– Įteikė kvietimą į gimtadienį...
– Tik tiek?
Kad žinotum, kokiu kostiumu vilkinčią Metas nori mane matyti!
– Man visą dieną tenka žiūrėti į piktą jo veidą. Tad visai netrokštu dalyvauti dar ir jo gimtadienyje... Bet niekur nedingsiu, teks eiti...
– Kada tai įvyks?
– Šeštadienį...
– Nejaugi dar įteiksi ir dovaną?
– Reikės ką nors nupirkti... Tik neįsivaizduoju ką... – patraukiu pečiais.
– Išprotėjai? Jis išvis nenusipelnė, kad ten būtum. Ką ir kalbėti apie dovanas... – piktinasi Rajanas.
– A, nesvarbu... Kaip nors sukandusi dantis atkentėsiu... Kvietime rašoma, kad dalyvauti būtina... Taigi... Geriau patark, kur nusipirkti šventinį kostiumą.
– Kostiumą?
– Aha... Visi svečiai turi kuo nors persirengti. Tad ir man reikia ko nors tokio...
Žinau, ko man reikia, tik nenoriu tau sakyti. Man gėda. Nors tai ne mano sumanymas, o Meto... Prakeiktojo pono Roso.
– Ką jis čia sumanė? Kam jam tas visas maskaradas?
– Nežinau ir nenoriu žinoti... Tik trokštu, kad viskas baigtųsi kuo greičiau... Tai pasakysi ar ne, kur ieškoti to kostiumo?
– Užsuk į Party City... Tikrai rasi ką išsirinkti... Visai netoli nuo tavo darbo... Sankryžoje pasuksi į dešinę ir visą laiką važiuok tiesiai Keturioliktąja gatve... Pamatysi prieš pat 5-ąjį aveniu...
– Okei... Ačiū tau... Apsilankysiu ten kurią dieną... – atsidūstu, nes žinau, kad teks ieškoti itin provokuojančių drabužėlių, dėl kurių Metas pamestų galvą. Jau dabar jaučiu, kad gimtadienis baigsis visai ne taip... Ne pagal planą. – Lauksiu tavęs šį vakarą... Norėsi ko nors skanaus? Ar kaip įprastai... užteks šaldytos picos?.. – tyliai nusijuokiu.
– Nė neužsimink man apie tą picą... Apsileidai, maže... Anksčiau dažniau gamindavai, o dabar tik pica teminti... Tikiuosi, bent nebadauji?
– Žinoma, valgau... Ir tikrai ne picą... Ji skirta tik tau...
– Nustok juokauti... Verčiau pasvarstyk, ką pagaminsi man... Puikiai mane pažįsti. Jeigu bus neskanu, aš tau tai pasakysiu į akis...
– Neniurzgėk! Be abejo, paruošiu vakarienę... Kaip tik žadu po darbo važiuoti į parduotuvę... Paimti deserto? O gal vėl laikaisi dietos?
– Hmm... Paimk... Nuo kitos savaitės pradėsiu jos laikytis... – juokiasi ir jis.
– Parašyk, kai būsi netoli namų... Paliksiu buto duris atdaras... Myliu, iki...
– Ir aš tave, maže... Ir žiauriai pasiilgau... Reikės mažiau keliauti, nes sunku vienam tiek laiko būti toli nuo tavęs... Iki vakaro...
Rajanas būtų tobulas vyras, jeigu ne mažytė jo paslaptis... Jis mano sielos brolis... Tik nežinia kodėl sutikau kitą vyrą... Regis, jis turi visa, ko man reikia... Išskyrus širdį... Ir jam patinka mane skaudinti... Tai neabejotina...
Atsisveikinu su Milana ir išsprunku iš darbo pirma laiko. Pameluoju, kad blogai jaučiuosi. Tiesą sakant, taip ir yra. Bet argi kam pasakysi? Nenoriu, kad bendradarbiai žinotų apie mano asmeninį gyvenimą. Šiame darbe irgi laikausi tokios pačios nuostatos... Neatvirauti.
Grįžtu namo su didžiuliu pirkinių krepšiu. Iškrausčiusi jį apsižiūriu, kad nupirkau kalną saldumynų... Rajanui. Jis mane užmuš, rimtai...
Rajanas
2013-07-03 Treč. 23.18
Tuk, tuk :D
2013 m. liepos 5 d.
Liepos ketvirtoji buvo... Kaip čia pasakius... Mmm... Keistoka. Kalbu apie save. Nes Rajanui tądien buvo labai linksma.
Jis išnuomojo dešimties miegamųjų kotedžą netoli Meino paplūdimio. Susikvietė begalę draugų, nė vieno iš jų nepažinojau. Aišku, tame vakarėlyje buvo ir ne gėjų, tad sulaukiau jų dėmesio. Be abejo, supratau, kad Rajanas juos čia pakvietė tyčia. Norėjo, kad su kuo nors susipažinčiau ir prasiblaškyčiau, kad tik nebegalvočiau apie Metą. Bet tą vakarą man visai nerūpėjo naujos pažintys. Aišku, kas buvo užvaldęs mano mintis.
Daugiausia laiko leidau viena... Paplūdimyje. Arba atokiausiame kotedžo kampe. Kad tik negirdėčiau trankios muzikos. O jaunimas šėlo. Liete liejosi alkoholis. Jaučiausi kaip senutė tarp besilinksminančių vaikų. Nors buvau jų amžiaus.
Sėdėjau užsidariusi kambaryje ir skaičiau knygą, pavadinimo nebeprisimenu. Lyg ir apie vampyrus.
Rajanas vis kvietė mane į svetainę... Paskui ir į kiemą pasilinksminti. Galiausiai pasidavė ir jis, paliko mane ramybėje.
Naktį buvo išvis smagu. Pusiausnūda išgirdau tyliai atsidarant kambario duris. Po akimirkos kažkas griuvo ant mano lovos. Net suspiegiau iš išgąsčio. Pasirodo, porelę buvo užvaldžiusi tokia aistra, kad buvo sumanyta čia pat pasimylėti... Mano miegamajame?.. Kartu su manimi? Ne... Trise man nepatinka...
Aš šiame žaidime nedalyvavau... Užtat turėjau iš ko pasijuokti. Vėliau Rajanas tik pasišaipė iš manęs, kad esu senų pažiūrų. Sakė, tame aistros malšinime galėjau dalyvauti ir aš, juk dabar visi taip daro. Bet aš žinojau, kad jis tik juokauja. Juk Rajanas mane saugo. Tikrai nemanau, kad būtų norėjęs matyti tokioje orgijoje.
Bet gana apie tai. Dar tik rytas, o aš jau šneku apie vakarinius suaugusiųjų žaidimus. Mmm... Na, mes su Metu tai darydavome ne tik vakare... Gana! Baigiam tą temą! Bus apie ką galvoti, kai sutems...
Beje, jei jau kalbu apie poną Rosą... Bosas ir vėl vėluoja. O jam tai nebūdinga.
Mudvi su Milana geriame arbatą ir plepame apie vakarykštę dieną. Ji man papasakoja, kaip šventė liepos ketvirtąją, o aš jai iškloju savo nuotykius.
Darbo nedaug, tad galime sau leisti minutėlę patinginiauti ir pasišnekučiuoti kaip tikros moterys. Juk retai turime tokią progą. Ypač stebimos ano kontrolės maniako.
O, štai ir jis. Bet kas tai... Diana? Beje, kodėl stebiuosi matydama ją priešais save? Ir dar įsikibusią Metui į parankę. Juk laikas prie jos priprasti. Diana ne kartą lankėsi anoje agentūroje. Taigi anksčiau ar vėliau turėjo užsukti ir čia.
Pastebiu, kad Metas nužvelgia mane. Nenuostabu, juk mūviu kūno spalvos šortus ir vilkiu tokios pačios spalvos palaidinukę su gėlytėmis. Tikriausiai romantiškai atrodau, nes jo žvilgsnis svajingas. Lygiai toks kaip tada, kai užsivilkusi gėlėtą suknelę išėjau kartu su juo pasivaikščioti po Centrinį parką.
– Labas rytas... – prabyla Diana. – Ema, malonu ir vėl tave matyti... Tik einančią kitas pareigas...
Nereikia to sakyti. Nežinai, kaip man knieti kibti tau į plaukus ir pamokyti gerų manierų... Bet šita mergiūkštė neverta, kad tepčiausi rankas. Kiek tau metų, vaikeli? Šešiolika? Ar ne prieš mano akis įrodymas, kad vyrams patinka jauniklės?
– Labas rytas, – nenoriai atsakau jai.
Milana irgi pasisveikina su jais abiem.
Kaip tik tuo metu prie mano stalo pasirodo ir gėlių berniukas, visą savaitę nešantis vieną už kitą gražesnes puokštes. Apstulbstu matydama jo rankose mėlyną orchidėją. Gėlės žiedai tokie ryškūs... Negaliu atitraukti akių.
Man neberūpi nei šalia stovinti Diana, nei Metas. Žvelgiu tik į tą gėlę. Ji man tiek daug reiškia. Tai yra man ir... Metui. Tai buvo mudviejų gėlė... Bet iš kur apie tai žino Rajanas?
Pastatau savo dovaną ant stalo. Atkreipiu dėmesį į baltą vazonėlį, išmargintą įvairiais melsvais ornamentais. Labiausiai mane domina prie jo prisegtas vokas.
Ištraukiu iš voko kortelę.
Ji labai graži... Bet...
Tu man esi pati gražiausia...
Myliu Tave...
Rajanas nepakartojamas. O aš maniau, kad mudu jau baigėme su tuo keršto planu. Ir tikrai nebesitikėjau gauti gėlių. Bet jis ir vėl mane nustebino. Štai kokie turi būti tikrieji draugai... Tokie kaip mano Rajanas.