Palieku šalia stovinčius bosą su drauge ir einu atsinešti stiklinės vandens. Noriu palaistyti gražiąją orchidėją.
Tuo tarpu Metas pasikviečia Dianą į savo kabinetą. Regis, toji mergaitė jame jaučiasi kaip šeimininkė. Apžiūrinėja kiekvieną kampą ir nenustoja šypsotis ponui Rosui. O šis pro stiklo sieną vis žvilgčioja į mane.
Iš visų jėgų stengiausi nestebėti jųdviejų, bet... Diana labai familiariai elgiasi su Metu. Tad manyje užverda pyktis. Gerai, ne pyktis, o pavydas... Prisipažinsiu... Tebūnie...
Neflirtuok su juo! Ir nedrįsk kišti nagų! Nes tuoj pat padarysiu tau nemokamą manikiūrą. Turbūt turėdama tokius ilgus nagus jam išleidi ne vieną šimtinę per savaitę? O iš manęs gausi nemokamai, jeigu tik nesuvaldysi rankų.
Juodu kalbasi ilgokai. Ir vis juokiasi. O aš nervinuosi. Per visą tą laiką sugebu užregistruoti tik vieną sutartį. Nebegaliu susitelkti į darbą. O ir tas nuolatinis sutarčių registravimas baigia mane užknisti.
Ne tam mokiausi universitete, kad visą dieną teikčiau programai kažkokius bereikšmius skaičiukus. Man reikia kitokios veiklos. Pasiilgau savo senojo kolektyvo. Tenai buvo kur kas smagiau.
Bet kaip mesti darbą, kai žinai, kad kitur laukia lygiai tas pats?
– Iki, Ema, – šalimais išgirstu cyplų balsą.
Pakėlusi akis išvystu plačią Dianos šypseną. Nešiepk čia dantų. Manau, tau pats laikas apsilankyti pas odontologą ir atlikti dantų balinimo procedūrą. Nes nuo rūkymo jie labai pageltę.
– Tikiuosi, susitiksime Meto gimtadienyje... Nekantrauju jam parodyti, kokį kostiumą išsirinkau... – priduria ji ir žvilgteli į bosą. Matau, kad po tokių jos žodžių šis jaučiasi nei šiaip, nei taip. Žiūri į mane. Deja, mano veidas tarsi akmeninis. Nedaug ką gali iš jo išskaityti.
– Taip. Tikriausiai susitiksime... – mandagiai atsakau, nors manojoje mandagumo taurėje telikęs paskutinis lašas.
– Palydėsiu tave... – meiliai sukužda jai Metas.
– Nereikia... Tu turi daug darbo... O aš žinau kelią, – Diana pakšteli jam į skruostą.
Tvardausi... Oi, kaip tvardausi...
– Milana, ateik į kabinetą... – įsakmiai paliepia Metas, kai įkyrioji brunetė mus palieka.
Kol juodu kažką aptaria toje stiklinėje rezidencijoje, grožiuosi savo mėlyna orchidėja. Ji tobula. Būtinai parsinešiu namo. Reikės paklausti Rajano, iš kur sužinojo apie šią gėlę. Nes aš jam tikrai nesakiau, ką ji man reiškia.
– Metas nori tave matyti, – išėjusi iš kabineto sako Milana. Jos veidas ne per linksmiausias. Spėju, bosas bus užkrovęs darbo. Juk vis ko nors prisigalvoja.
Pasitaisiusi šortus ir palaidinukę įžengiu į jo karaliją. Šiandien čia kvepia vanile. Ant stalo pastebiu sidabro spalvos dėžutę. Turbūt Dianos dovana. Nes saldusis kvapas sklinda nuo jos.
– Sėskis... – Meto balsas neįsakmus. Veikiau įtaikus.
Žinoma, nesipriešinu savo bosui.
– Šiandien užsakovui bus pristatyta reklama, kurios eskizus matei anądien. Noriu, kad susitikime dalyvautum ir tu...
– Gerai. Kaip pasakysit...
Žiūrėdamas į mane Metas suraukia antakius. Nežinau, kas jam nepatinka. Mano atsakymas? O gal išvaizda? Akivaizdu, kad kažkas neduoda jam ramybės.
– Eisi pietauti? – netikėtai klausia. Iki pietų dar kelios valandos, tad visai nesuprantu, kodėl jam tai rūpi.
– Taip, – atsakau.
– Galėsiu ir aš eiti kartu?
– Žinoma, jeigu tik norit.
– Gali parūpinti kavos?
– Taip. Tuojau... – stojuosi ketindama eiti į poilsio zoną ir atnešti jam tą prakeiktą puodelį kavos.
– Po velnių, kas tau yra? Kodėl taip elgiesi? – piktas Meto balsas sustabdo nespėjusią žengti nė žingsnio.
– Nesuprantu, ką norite pasakyti... – žvelgiu į jį didelėmis abejingomis akimis.
– Tik nereikia vaidinti, kad nieko nesupranti. Į visus klausimus atsakai it klusni sekretorė. Bet tu nesi tokia. Tikroji Ema pasiųstų mane kuo toliau, o ne su viskuo sutiktų. Man nepatinka, kad mano darbuotojai nusiminę ir dėl ko nors nepatenkinti. Tokia tavo nuotaika kenkia visai agentūros darbinei atmosferai. Nebenoriu daugiau tavęs tokios matyti...
– Aš tik dirbu savo darbą, pone Rosai. Jei jums nepatinka mano elgesys, atleiskite mane...
– Nustok į mane kreiptis „pone“... Nekenčiu šio žodžio!.. Sakyk, kas tau yra... Gal nepatiko mano kvietimas? Norėjai, kad būtų buvęs kitokios spalvos? O gal nepatiko mano pageidavimas dėl kostiumo? Bet tau teks su tuo susitaikyti. Tai mano gimtadienis, taigi dovaną renkuosi aš... O galbūt tu pavydi Dianai? Mačiau, kaip į ją žiūrėjai...
– Manykit, ką tik norite, pone Rosai...
– Dar kartą mane taip pavadinsi, tai tikrai prisiprašysi bausmės...
Tik nereikia manęs gąsdinti... Daug šneki, bet nieko nedarai... Turėčiau dar sykį pabrėžti, kad esi nevyriškas. Ir šitai tampa vyraujančia tavo savybe...
– Neprivalau jums šypsotis kiekvieną minutę. O mano nuotaiką palikite ramybėje. Kaip ir mane pačią... – ramiai atsakau.
– Nagi, nusišypsok... Tik kartelį... Ir atstosiu... Pažadu... – lyg ir paliepia jis.
Nutaisau ironišką šypseną. Daugių daugiausia trims sekundėms.
– Matau, kad sugrįžo panelė ironija... – Metas irgi šypsosi. – Tokia tu man labiau patinki... Ir žiūrėk, kad daugiau nepamatyčiau rūškano veidelio... Antraip vėl teks pasišnekėti su manimi... Tai kaip? Ar sutinki dalyvauti susitikime su reklamos užsakovu? – man išeinant, dar sykį pasiteirauja.
– Dalyvausiu. Jau sakiau... – piktai dirsteliu į jį. O jis nesiliauja šypsojęsis. Niekšas!
Grįžusi iš kavinės traukiu tiesiai į poilsio zoną. Ten randu įsitaisiusius ant minkštakrėslių agentūros kūrybos vadovą ir vieną iš batų reklamos kūrėjų.
Atsisėdu ant sofos priešais juos. Po akimirkos atsidaro durys ir pro jas įeina Metas su gerokai mažesniu už jį akiniuotu vyru. Tikriausiai tai ir bus tas svarbusis užsakovas, dėl kurio visi čia susirinkę.
Ne! Taip gali nutikti tik man. Žinoma, ponas Rosas atsisėda šalia manęs. Šviesi sofa, ant kurios mudu sėdime, nelabai plati. Mūsų keliai liečiasi. Lyg tyčia Metas dar uždeda ranką ant sofos atlošo.
Jeigu kabinete nebūtų užsakovo, atsistočiau ir persėsčiau kitur. O dabar belieka sėdėti ir tylėti... Ir mintyse keiktis paskutiniais žodžiais.
– Gal galėčiau pamatyti eskizus? – paprašo žilstelėjęs vyriškis. Iš pirmo žvilgsnio atrodo malonus. Bet juk išvaizda apgaulingas dalykas. Argi ne šalia manęs sėdi puikus šio teiginio įrodymas?
Kūrybos vadovas paduoda užsakovui didelį popieriaus lapą. Ir ima pasakoti apie naująjį sumanymą.
Staiga pajuntu elektros srovės pėdutes ant kaklo. Žvilgteliu į Metą. Iš jo veido spėju, kad nesupranta, kodėl taip keistai į jį žiūriu.
– Atitrauk ranką... – ištariu vien lūpomis.
Jis dirsteli į savo ranką, uždėtą ant sofos atlošo. Tikriausiai tik dabar pastebi pirštais liečiantis man kaklą. Nes irgi sušnabžda:
– Atleisk, netyčia...
Lyg ir nemeluoja. Bet atitraukęs ranką pasideda ant kelio. Visai šalia mano kojos. Tiesiog puiku.
– Reklamos, grindžiamos ganėtinai paprasta idėja, kaina per didelė, – pagaliau atkreipiu dėmesį į griežtą užsakovo balsą.
– O aš sakau, kad ne... – Metas irgi nusiteikęs rimtai.
– Tiesą sakant, tikėjausi ko nors kito. Bet tikrai ne Tarzano medyje.
– Sumanymas puikus, bet jūsų teisė rinktis...Visuomet galite atsisakyti...Tik norėčiau iškart sužinoti apie jūsų sprendimą...
Metas ramus. Veide nematyti nė kruopelės išgąsčio, susinervinimo ar panikos. Jis vadovaujasi vien šaltu protu.