Pasiėmusi iš kūrybos vadovo mėlyną segtuvą su eskizais grįžtu į devintą aukštą. Norom nenorom turiu juos perduoti ponui Rosui. Juk negaliu prašyti Milanos, kad nuneštų.
Man užėjus į princo rūmus, jis kalbasi telefonu.
– Gerai... Tai suma tokia, apie kokią ir šnekėjom? – Metas ir toliau laiko telefoną prie ausies. O aš stoviu vidury kabineto ir laukiu, kol maloningasis bosas teiksis paimti, ką atnešiau.
Jis skvarbiomis akimis tyrinėja mane. O aš tai žvilgteliu į jį, tai vėl nudelbiu akis. Pati nesuprantu, kodėl esu tokia... Nė nemoku pasakyti, kokia... Na, tokia... nusiminusi?.. Liūdna?..
– Būtų gerai, kad dar šią savaitę sutvarkytum visus dokumentus... – Kiek man dar čia stovėti? Visai nenoriu klausytis šito pokalbio. – Taip... Savaitgalį mano gimtadienis... Kviečiu ir tave, mieloji... – Mieloji? Su kuo jis kalba? Kas ta mieloji? Bet juk man neturėtų tai rūpėti... – Iki... Pasimatysim po kelių dienų...
Pagaliau Metas padeda į šalį tą prakeiktą telefoną. Mieloji? Kas ji? Žmona? Draugė? Meilužė?
– Reklamų eskizai... – tyliai pasakau ir padedu segtuvą bosui ant stalo.
Jis atverčia jį ir ištraukęs pirmą eskizą rodo man.
– Ką apie ją pasakysi? Manai, kad tai bus puiki reklama? – regis, Metas rimtai nori sužinoti mano nuomonę.
Žvilgteliu į popieriaus lapą, kuriame pavaizduotas vyras šviesiu kostiumu, įsilipęs į medį. Atkreipiu dėmesį į jo avimus raudonus aulinius batus krokodilo odos raštu. Neabejoju, kad tai batų reklama, nupiešta tikro genijaus. Nuostabus darbas.
– Taip. Ji turės pasisekimą, – mano balsas toks ramus, kad nuo jo pačią ima miegas.
– Aš irgi taip manau... – Metas labai įdėmiai žiūri į mane.
– Galiu eiti?
Ir mano elgesys, ir jo žvilgsnis pasikeitę. Kelintą kartą šiandien? Šimtas pirmą?
– Anksčiau tau nereikėdavo leidimo nei užeiti, nei išeiti. Tai kodėl dabar jo prašai? – nepiktai klausia jis.
– Nes esu mandagi. Ir su generaliniu direktoriumi turiu elgtis pagarbiai. O ne kaip noriu. Atleiskit už ankstesnį mano elgesį. To neturėjo būti, – atsiprašau.
Metas atrodo suglumęs. Turbūt nesupranta, kodėl žiūri į mane, o mano lūpomis kalba visai kita moteris.
– Kur padėjai geriausią savo draugę ironiją?
– Norėčiau grįžti prie darbo, jeigu jūs tam neprieštarautumėt... – apsimetu neišgirdusi jo klausimo.
Ironija ir sarkazmas visuomet glūdi manyje ir telaukia progos pasireikšti. Bet dabar tam ne laikas ir ne vieta. Galvoje kirba vienintelė mintis: ponui Rosui manęs reikia tik tam, kad šildyčiau jam lovą... Už pinigus. Net nepatingėjo pats išrinkti man kostiumą, su kuriuo turėčiau pasirodyti šventėje.
Kalė?.. Vėliau tikriausiai paprašysi sekso kaip gimtadienio dovanos priedo.
– Nusiminei dėl kvietimo? Nenori dalyvauti mano gimtadienyje? – Metas nesiliauja mane klausinėjęs.
– Ne. Tai niekaip su tuo nesusiję, – pameluoju. Aišku, susiję. Bet tau verčiau to nežinoti.
– Priminsiu, kad dalyvauti šventėje būtina. Tikiuosi pamatyti tave su tuo kostiumu, – jis gašliai nužvelgia tarsi iškrypėlis. Burnoje pajuntu šleikštulį. – Dovanų man nereikia... Tavo pasirodymas gimtadienyje bus pati geriausia dovana...
Tai štai kur pabėgo manoji ironija... Be to, ten pat išsivedė ir sarkazmą... Tavo lūpose tai skamba neblogai... Bet... Neketinu ilgiau klausyti.
Apsigręžiu ketindama išeiti.
– Aš kalbėjau rimtai apie privalomą dalyvavimą šventėje... – piktas jo balsas pasiekė mano ausis. – Net nemėgink neateiti...
– Aš ne kurčia... Ir pirmiau girdėjau, ką kalbėjote... Man dusyk kartoti to paties nereikia... Viską puikiai supratau... – sakau neatsigręždama. Ko gero, jei tik pažvelgčiau jam į akis, manoji ironija kaipmat sugrįžtų pas tikrąją šeimininkę. O jau tada tikrai leptelėčiau jam ką nors šiurkštesnio.
– Puiku... Tikiuosi, nereikia priminti, kad nevėluotum?.. Bet tau padarysiu išimtį ir leisiu madingai pavėluoti... Ne daugiau kaip penkiolika minučių...
Pasprunku. Kiek galima klausytis to paties mėšlo? Juk ir taip aišku, ką ketini daryti su tais kekšės drabužėliais. Jie ilgai neužsibus ant mano kūno, tiesa?
Žinoma, tu šito norėtum... Tik nereiškia, kad viskas taip ir bus...
Aš ne plieninė. Nors kartais atrodo, kad visai nedaug trūksta. Ir vis dėlto turiu jausmus. Kuriuos tu žiauriai įžeidei.
Betgi viskam ateina galas. Turbūt ir aš priėjau savąjį liepto galą... Su tavimi... Pavargau nuo tavo persekiojimų... Nuo įžeidinėjimų... Nuo keršto... Ir nuo viso kitko... Nebeturiu jėgų kovoti...
Pasikeitęs mano elgesys Metą išmuša iš vėžių. Pastebiu, kad jis nebežino kaip elgtis, man būnant šalia. Juk esu tyli ir klusni agentūros darbuotoja. Tokia kaip daugelis čionykščių mano bendradarbių. Niekuo nebesiskiriu nuo jų.
Neatsikalbinėdama vykdau visus pono Roso paliepimus. Jis ant manęs nešaukia. Sakyčiau, kalba visai maloniu balsu. Tiesa, išvengti susidūrimo su mažumėlę pamišusia ir nervinga jo asmenybės puse nepavyksta. Bet galiu tai ištverti.
Metas šiandien turės dalyvauti keliuose dalykiniuose susitikimuose, tad anksti pabėga iš agentūros. Kažkodėl nujaučiu, kad mieliau būtų paskambinęs užsakovams ir viską atšaukęs, o pats likęs čia toliau stebėti manęs. Tikriausiai labai nori išsiaiškinti, ką vis dėlto reiškia toks mano pasikeitimas...
Prisipažinsiu, jam išėjus, man nepalengvėja. Juk dalelytė Meto vis dar gyva mano širdyje. Negaliu lyg niekur nieko išrauti jos iš krūtinės ir tėkšti ponui Rosui į veidą.
Lengviau tik nuo to, kad nebereikia jaustis varstomai to vanagiško žvilgsnio. Jis gerokai man įgrisęs.
Gimtadienis... Vis tiek turiu nupirkti jam kokią nors dovaną. Tik ką? Ir susirasti tą prakeiktą apdarą... Įdomu, kur tokį įsigyti?
Gaunu žinutę.
Rajanas
2013-07-03 Treč. 16.18
Maže, kai parskrisiu į
Niujorką, atlėksiu tiesiai
pas tave. Švęsim!!! Mūsų
laukia nepamirštama
liepos 4-oji :*
Pažvelgiu į Milaną. Dirba susikaupusi ir nekreipia dėmesio į pašalinius dalykus. Tai yra į mane.
Pasiėmusi mobilųjį einu į poilsio zoną. Surenku Rajano numerį. Noriu išgirsti jo balsą.
– Gali kalbėti? – jam atsiliepus, tyliai klausiu. Nežinau, kodėl tyliai, jeigu kabinete esu viena. Juk manęs niekas slapta nesiklauso. Meto irgi nėra šalia.
– Galiu, maže...
– Kelintą valandą žadi būti prie mano durų?
– Labai vėlai... Gal apie vidurnaktį... Liksiu pas tave nakvoti, gerai? O iš ryto važiuosim švęsti į vieną nuostabią vietą...
– Tai kad aš nelabai nusiteikusi linksmintis... Gal pabūkim namie... Ramiai...
– Na jau ne... Atskrendu ne tam, kad sėdėtume namie... Kol grįšiu, turi ištraukti savo gerą nuotaiką iš paslaptingojo stalčiaus, kuriame ją slepi... Ir pasiruošti nesibaigiančioms šėlionėms...
– Nežinau, Rajanai... Išties nenoriu niekur eiti... – jaučiu, kad kalbėdama su juo galiu bet kada pravirkti.
– Ema, kas nutiko? Ir vėl tas idiotas sugadino tau nuotaiką? – girdžiu nepatenkintą, gal net piktoką jo balsą.
– Aš daugiau nebegaliu... Nebenoriu būti šalia jo... Nusibodo ir mudviejų sumanytas keršto planas... Rajanai, aš nieko nebenoriu... Tik kuo toliau bėgti nuo to pragaro...
– Ei, maže... Nekalbėk taip... Man tai nepatinka... Ką jis tau šįkart padarė?
– Įteikė kvietimą į gimtadienį...
– Tik tiek?
Kad žinotum, kokiu kostiumu vilkinčią Metas nori mane matyti!
– Man visą dieną tenka žiūrėti į piktą jo veidą. Tad visai netrokštu dalyvauti dar ir jo gimtadienyje... Bet niekur nedingsiu, teks eiti...
– Kada tai įvyks?
– Šeštadienį...
– Nejaugi dar įteiksi ir dovaną?
– Reikės ką nors nupirkti... Tik neįsivaizduoju ką... – patraukiu pečiais.
– Išprotėjai? Jis išvis nenusipelnė, kad ten būtum. Ką ir kalbėti apie dovanas... – piktinasi Rajanas.
– A, nesvarbu... Kaip nors sukandusi dantis atkentėsiu... Kvietime rašoma, kad dalyvauti būtina... Taigi... Geriau patark, kur nusipirkti šventinį kostiumą.
– Kostiumą?
– Aha... Visi svečiai turi kuo nors persirengti. Tad ir man reikia ko nors tokio...
Žinau, ko man reikia, tik nenoriu tau sakyti. Man gėda. Nors tai ne mano sumanymas, o Meto... Prakeiktojo pono Roso.
– Ką jis čia sumanė? Kam jam tas visas maskaradas?
– Nežinau ir nenoriu žinoti... Tik trokštu, kad viskas baigtųsi kuo greičiau... Tai pasakysi ar ne, kur ieškoti to kostiumo?
– Užsuk į Party City... Tikrai rasi ką išsirinkti... Visai netoli nuo tavo darbo... Sankryžoje pasuksi į dešinę ir visą laiką važiuok tiesiai Keturioliktąja gatve... Pamatysi prieš pat 5-ąjį aveniu...
– Okei... Ačiū tau... Apsilankysiu ten kurią dieną... – atsidūstu, nes žinau, kad teks ieškoti itin provokuojančių drabužėlių, dėl kurių Metas pamestų galvą. Jau dabar jaučiu, kad gimtadienis baigsis visai ne taip... Ne pagal planą. – Lauksiu tavęs šį vakarą... Norėsi ko nors skanaus? Ar kaip įprastai... užteks šaldytos picos?.. – tyliai nusijuokiu.
– Nė neužsimink man apie tą picą... Apsileidai, maže... Anksčiau dažniau gamindavai, o dabar tik pica teminti... Tikiuosi, bent nebadauji?
– Žinoma, valgau... Ir tikrai ne picą... Ji skirta tik tau...
– Nustok juokauti... Verčiau pasvarstyk, ką pagaminsi man... Puikiai mane pažįsti. Jeigu bus neskanu, aš tau tai pasakysiu į akis...
– Neniurzgėk! Be abejo, paruošiu vakarienę... Kaip tik žadu po darbo važiuoti į parduotuvę... Paimti deserto? O gal vėl laikaisi dietos?
– Hmm... Paimk... Nuo kitos savaitės pradėsiu jos laikytis... – juokiasi ir jis.
– Parašyk, kai būsi netoli namų... Paliksiu buto duris atdaras... Myliu, iki...
– Ir aš tave, maže... Ir žiauriai pasiilgau... Reikės mažiau keliauti, nes sunku vienam tiek laiko būti toli nuo tavęs... Iki vakaro...
Rajanas būtų tobulas vyras, jeigu ne mažytė jo paslaptis... Jis mano sielos brolis... Tik nežinia kodėl sutikau kitą vyrą... Regis, jis turi visa, ko man reikia... Išskyrus širdį... Ir jam patinka mane skaudinti... Tai neabejotina...
Atsisveikinu su Milana ir išsprunku iš darbo pirma laiko. Pameluoju, kad blogai jaučiuosi. Tiesą sakant, taip ir yra. Bet argi kam pasakysi? Nenoriu, kad bendradarbiai žinotų apie mano asmeninį gyvenimą. Šiame darbe irgi laikausi tokios pačios nuostatos... Neatvirauti.