Automobilis sustoja. Netrukus vėl atsidūriau Metui ant rankų. Šį kartą garsus girdžiu daug aiškiau. Ir pagaliau įstengiu pramerkti akis.
Taip. Metas vos ne bėgte mane kažkur neša. Perskaitau užrašą ant pastato: SINAJAUS KALNO LIGONINĖ. Ji stovi arčiausiai mano namų. Ligoninė?
– Sesele, prašyčiau mums padėti!... – įpuolęs pro priimamojo duris sušunka Metas.
O aš nesuprantu, kodėl esu čia, tik dairausi ir mirksiu apsimiegojusiomis akimis. Ar susirgau?
– Pone, kas nutiko? – prie mūsų prieina mėlynai apsirengusi jauna moteris. Ji paliečia mane šaltomis rankomis. Net nugara pašiurpsta.
Metas mane paguldo ant kažkokios lovos. Šis įrenginys su ratukais. Žinau tai. Nes kai toji moteris palinksta virš manęs, pasijuntu riedanti į priekį.
– Ji išgėrė štai šių vaistų... – jis ištraukia iš kišenės du buteliukus ir paduoda seselei.
Nenoriu čia būti. Noriu važiuoti namo ir nors kartą išsimiegoti. Juk tam ir išgėriau migdomųjų. Bet tuodu man neleidžia užmigti.
– Temazepamas ir ibuprofenas... Kiek išgerta vieno ir kito? – klausia šaltųjų rankų savininkė, kažkuo spiginanti man į akis ir kilnojanti vokus.
– Nežinau... – nematau Meto veido, bet girdžiu susijaudinusį jo balsą.
– Iš kur ji gavo tokių stiprių migdomųjų?
– Šito irgi nežinau...
– Svarbiausia, kiek išgėrė... Nes jei dozė didelė... – seselė purto galvą. – Negalime rizikuoti...
Dvi! Išgėriau dvi! Nejau man taip blogai? Juk tai tik migdomieji.
– Prašau jai padėti... Ji negali... Jai negalima... Maldauju jus... – net aš pajuntu Meto jaudulį ir baimę. Tikriausiai iš to išgąsčio jis nebesupranta, ką kalba.
– Nusiraminkite, pone... Išplausime jai skrandį, o tada pažiūrėsime, kokia bus savijauta... Jūs turėsite luktelėti čia ir užpildyti visus dokumentus...
– Gerai... Tik paskubėkit...
Daugiau jo balso nebegirdžiu. Esu nuvežama į kažkokią patalpą, man duodama išgerti šlykštaus gėrimo. Nuo jo iškart supykina, imu vemti.
Kokia gėda... Bent gerai, kad šalia nėra Meto. Jam šito tikrai nereikia matyti.
Turbūt trumpam prarandu sąmonę. Nes atsimerkusi matau, kad guliu palatoje. Burnoje vis dar jaučiu šlykštų gėrimo skonį. Noriu atsigerti vandens, kad jį nuplaučiau.
Siekdama stovinčios ant spintelės stiklinės, priešais save išvystu Metą. Jis man ją ir paduoda. Niekaip nebūčiau pasiekusi, nes trukdo į veną įsmeigta adata ir prie jos prijungtas vamzdelis.
Vienu mauku ištuštinu stiklinę. Esu labai ištroškusi, net nepadėkoju Metui. Pažvelgiu į pritvirtintą prie rankos vamzdelį. Nekenčiu ligoninių. Jos man primena vaikystę. Po tėvų žūties tekdavo dažnai lankytis pas psichoterapeutą. Mane erzina ligoninėse tvyrantis spirito kvapas.
– Ką darai? – palatoje nuaidi piktas Meto balsas. Beje, joje guliu viena. Tikriausiai tai jis pasirūpino, kad gaučiau tokią.
– Nematai? – žvilgteliu į jį. Ir tęsiu pradėtą darbą – bandau ištraukti tą prakeiktą adatą, mat jų irgi nekenčiu.
– Tau negalima iš čia išeiti...
– Tikrai? Tu tik žiūrėk...
Ištraukiu adatą ir išlipu iš lovos.
– Ema, būk gera... Gulkis atgal... – maldauja Metas.
Tą akimirką į palatą įeina seselė.
– Matau, kad jaučiatės daug geriau...
– Taip. Ačiū. Ar galiu važiuoti namo? – esu šiek tiek nemandagi, kalbu su ja piktokai.
– Žinoma, jei tik norit. Bet galite pernakvoti ir čia... Dėl viso pikto.
– Ačiū, bet šio pasiūlymo atsisakysiu. Sudie.
Nelaukiu Meto. Išeinu viena. Tik nelabai žinau, kur šios ligoninės laukujės durys. Todėl tenka pasiklausti pakeliui sutinkamų žmonių.
Priėjusi prie durų pajuntu, kaip kažkas apgaubia man pečius. Grįžtelėjusi pamatau Metą. Mane šildo jo švarkas, juk pati vilkiu tik pižamą. O po išgerto tablečių kokteilio, kuris galėjo būti net mirtinas, vis dar jaučiu drebulį.
– Automobilis ten... – Metas pirštu parodo tolyn.
Blyškioje šviesoje įžiūriu Amirą, stovintį prie audi užtamsintais stiklais. Įlipu pati. Tikrai neketinu prašyti Meto pagalbos, nors belipant pasidaro silpna. Neišsiduodu.
Atsilošiu į dureles ir užsimerkiu. Norėjau miego. Bet nemiegu. Klausausi pono Roso kvėpavimo.
Amirui sustojus garaže, pirmoji išlipu iš automobilio ir greitu žingsniu einu prie lifto. Kaip Metas taip greitai spėja atsidurti šalia manęs?
Į akis iškart krinta nauja mano buto durų spyna. Tai štai kaip jis įėjo į butą. Išlaužė duris. Dabar Metas jas atrakina. Juk išvykau nieko nepasiėmusi su savimi. Juolab naujųjų buto raktų.
– Jau gali važiuoti namo... – sakau atsigręžusi į jį. – Palik mane vieną...
– Niekur neisiu... – tvirtai paprieštarauja Metas. Lyg norėdamas, kad pagaliau suprasčiau, jog neverta su juo ginčytis.
– Jei nenori išgirsti virtinės keiksmažodžių, patarčiau išeiti... – nepasiduodu ir aš.
– Liksiu čia... – jo žvilgsnis rūpestingas.
– Nebeturiu jėgų ginčytis su tavimi. Daryk kaip nori, – nusimetu nuo pečių švarką ir sviedžiu ant grindų.
Trenkiu miegamojo durimis ir atsigulusi ant lovos susiriečiu į kamuoliuką. Užsitraukiu antklodę ant galvos ir pasiduodu Dėdei Miegui.
Taip sakydavo mama, ji pasekdavo man pasaką ir pabučiavusi į kaktą palinkėdavo saldžių sapnų. Paskutiniai jos žodžiai visada būdavo tokie: jau ateina Dėdė Miegas, ir mano gražioji Emutė užsnūsta...
Mama, man dabar labai reikia tavęs.
2013 m. liepos 7 d.
Mmm... Nenoriu atsimerkti... Snustelėsiu dar penkias minutes...
Darosi karšta, tad ištraukiu rankas iš po antklodės. Apkabinu pagalvę ir prisitraukiu arčiau. Nusišypsau.
Pamažu atmerkiu akis. Čia miegojo Metas. Dešinė lovos pusė sujaukta. Ten guli ir jo švarkas, visai prie pat mano galvos. Netgi užuodžiu jo kvepalus.
Verčiuosi ant kito šono. Pasirąžau... Ir įsmeigiu akis į miegamojo duris. Į jas atsirėmęs stovi Metas. Jis stebi mane. Nežinau, kiek laiko jis ten rymo, bet tikriausiai ilgiau nei tas penkias minutes, kol svarsčiau, ar ne laikas keltis.
– Labas rytas, – pasisveikina meiliu balsu.
Nužvelgiu jį. Tik dabar pastebiu, kad Metas apsirengęs juodai. Juodi ir jo marškiniai, ir kelnės, ir batai. Nieko nenorėjau sakyti. Net pasisveikinti.
– Labas rytas, – vis dėlto ištariu.
– Kaip jautiesi?
– Geriau nei vakar...
– Išalkusi? – jis atrodo labai rūpestingas. Ir elgiasi taip, tarsi būtų mano vyras. Deja, nėra.
– Taip.
– Tuoj atnešiu pusryčius į lovą... – nusišypso.
– Nereikia. Ir pati galiu nueiti iki virtuvės.
Vos tik išlipu iš lovos, akyse aptemsta. Rodos, imu alpti. Bet mane sulaiko tvirtos Meto rankos.
– Lik lovoje... Ar nematai, kad vaikščioti esi dar per silpna? – piktai klausia jis.
– Pasitrauk... – paliepiu ir nubloškiu jo rankas nuo savęs.
– Kodėl amžinai man prieštarauji? Nejau sunku nors kartą pasielgti, kaip liepiu?
– Man reikia į tualetą... O gal nori eiti kartu ir stebėti, kaip sisioju?
Metas prisimerkęs žiūri į mane. Jaučiu, kad jo galvoje dabar sukasi ne pačios gražiausios mintys.
– Taip ir maniau, kad nenori... – viena nueinu į vonios kambarį. – Gerai, sutinku pusryčiauti lovoje... – dar priduriu prieš uždarydama duris.
Metas manęs jau laukia su dubenėliu sriubos. Prieš sėsdamasi ant lovos susirišu viršugalvyje plaukus, kad nelįstų į akis.
Sriubos aromatas dieviškas. Esu pasiilgusi Meto virtuvės. Mmm... Skonį galėčiau apibūdinti tuo pačiu žodžiu, kaip ir kvapą.