Bet skambutis tebečirškia. Netgi darosi įkyrus. Tyliai prisėlinu prie durų ir žvilgteliu pro akutę. Hmm?...
Atidarau. Ir truputėlį nustebusi žiūriu į Eriką. Kodėl ji čia?
– Ema, kaip jautiesi? Ar nieko nenutiko? – susijaudinusi ji apkabina mane.
– A... Gerai... Bet ką tu čia veiki?
– Sužinojau, kas įvyko... Ar tikrai tyčia prisigėrei tų vaistų?
– Kaip sužinojai?
– Rajanas pasakė...
– O iš kur jis?..
– Jam paskambino Metas... Matyt, tavo telefonas buvo išjungtas, nes niekas negalėjo prisiskambinti... Rajanas paprašė, kad užsukčiau pas tave, mat pats tik rytoj grįš iš Majamio... Juk žinai, kaip jaudinasi dėl tavęs... Ar Metas yra čia? – dairydamasi man per petį tyliai klausia ji.
Skimbteli orkaitės laikrodis. Mano pyragas jau iškepęs.
– Ne... – atsakau ir einu į virtuvę. Juk reikia ištraukti savo šedevrą ir įsitikinti, ar pavyko. – Sėskis... Gersi arbatos? – klausiu Erikos, kai ši atseka iš paskos. Gudruolė. Užsuko į svečius lyg nujausdama, kad kepsiu pyragą... Ne. Negaliu taip sakyti. Ji čia visai ne dėl to.
– Kepi pyragą? Keista... – nusistebi draugė.
– Užsinorėjau kažko saldaus. O į parduotuvę tingėjau eiti...
Atpjaunu du gabaliukus ką tik iškepto pyrago, kurio aromatas pasklinda visoje virtuvėje ir svetainėje. Įdedu juos į lėkštutes. Dar įpilu į puodelius arbatos ir viską padedu ant stalo. Pati irgi atsisėdu šalia Erikos.
– Tai kas čia vakar nutiko? – smalsioji draugė imasi tardytojos darbo. Nujaučiu, kad trumpu atsakymu nesitenkins. Reikalaus daugiau.
– Norėjau išsimiegoti, todėl išgėriau kelias tabletes migdomųjų, gautas iš Leinės... Pasirodo, vaistai buvo stiprūs... Taigi išėjo tarsi apsinuodijimas narkotinėmis medžiagomis...
– Ema, tu visai išprotėjai... Beje, šitas pyragas pasakiškas. Norėsiu recepto...
– Juk nieko nenutiko... Man buvo išplautas skrandis, ir vėl esu sveika... – šypteliu. Tik toji mano šypsena tarsi netikra.
– Ačiū Metui, kad tau nieko nenutiko... Beje, ar kartais neturėjai vakar būti jo gimtadienyje?
– Iš kur viską sužinai? Vėl iš Rajano?
– Ne. Ir aš gavau kvietimą. Kaip ir visi mūsiškiai. Tai kodėl ten nebuvai?
– Negalėjau... Nors turėjau kostiumą ir buvau nupirkusi dovaną, neįstengiau prisiversti dalyvauti... Jis per daug mane įskaudino... Pavargau kęsti jo įžeidinėjimus... Dar ir toji Diana turėjo ten būti... Nenorėjau jos matyti...
– Įdomu, kodėl Metas atvažiavo pas tave, užuot likęs savo gimtadienyje... – turbūt Erika tik garsiai svarsto. Nes jei klausia, tai aš nežinau atsakymo. – Jis tau nieko nepaaiškino?
– Ne... Aš ir neklausiau...
Velniai griebtų, pyragas išties skanus. Rajanui jis irgi patiktų. Reikės jam paskambinti, kad nustotų nerimauti.
– Tai judu apie ką nors kalbėjotės ar visą laiką pratylėjote?
– Jis nuvežė mane į ligoninę, paskui parvežė... Rytą dar išvirė sriubos...
Erika, būk gera, neversk kalbėti apie jį. Nes tikrai pradėsiu šaukti. Ir liepsiu užsičiaupti.
– Jis čia nakvojo? – ji žiūri į mane išplėtusi akis.
– Taip... – mėgstu paprastus ir aiškius atsakymus. Kam veltis į smulkmenas?
– Tai kur yra dabar? – Erika dar sykį apsidairo tarsi ieškotų menkiausio įkalčio, kad Metas tebėra čia. – Turėtų tuoj grįžti, tiesa? O aš čia sėdžiu ir ryju pyragą... Kaip jam tokia pasirodysiu? – ji pasitaiso palaidinukę ir paskubomis persibraukia plaukus pirštais.
– Erika, Meto čia nėra, jis tikrai nebegrįš...
Tikiuosi... O jeigu?..
– Kaip tai? Paprastų paprasčiausiai ėmė ir išėjo? Išgelbėjo tau gyvybę, ir viskas? Atsisveikinot ir išsiskirstėte į šalis?
– Ne visai taip... – mano balsas atrodo dar tylesnis. – Jis manęs atsiprašė ir maldavo, kad sugrįžčiau... Sakė negalįs be manęs gyventi... Ir prisipažino mylįs... Tik aš paprašiau jo išeiti...
– O! Tai vis dėlto judu netylėjote... Bet... Nesuprantu, kodėl... – Erika atrodo mažumėlę sutrikusi, lyg ką nors svarstanti. Ji išties prisimena kai ką svarbaus.
– Kas? Kalbėk, – man irgi įdomu.
– Nenorėjau tau sakyti, bet tebūnie... Manau, turi tai žinoti... – ji droviai pažvelgia man į akis. Nujaučiau, kad žinia ne iš maloniųjų. – Metas vedęs...
VEDĘS??? Negali būti!
– Kodėl taip šneki? – vos galiu ištarti tuos žodžius. Pyrago kąsnis įstringa gerklėje, man nedelsiant reikia atsigerti. Nes teks dar kartą važiuoti į ligoninę.
Gurkšnis po gurkšnio geriu arbatą ir išsigandusiomis akimis žiūriu į Eriką. Ką ji čia paisto? Vedęs? Tai kodėl man kalbėjo visus tuos žodžius, jeigu turi žmoną?
– Atsitiktinai sužinojau... – ne tik mano, bet ir draugės balsas tylus. – Kelios dienos prieš tą vakarėlį, į kurį atsivedei mulkį Aleksą, atnešiau Metui pasirašyti dokumentus... Kaip tik tuo metu suskambo jo mobilusis... Gulėjo ant stalo, todėl nesunkiai įžiūrėjau skambintojo vardą... Tai buvo ponia Ros... Metas pagriebė telefoną ir piktai mane nužvelgęs liepė išeiti iš kabineto... Jam nepatiko, ką pamačiau... Turbūt manė, kad nubėgsiu ir viską pasakysiu tau...
– Tai kodėl nepasakei?
Juk po to vakarėlio mudu mylėjomės. Tikriau, jis vienas tenkino savo poreikius, o aš... Kenčiau skausmą... Vėliau ir pažeminimą. Jei tik būčiau žinojusi, nebūtų to nutikę...
– Nenorėjau tavęs skaudinti... Tikėjausi papasakosianti kada nors vėliau, bet... Tas vakarėlis... Mano atostogos... Viskas susimaišė, ir...
– Reikėjo pasakyti... Nes viskas galėjo būti kitaip... Ir vis dėlto nesuprantu, kodėl jis manęs maldavo, kad atleisčiau ir sugrįžčiau... Kam? Jeigu jau turi žmoną...
– Ir aš nesuprantu... Gal ketina skirtis? Arba jau yra išsiskyręs? Juk turi būti koks nors paaiškinimas... Bet tai, kad skambino ponia Ros, mačiau savo akimis ir tikrai tau nemeluoju...
Vadinasi, Metas tikrai vedęs... Jo mama negalėjo skambinti, nes sėdi kalėjime. Dar viena ponia Ros yra jo brolienė. Betgi jis sako nesišnekantis su broliu, tai ir jai nėra ko skambinti... Belieka... žmona...
– Tikiu tavimi... Nė nemanau, kad galėtum meluoti... Tik niekaip nesuprantu Meto... Ką jis čia išdarinėja?.. Kodėl visa tai, kas susiję su juo, galiausiai pasirodo esąs melas? Kur tik einu, vis atsitrenkiu į tą prakeiktą melo sieną... Daugiau nebegaliu taip gyventi...
– Ką ketini daryti? – Erikos žvilgsnis įtarus.
– Neįsivaizduoju...
– Kaip po visko žadi grįžti į darbą?
– Irgi nenumanau...
– Tai...
– Nebeklausinėk, Erika... – piktai ją nutraukiu, nors neturiu jokios teisės ant jos pykti. – Nežinau, ką darysiu... Kad ir kaip ten būtų, rytoj turėsiu eiti į darbą... Ir melsiuosi, kad jo ten nebūtų...
– Oi, Ema... Nepavydžiu tau... Nenorėčiau dabar būti tavo vietoje... Tasai ponas Rosas pavertė tavo gyvenimą tikru košmaru...
Mūsų pažinties pradžia tikrai nepanėšėjo į košmarą. Ji buvo kupina meilės ir aistros... Ir daugiau... Bet negaliu su tavimi nesutikti, Erika... Mano gyvenimas prilygsta košmarui...
– Tikiuosi greitai iš jo pabusti... – sakau spoksodama į tuščią puodelį. Pirštu braukau per jo kraštą.
– Norėčiau ilgiau su tavimi paplepėti, bet ką tik grįžau iš Jamaikos, pati žinai... Turiu begalę reikalų...
– Buvai Jamaikoj?
– Taip... Tik neklausk, kaip ten atsidūriau... – nusijuokia Erika. – Galėčiau tau papasakoti apie savo nuotykius, tarkim, rytoj po darbo, prie taurės martinio... Sutinki?