– Gerai... Būtų visai smagu išgirsti... – nusišypsau. Šį kartą mano šypsena nebe dirbtinė.
– Tai baigusi darbą parašyk žinutę... Susitarsime, kur susitikti...
– Žinoma...
– Iki... Ir paskambink Rajanui, nes tikrai išprotės nežinodamas, kas vyksta...
– Paskambinsiu... Iki...
Kai tik Erika uždaro laukujes duris, einu į miegamąjį ieškoti savo mobiliojo. Randu rankinėje. Baterija išsikrovusi. Dabar aišku, kodėl niekas negalėjo prisiskambinti.
Nekenčiu šio Samsung Galaxy S2 dėl vienintelės priežasties – kasdien turiu jį įkrauti. Kartais tai labai erzina. Ypač jei per kvailą neapsižiūrėjimą jis išsijungia pačiame pokalbio su svarbiu užsakovu įkarštyje.
Prijungdama kroviklio laidą svarstau, ar ne laikas pasikeisti mobilųjį. Nes šis tikrai baigia užknisti.
Užuot skambinusi Rajanui, nutariu parašyti žinutę.
Ema M.
2013-07-07 Sekm. 15.48
Labas, mažiau. Man viskas
gerai. Nusiramink. Ką tik
buvo užsukusi Erika. Galės
tau patvirtinti, kad puikiai
jaučiuosi. Myliu. Bučkis :*
Rodos, Rajanas pageidauja viską išgirsti iš manęs pačios. Tik man nelabai norisi pakelti telefono ragelį. Juk tektų viską papasakoti apie Metą. O aš pasižadėjau jį pamiršti. Dar kartą... Žinoma, taip greitai, lyg spragtelėjus pirštais, vis tiek nepamiršiu. Ausyse tebegirdžiu tuos nieko vertus jo atsiprašymo žodžius.
Kam atsiprašinėti? Juk galėjai taip nesielgti. Tad nebūtų tekę ir atsiprašinėti. Bet jau vėlu... Nesi vertas, kad tau atleisčiau... Kad sugrįžčiau... Tu neVERTAS manęs... Ir mano meilės... NORS JI visada priklausys TIK tau... BET tu to nežinosi...
2013 m. liepos 8 d.
Laikrodis rodo aštuonias valandas keturiasdešimt tris minutes. O aš vis dar sėdžiu automobilyje, nors jau seniausiai privažiavau darbovietę. Bijau išlipti. Bijau pakilti liftu į devintą aukštą ir ten sutikti Metą.
– Labas rytas, Milana, – pirmiausia paskambinu jai. Turiu sužinoti, ar jis yra darbe.
– Labas rytas, – džiugiai pasisveikina ji.
– Užduosiu vieną klausimą, bet turėsi į jį atsakyti tik „taip“ arba „ne“, gerai?
– Gerai... Klausk... Ir negąsdink manęs tokiu rimtu balsu...
– Bosas darbe?
– Taip...
Ne. Nenoriu ten eiti ir vėl klausytis jo atsiprašinėjimų. Išvis nebenoriu dirbti kartu su juo.
– Ir, man regis, tavęs laukia, – priduria Milana. – Ponas Rosas nervingai vaikščioja po kabinetą ir vis žvilgčioja į liftą... Be to, nenoriu nieko išduoti, bet galiu pasakyti, kad čia tavęs laukia ypatinga staigmena... Atėjusi į darbą net netekau žado... Manau, panaši turėtų būti ir tavo reakcija... Kada žada atvykti?
– Po dešimties minučių...
Telefoną įmetu į rankinę. O galvą atlošiu į sėdynės atkaltę.
Ką dar jis sumanė? Juk sakiau, kad jokie atsiprašymai nepadės susigrąžinti manęs.
Išlipu iš audi. Giliai įkvėpiu. Ir patraukiu prie lifto. Spusteliu devinto aušto mygtuką. Laikas akis į akį susitikti su tikrove. Juk teks dirbti su ponu Rosu. Nebent pasiprašyčiau atleidžiama. Tik... Jau žinau, koks bus jo atsakymas.
Bet liftas sustoja septintame aukšte. Jį sustabdo kažkokia mergina iš buhalterijos skyriaus, nori leistis apačion. Daug nesvarstydama čia pat išlipu iš lifto ir sparčiu žingsniu einu pas vyriausiąją finansininkę.
Ši išplėtusi akis žiūri į mane, nes sakausi norinti dviejų savaičių atostogų. Esu ką tik pradėjusi čia dirbti ir žinau neturinti teisės to prašyti. Bet man jų labai reikia. Tai vienintelis būdas iš čia pabėgti. Nors ir trumpam. Tik taip galėsiu nuspręsti, ką toliau daryti su savo gyvenimu. Turiu iš čia pasprukti. Man reikia pabūti kuo toliau nuo Meto.
Pasakiau tai nustebusiai moteriškei, kad kitas dvi savaites nesirodysiu darbe ir kad ji gali šitai įforminti savo nuožiūra. Kaip mokamas ar kaip nemokamas atostogas. Man visiškai tas pats. Negaliu ir nenoriu galvoti apie darbą. Svarstau, kaip greičiau palikti šį pastatą, kol apie tai nesužinojo bosas. Nes jis tikrai stengsis mane sulaikyti.
Tikrąja žodžio prasme pabėgu iš finansininkės kabineto. Skubu. Dabar man svarbi kiekviena akimirka. Nervinuosi. O jeigu nepavyks iš čia pasprukti, nesutikus Meto? O jei jis mėgins mane sulaikyti? Kaip jam atsispirti? Ir tiems meiliems žodžiams... Toms akims... Į kurias žiūrint man taip sunku meluoti...
Ema, jis vedęs... Nepamiršk to... Ką sako tau, tą kartoja ir žmonai, juodviem mylintis...
Šūdas! Garaže pamatau Amirą, besisukiojantį prie Meto automobilio. Kaip tyčia mano audi stovi visai čia pat.
– Panele Miler, ar galėtume pasikalbėti? – už nugaros išgirstu malonų balsą, bet nestabtelėdama einu tolyn. – Ema, būkit gera, – vis dėlto sustoju, kai ištariamas mano vardas. Atsigręžiu.
Į mane žvelgia mielos rudos Amiro akys. O aš žiūriu į jį suraukusi kaktą. Ką šis vyras gali man pasakyti? Juk visada gins savo šeimininką, nuo kurio taip stengiuosi pabėgti.
– Nė neįsivaizduojat, kaip ponas Metas jus myli, – tyliai sako Amiras.
Myli? Kiek kartų iš jo lūpų girdėjau tą žodį. Bet galiausiai paaiškėjo, kad tai melas. Jam labiau patinka mane skaudinti nei mylėti.
– Nuo pat pirmos dienos jumis rūpinosi... Tose vestuvėse, kuriose mudu susipažinome, jūs ir buvote tas žmogus, kurį turėjau saugoti...
– Vadini tai saugojimu? O aš manyčiau, kad tai persekiojimas... Kaip ir visa kita... – kalbu ramiai. Tvardausi.
– Ne... Jūs esate jam be galo svarbi...
– Amirai, jeigu Metas tavęs paprašė, kad įtikintum jo melu, tai labai klysta manydamas, jog pavyks mane apkvailinti... Tik ne antrą kartą...
– Ponas Metas manęs nieko neprašė... Jis...
Tuo momentu suskamba telefonas, jo laikomas rankoje. Sunerimstu.
– Jei atsiliepsi ir pasakysi jam, kad tebesu čia, labai nusivilsiu tavimi... Neišduok manęs ir neleisk sekti... Prašau, – mėginu įtikinti Amirą. Juk jo rankose mano artimiausia ateitis.
– Nesijaudinkite. Nesakysiu, – pažada jis. – Ir dar vienas dalykas... Paskutinės trys puokštės, kurias gavote aną savaitę, buvo atsiųstos pono Meto, o ne jūsų draugo pono Rajano.
Kaip? Nejaugi Metas viską žinojo apie mano ir Rajano planą?
Nebegaliu ilgiau čia likti. Juk bet kurią akimirką gali pasirodyti ir Metas. Be to, mane nervina nepaliaujamai skambantis Amiro telefonas.
Įsėdusi į audi pamatau, kaip Meto asmens sargybinis vis dėlto atsiliepia į tą įkyrų skambutį. Jis nieko nekalba, tik klausosi. Matyt, bosas labai piktas.
Amiras mosteli man galva, kad kuo greičiau važiuočiau iš čia.
Paklūstu...
Grįžusi į butą paskubomis susikraunu lagaminą. Tik vieną... Užteks. Jei dar ko nors prireiks, nusipirksiu.
Eidama prie durų nužvelgiu savo raudonąjį pakeleivį. Jis man atrodo toks vienišas... Ir liūdnas... Ne, tai aš pati esu nuliūdusi ir vieniša.
Laukia ilgas kelias iki Bostono. Ketinu pati sėsti prie vairo ir važiuoti apie keturias valandas. Viena... Kartu su muzika... Ir mintimis... Ir galbūt vėju, jei sumanysiu pakelti mašinos stogą. Juk oras nuostabus. Kodėl šitaip nepradėjus savo atostogų?
Lėkdama greitkeliu jaučiuosi lyg paauglė, ką tik gavusi vairuotojo pažymėjimą. Iš grotuvo sklinda Saros Bareiles daina „Chasing The Sun“. Mmm... Ji nuostabi. Užburta melodijos ir pati užtraukiu priedainį kartu su pagrindine atlikėja tarsi pritariančioji vokalistė.
Pažvelgiu į veidrodėlį. Lūpose žaidžia šypsena. Plaukai išdykėliškai plaikstosi vėjyje. Tik akys, ko gero, liūdnos – pro tamsius akinius nematyti. Jos vienintelės gali atskleisti tikrąją mano būseną. Todėl ir slepiu jas, kad niekas nesuprastų, kaip jaučiuosi.