jūsų abiejų išgąsdinti, – šypsodamasis atsiprašo jis. Ir ištraukia iš paslaptingos gelsvos dėžutės du tokios pačios spalvos vokus. Vieną duoda man, kitą Milanai.
Žvelgiu ne į voką, o į bosą.
– Kvietimas į gimtadienį... – nustebęs Milanos balsas sudrumsčia nejaukią tylą.
Gimtadienis? Jo gimtadienis? Kada?
– Taip... Savaitgalį visą kolektyvą kviečiu į Four Seasons viešbutį švęsti mano gimtadienio... Yra vienintelis reikalavimas... Privalu vilkėti kokį nors šventinį kostiumą... Pasirinkite pagal nuotaiką... Kas patinka... Čia nėra jokių apribojimų, – pakiliai kalba Metas.
Atplėšiu voką ir išimu baltą atviruko didumo kortelę. Taip. Tai kvietimas į trisdešimt penktąjį jo gimtadienį. Mane labiausiai sudomino aprangos reikalavimas. Tikriau tai, kas parašyta šalia.
„Kalė“ – šitai Metas prirašęs ranka. Šiaip jau kostiumą turėčiau pasirinkti aš pati. Bet gimtadienio berniukas, regis, turi savų pageidavimų.
Ironiškai nusišypsau žiūrėdama į baltą lyg sniegas kortelę. Be galo norisi sugniaužti ją kumštyje. Tik neleidžia išdidumas... Ir šalia stovintis ponas Rosas.
Nepakeliu į jį akių. Negaliu žiūrėti į žmogų, kurį taip myliu, o jis... Ar tikrai nori matyti mane su tuo kostiumu?.. Kada įžeidinėdamas mane prieisi ribą? Aš to nenusipelniau...
– Ema, gal galėtum paėjėti iki kūrybos skyriaus? – lyg pro miglą išgirstu Milanos balsą. Matyt, esu per giliai paskendusi mintyse. – Ką tik gavau elektroninį laišką. Jo vadovas nori perduoti kelių reklamų eskizus peržiūrėti ponui Rosui...
– Gerai... Nueisiu... – mano balsas nelinksmas. Bent pačiai taip atrodo.
Pakylu nuo kėdės ir sparčiu žingsniu traukiu prie lifto. Tikriausiai širdies gilumoje noriu kuo greičiau pasprukti iš čia.
Vis dar nežiūriu į Metą. Bet jaučiu jo žvilgsnį, įsmeigtą į mane. Žinau, kad nepraleis progos patyrinėti, kokia bus mano reakcija į nelemtąjį kvietimą. Turbūt nesitiki, kad jokios. Aš ir pati stebiuosi nepradedanti šaukti. Mažų mažiausiai turėčiau jį apdovanoti savuoju triuškinančiu žvilgsniu. Bet ne... Esu labai rami. Tik nežinau, ar tai gerai, ar blogai.
Težinau viena: tuo žmogumi esu visiškai nusivylusi. Jis dar kartą įrodė, kam aš jam reikalinga. Vis dėlto meilė ne man...