Atsiduriu Fultono gatvėje. Sukti ratus aplink Brukliną darosi nuobodu. Svarstau, ar nesusiradus tilto ir nevažiavus namo. Užeisiu į vieną vyrams skirtų prekių parduotuvę ir nupirksiu bosui bet ką.
Staiga išvystu užrašą virš lango. JUVELYRINIAI DIRBINIAI, skelbia didelės raudonos raidės. Kaip banalu!
Spėjau, kad tai bus viena iš pigių parduotuvėlių, prekiaujančių visokiomis klastotėmis. Vis dėlto susigundau užsukti. Mane suvilioja laikrodis vitrinoje.
Parduotuvėlėje labai ankšta. Nužvelgiu kelias lentynas, ant kurių sudėti juvelyriniai dirbiniai. Pasirodo, kainos ne tokios ir mažos. Bet įkandamos. Deja, ypatingo daikto, kurio taip ieškau, čia nėra. Ir tasai laikrodis iš arti atrodo visai paprastas, ne mėgstančiam prabangą žmogui.
Vis dėlto negaliu apsigręžti ir išeiti. Juk į mane žiūri geros pardavėjo akys. O plati šypsena verčia šypsotis, nors šią akimirką esu pikta, pavargusi, sukaitusi ir noriu kuo greičiau atsidurti namie. Paprašau jo parodyti tą laikrodį, nors ir nežadu pirkti. Bet pardavėjas nesupranta manęs. Vitrinoje esama dviejų laikrodžių, tad jam neaišku, kurio man reikia. Pati prieinu prie vitrinos ir pasiimu juodąjį. Bet šalia jo kai ką pamatau, ir šitai sužadina mano vaizduotę. Puikiai tiks! Šį daiktą ir padovanosiu.
Išeinu iš parduotuvės rankose laikydama baltą dėžutę. Ketinau nupirkti Metui visai kitokią dovaną. Bet šita tiesiog tobula. Kaip anksčiau nesusiprotėjau...
Grįžtu namo, laikrodžiui rodant septyniolika valandų ir tris minutes. Numetu dovaną miegamajame ant lovos. Kaip ir graikų deivės kostiumą, kurį pagaliau nusipirkau.
Visą dieną nieko nevalgiau ir nieko negėriau. Negana to, siaubingai įsiskausta galva. Nors pasiusk! Skausmas toks nežmoniškas, kad...
Žinau, kad negalima gerti vaistų tuščiu skrandžiu. Vis dėlto išgeriu tabletę. Iškart sumaudžia skrandį. Nieko... Ištversiu. Vaistai tuoj pradės veikti.
Noriu dar kartą pažvelgti į dovaną. Reikia įsitikinti, ar tikrai tinkama ponui Rosui. Tikiuosi, Metas supras, ką ja noriu jam pasakyti... Turėtų suprasti. Juk viską prisimena. Prisimins ir tai.
Bet dabar man nebepatinka viena tos dovanos dalis. Nedera prie bendro vaizdo. Ištraukiu iš spintelės stalčiaus nedidelį daiktą ir sukeičiu su ja vietomis. Dabar viskas gerai. Man patinka tai, ką matau. Net imu šypsotis. Nors prakeiktas galvos skausmas nesilpnėja.
Palendu po dušu, tikėdama slėpiningomis karšto vandens galiomis. Juk jis dažniausiai daro stebuklus. Bet savojo stebuklo šiandien turbūt nesulauksiu. Matyt, būsiu išnaudojusi limitą.
Stoviu atsirėmusi į vonios duris ir rankšluosčiu šluostausi plaukus. Ne žiūriu, o tiesiog spoksau į šiam vakarui skirtą savo apdarą.
– Negaliu ten eiti, – garsiai ištariu. – Neištversiu visų tų Meto priekabių... Ir Dianos nenoriu matyti besiglaustant prie jo... Aš tik sugadinsiu gimtadienį... O tai būtų negražu... Kad ir ko nusipelnė Metas, sugadinti jam tą šventę būtų nesąžininga... Juk ten ir be mūsų bus daug žmonių... NE... NEISIU... Tikiu, kad pirmadienį sulauksiu dar vieno boso pykčio protrūkio, bet tebūnie... Atlaikysiu... O jis tegul gražiai švenčia...
Nunešu kostiumą į drabužinę ir pakabinu, o dėžutę įdedu į rankinę. Įteiksiu kurią nors kitą dieną. Kai ponas Rosas bus ramesnis... Daug ramesnis...
Persivelku pižama. Randu giliai įgrūstą spintos stalčiuje. Prisimenu, kaip ją pirkau Nordstrom parduotuvėje. Bet taip nė karto ir nevilkėjau. Pižamą sudaro palaidinukė su petnešėlėmis ir ilgos kelnės. Viskas tamsiai mėlynos spalvos. Kaip sakiau, ir man ta spalva pamažu tampa mėgstamiausia.
Šaldytuve susirandu gabaliuką sūrio. Tiek beliko po paskutinio Rajano apsilankymo. Bet man užteks.
Valgau jį kartu su vynuogėmis ir laukiu, kol užvirs arbatinukas. Ir kenčiu skausmą. Esu iš tų kantriųjų ir nesiskundžiu dėl bet kokio menkniekio. Tik šį kartą neištveriu, išgeriu dar vieną tabletę.
Užsiplikiau arbatą ir pasiėmusi puodelį nuėjau į miegamąjį. Atsiguliau ant lovos. Jaučiausi tokia pavargusi po šiandienos kelionės, kuri visai neturėjo būti tokia ilga. Pati kalta, kad važiavau į Brukliną. Bet gal taip ir reikėjo. Juk kaip tik ten ir radau dovaną Metui.
Pasiimu nuo spintelės knygą, kadaise paskolintą Erikos. Niekaip nesugebu perskaityti iki pabaigos. Mmm... Gal geriau patylėsiu apie pabaigą, nes vis dar skaitau dvidešimt penktą puslapį. Nė nebeprisimenu, apie ką ta knyga. Žinau, kad erotinė. Tik tiek.
Atsiverčiu tą begalę kartų skaitytą puslapį ir perskaitau pirmą sakinį: „Jis laikė mane tvirtai suspaudęs glėbyje.“ Antras sakinys: „Jaučiau, kaip trokšta manęs.“ Trečias: „Žinojau, kad ištrūkti iš to glėbio galiu tik su vienintele sąlyga... Jeigu jam atsiduosiu.“
Užverčiu knygą. Nenoriu leisti savo vaizduotei dar labiau įsismarkauti. Šiandien ir taip užtektinai galvoju apie Metą.
Prisimenu, kad kažkur rankinėje turiu Leinės duotas tabletes, jos galėtų padėti užmigti. Tikiuosi, kad padės. Nes man išties reikia gerai išsimiegoti ir pailsėti. Juk kita savaitė bus ne lengvesnė.
Išgeriu tabletę. Bet toji atrodo labai maža, tad išgeriu ir antrą. Noriu būti tikra, kad užmigsiu ir prabusiu tik ryte.
Ant kitos spintelės guli praėjusio mėnesio žurnalas „Glamour“, kurį paliko Rajanas. Viršelyje puikuojasi dainininkė Pink. Atsiverčiu pirmą pasitaikiusį puslapį.
Paprastai tokių žurnalų neperku ir neskaitau. Mieliau leidžiu pinigus leidiniams apie kulinariją ir kūno rengybą. Jie bent naudingesni.
Straipsnio antraštė gana įdomi: „Kaip tapti tikruoju savo gyvenimo šeimininku“.
Vos tik pradedu jį skaityti, suima miegas. Tie migdomieji stipresni, nei maniau. Prieš užsimerkdama dar spėju pamatyti, kaip žurnalas išslysta iš rankų. Labai noriu miego. Turbūt jau snaudžiu.
Truputį numigsiu...
– Ema, ką tu padarei? Būk gera, mažyte, atsimerk... – išgirstu Meto balsą visai prie pat veido.
Nesuprantu, kas vyksta. Metai? Ar tai tu? Ką čia veiki? Kaip įėjai į butą? O gal man pasimaišė protas, ėmiau girdėti balsus? Arba sapnuoju?.. Veikiausiai taip ir bus... Sapnuoju... Nes taip norisi miego...
– Mažyte, pažvelk į mane... – vėl išgirstu jo balsą. Pajuntu veidu lakstant elektros srovę. Ne. Aš nesapnuoju.
– Palik mane ramybėje, – mano balsas vos girdėti. Bet kodėl negaliu nubusti? Kodėl tokie sunkūs akių vokai? Nagi, Ema, pabandyk atsimerkti...
Pavyksta, nors ir trumpam. Sugebu per miglą pamatyti Meto akis. Jos siaubingai išsigandusios. Nesuprantu kodėl. Kas nutiko? Nejau negaliu nors vieną naktį ramiai išsimiegoti? Kodėl tu pažadinai mane?
Dabar elektros srovės kutenimą pajutau visu kūnu. Ar esu jam ant rankų?
– Nedrįsk manęs palikti... – Ką čia šneki? Palikti? Aš niekur neinu... – Amirai, paskubėk! – šaukia Metas. – Ne taip garsiai. Dar plyš ausų būgneliai. – Viskas bus gerai, mažyte... Tau viskas bus gerai... – vis kartoja jis. Melagis.
– O kaip?.. – regis, tai Amiro balsas.
– Palik tai... Paskambink Piteriui, tegu viską čia sutvarko...
Kas, po galais, tas Piteris? Ir ką jis turi sutvarkyti mano bute? Po velnių, kodėl jaučiuosi tokia silpna?
Kur tu mane neši? Metai, ką darai? Rodos, esu lifte. Bet neįstengiu atsimerkti, kad tuo įsitikinčiau.
Turbūt esu sodinama į automobilį. Išgirstu trinktelint dureles.
– Amirai, greičiau... Ji tokia šalta... – Meto balsas vos girdėti.
Man tikrai šalta. Visa drebu. Metas visaip bando mane sušildyti. Trina man rankas. Net apkloja savo švarku. Bet aš niekaip nesušylu. Dar ima ir pykinti. Burnoje jaučiu šleikštulį. Nejaugi kaltas sūris? Ar buvo pasenęs? Aš jį tik užvakar pirkau.