– Ačiū... Skanu... – negaliu nepadėkoti. Sakyk nesakęs, mano asmeninis šefas to nusipelnė.
– Valgyk. Tau reikia atgauti jėgas.
Kodėl negalėjai visą laiką toks būti? Nemanai, kad rodyti savo rūpestingumą trupučiuką per vėlu?
– Gal galėčiau ramiai pavalgyti? Ar būtina skaičiuoti mano kąsnius? – klausiu neištverdama įdėmaus jo žvilgsnio.
Metas tyli. Ir nesiliauja stebeilijęs į mane tuo savo persekiotojo žvilgsniu.
– Ačiū už viską, bet jau gali eiti... Susitvarkysiu pati...
Jis ne itin kalbus. Kažką mąsto, bet, regis, neketina man pasakyti.
– Aš tavęs gražiai prašau išeiti... Esi čia nepageidaujamas... – užtat aš kalbi.
Jis kurčias ar tik apsimeta? Trečiąsyk tikrai nekartosiu.
Pakylu nuo lovos ir išeinu iš miegamojo. Metas atseka paskui mane iki buto durų. Atidarau jas. Plačiai. Ir pažvelgiu į jį reikliu žvilgsniu. Esu nėmaž nenusiteikusi juokauti.
Dėl to vyro buvau viskam pasiryžusi. Tik jam to visko nereikėjo. Jis mieliau pasirinko kitokį gyvenimą. Todėl mano gyvenime nebėra jam vietos.
Matau, kad nenori išeiti. Žydros akys atrodo tokios liūdnos. Metas delsia. Turbūt tikisi, kad apsigalvosiu ir leisiu pasilikti. Bet to nebus. Tu negali čia likti.
Vis dėlto jis labai lėtai išeina iš buto. Net neatsigręžia į mane. O aš staigiu judesiu užtrenkiu duris. Galvoje jau sukasi mintys apie padėtą ant lovos sriubos dubenėlį. Tik tas mano mintis nutraukia beldimas į duris.
Ko tu dar nori? Argi taip sunku išeiti ir pamiršti kelią į čia? Atidariau. Kaip ir tikėjausi, už durų stovi Metas.
– Palikau švarką... – liūdnai sako jis.
Pasitraukiu iš kelio, kad ponas Rosas galėtų patekti į miegamąjį.
Po akimirkos jis pasirodo svetainėje, vilkintis juodu švarku. Dabar visą dėmesį sutelkęs į mane. Iš lėto artėdamas nenuleidžia akių nuo manęs. O aš irgi kažkodėl negaliu atplėšti žvilgsnio nuo gražaus jo veido. Tą grožį gadina pajuodę paakiai. Tikriausiai Meto naktį mažai miegota.
Jis neprataria nė žodžio. Tik užtrenkia duris ir pastvėręs į glėbį pabučiuoja. Ne. Nedaryk to. Nenoriu tavo bučinių. Nebeskaudink manęs.
Juntu, kaip jo barzdos šereliai kutena man smakrą. O elektros srovė, primindama apie save, kaip išprotėjusi laksto drėgnomis mano lūpomis.
– Atleisk man, mažyte... Labai tavęs prašau... Aš myliu tave... – Metas priglaudžia delnus man prie skruostų ir maldaujamai žvelgia į mane. – Galiu turėti visa, ko tik noriu... Bet to, ko labiausiai reikia... Tavęs... Negaliu... Tai mane žudo... Nekenčiu to jausmo...
– Kaip ironiška... – sukuždu į lūpas. Skruostais ima ristis pirmosios ašaros. – Žmogų, kurį sakaisi mylįs ir kurio tau reikia, labiausiai ir skaudini. Argi tokia turi būti meilė?
– Žinau, kad elgiuosi ne taip, kaip turėčiau, kaip derėtų elgtis, bet... Neįstengiu tavęs pamiršti, kad ir kokiame pasaulio kampe būčiau... Patikėk, viską išbandžiau, bet niekas nepadėjo... Tu užvaldei mane... Mano kūną... Mano sielą... Mano protą... Mano gyvenimą... Baigiu išprotėti, negalėdamas turėti tavęs šalia... Nuo tada, kai sutikau tave, nebežinau, kas man yra... Niekada dėl nieko nedariau to, ką dariau dėl tavęs... O toji elektros srovė, mudviem susilietus, dar labiau traukia prie tavo kūno... Esu priblokštas, sutrikęs ir visiškai priklausomas nuo tavęs... Nerandu sau vietos, jei tavęs nėra šalia... Būnu piktas, suirzęs ir galiu galvoti tik apie tave... Nė neįsivaizdavau galįs kada nors šitaip pamilti... Ema... Mano meilė... Mano širdis... Viskas... Priklauso tik tau... Be tavęs aš esu niekas... Tik su tavimi jaučiuosi gyvenąs... Maldauju, mažyte, man atleisti... Norėčiau, kad...
– Gana! Nebenoriu daugiau klausytis! – užrinku ir atšlyju nuo Meto. Jo akyse irgi pastebiu ašaras. O dar sakoma, kad vyrai neverkia. – Manai, man mažiau skauda nei tau? Tu iš manęs pasityčiojai. Ar tau atrodo, kad turėdamas prakeiktus savo milijonus gali elgtis kaip nori? Tikiesi, kad galiu taip lengvai tau atleisti ir viską pamiršti? Juk puikiai žinai, kad esi vienintelis žmogus, galintis mane įskaudinti... Ir tu tai padarei... Įskaudinai... Labai... Aš tavimi pasitikėjau... Bet tavo poelgiai ir vėl privertė apsitverti devyniomis sienomis ir niekuo nepasitikėti... Tik per tave supratau, kad meilė ne tokia graži, kokią įsivaizdavau esant. Ir kad visi vyrai vienaip ar kitaip pasinaudoja tavimi ir galiausiai palieka... – per tas prakeiktas ašaras nebeįžiūriu net Meto akių. Vis delnu braukiu jas nuo veido ir nesiliauju giliai kvėpavusi. Dar ir silpnumas apima. – Aš nepriklausau tavo pasauliui... Užtat esu sąžininga ir dora... Be to, man niekada nerūpėjo tavo milijonai... Ne jie man gyvenime svarbiausi... Juk pinigai neatneša laimės... Ir pats tai žinai...
– Mieloji... – Meto rankos ir vėl apglėbia mane per pečius. Jis nenori nė per žingsnį atsitraukti nuo manęs.
– Būkit malonus, pone Rosai, paleiskite mane ir išeikite... Linkiu susirasti moterį, kuriai patiks jūsų įžeidinėjimai ir žeminimai... Nes aš tokios meilės nesuprantu... – kalbu griežtai. Kodėl esu tokia? Nejau mano širdis akmeninė?.. Aš... tiesiog... negaliu... jam... atleisti...
– Mažyte, nesakyk taip... – sušnibžda Metas, dar stipriau glausdamas mane. Jaučiuosi tuoj uždusianti jo glėbyje.
– Labai prašau išeiti... Jūs neturite čia ko veikti... Jūsų meilė ir laimė yra kažkur kitur... Tik ne šitame bute...
– Ema, man tavęs reikia... Aš pasiryžęs padaryti visa, ką tik liepsi, kad tik užsitarnaučiau tavo atleidimą... Maldauju... Neatstumk manęs...
Atsitraukiu per žingsnį atgal. Ir dar žingteliu, kol nugara įsiremiu į sieną. Noriu būti kuo toliau nuo jo. Širdis plaka beprotišku greičiu.
– Labiau nekenčiu tavęs nei myliu... – pameluoju. Bet tai vienintelis būdas priversti jį iš čia išsinešdinti. – Tad maldauju, kad išeitum... Daugiau nekartosiu... Jeigu sakai, kad mane myli, įrodyk... Išeik... Ir niekada nebesugrįžk... Leisk man būti laimingai... Tik tiek prašau...
Metas purto galvą. Tikriausiai buvo numatęs kitokią pabaigą. Ir negali patikėti, kad viskas slysta iš rankų. Bet juk pats kaltas. Net jo milijonai negali išgelbėti to, ką pats vienas sunaikino.
Jis delnu nusibraukia ašaras ir išeina iš buto. Pribėgu prie durų ir užrakinu visas spynas. Užkabinu net kabliuką. Lyg saugočiausi nuo vagies. Betgi Metas toks ir yra. Mano širdies vagis.
Taip susvaigsta galva, kad nualpstu. Tai tetrunka vos kelias akimirkas. Atgavusi sąmonę atsisėdu ant šaltų grindų. Prisitraukiu kelius prie krūtinės. Darosi labai šalta, net oda šiurpsta. Kažkuri mano esybės dalis nori jam atleisti. Juk negaliu paneigti jį mylinti. Bet mano skausmas didesnis už meilę. Kaip ir išdidumas...
Bandau įtikinti save, kad šiandien įprastinis sekmadienis. Puolu šluostyti dulkes, siurbti kambarius. Stojuosi prie viryklės kepti... Net pati negaliu patikėti, ko... Ogi pyrago.
Anksčiau rasdavau daugiau laiko paeksperimentuoti virtuvėje ir pasigaminti ką nors skanaus. Praėjusią vasarą buvo apėmusi manija kepti visokius tortus, pyragus, bandeles. Bet užteko priaugti kelis kilogramus, ir šitai baigėsi.
Nežinau, kaip pavadinsiu šį pyragą, nes kepu ne pagal receptą. Sumaišau visa, ką tik randu šaldytuve ir spintelėse. Žinoma, vadovaujuosi protu. Tikrai neberiu grikių kruopų ir nepilu pomidorų padažo. Taip galėtų padaryti nebent Džesika. Nemanau, kad ji atskirtų grikius nuo ryžių. Užtat vyro piniginėje tikrai nepasiklystų, visada žinotų, ką iš jos ištraukti.
Praeis gal septynios minutės, ir galėsiu ištraukti pyragą iš orkaitės. Tik visai nedžiūgauju žiūrėdama į mažytį laikroduką ant jos durelių.
Išgąsdina skambutis į duris. Nejaugi vėl sugrįžo Metas? Juk prašiau čia nesirodyti. Tikrai nežadu atidaryti durų. Dar kelis kartus skambtelės ir liausis.