Tegu kiti mano, kad esu pakvaišusi vairuotoja, mėgstanti garsiai dainuoti. Galbūt elgiuosi ne taip, kaip derėtų mano metų moteriai. Tebūnie... Man nusispjaut į visų nepažįstamų žmonių nuomonę. Nes jie negyvena mano gyvenimo. Ir nepažįsta mano širdies. Ir nežino, ką slepia toji šypsena, iš pirmo žvilgsnio gal ir labai linksma... Juk tai tik kaukė... Bet tai žinau vien aš...
Žvilgteliu į gulinčią ant sėdynės rankinę. Niekaip iš galvos neišeina Amiro žodžiai apie tas gėles. Ar tikrai jas man atsiuntė Metas?
Susirandu rankinės kišenėlėje korteles, kurios buvo prisegtos prie tų puokščių. Iš viso keturios. Viena užrašyta Rajano ranka. Šitą neabejotinai atsiuntė jis. Nemanau, kad Metas būtų ryžęsis padirbti Rajano rašyseną.
Antra kortelė:
Šiandien pasakiškai atrodai...
Trečia:
Niekas tavęs nemylės labiau už mane...
Ketvirta:
Ji labai graži... Bet...
Tu man esi pati GRAŽIAUSIA...
Myliu Tave...
Tai tu jas siuntei?.. Ir tą mėlyną orchidėją?.. Norėjai, kad suprasčiau, ką visa tai reiškia? Tačiau tai tebuvo žodžiai ant balto popieriaus lapo... Kodėl neištarei balsu? Būčiau norėjusi išgirsti... Gal tai būtų daug ką pakeitę... O gal ir nebūtų...
Kad ir kaip tave myliu, negaliu pamiršti tavo įžeidinėjimų ir žeminimo... Man tikrai nereikia tokio vyro... Būdama šalia tavęs tik nuolat liečiau ašaras. Nenoriu taip gyventi. Kiek dar galima verkti dėl tavęs?
Ir nesvarbu, kad atsiprašei... Tai nepadės ištrinti prisiminimų, giliai įsirėžusių į atmintį... Ir stojančių prieš akis netikėčiausią akimirką... Kai tik tave pamatau...
Prašau manęs nebeieškoti... Leisk man pamiršti mudviejų meilę...
Šypsausi. Ir dainuoju. O skruostais rieda ašaros.
Tikiuosi, paskutinės...
Matydama šviesą Kalahano tunelio gale jau įsivaizduoju, kaip netrukus apkabinsiu mamą ir tėtį... Kad tave kur! Juk nepranešiau, kad atvykstu.
Pastatau audi prie tėvų namo. Prieš išlipdama iš automobilio apsidairau. Tėčio mersedeso kieme nėra. O ir mama nepasirodo tarpduryje. Taigi ir jos nėra namie. Būtų kaipmat išbėgusi į lauką pažiūrėti, kas atvažiavo.
Išlipusi iš mašinos einu prie namo. Paklebenu rankeną. Durys užrakintos. O rakto neturiu. Be to, tėvai skeptiškai žiūri į atsarginius raktus po akmenimis ar gėlių vazonėliuose. Kaip tik per juos kartą buvo apvogti kaimynai. Tad tėčio nuostata griežta.
Negaliu daryti nieko kito, tik kantriai sėdėti ant laiptų ir laukti, kol bent vienas iš tėvų sugrįš.
Galiausiai neiškenčiu ir paskambinu tėčiui.
– Labas, tėti, – nutaisau meilų balsą. – Ką veiki?
– Labas, Ema... Darbuojuosi...
– Esi užsiėmęs? Gal trukdau?
– Tu niekada netrukdai... – girdžiu jį tyliai juokiantis. – Turiu darbo, bet nieko skubaus. Visada rasiu laiko pasikalbėti su dukra...
– Mama irgi darbe?
– Taip. Bet kaip tik prieš kelias minutes išvažiavo susitikti su užsakovu. Nori pasikalbėti su ja?
– Ne... Ne visai... – numykiu, ir tiek.
– O tu, mieloji, laisvesnė nuo darbų, kad skambini? Pastaruoju metu tavo skambučiai dar retesni. Suprantu, dabar esi generalinė direktorė, bet neturėtum pamiršti ir savo tėvų.
Tėti... Jokia aš direktorė... Viso labo asmeninė padėjėja... Bet negaliu jums prisipažinti, kad nenusiviltumėt manimi...
– Darbai turės dvi savaites luktelėti, nes nuo šiandien atostogauju... – nusijuokiu.
– Atostogauji? – jo balsas nustebęs.
– Aha...
– Tai kada mums su mama laukti tavęs atvažiuojant? Juk atvažiuosi, tiesa?
– Jau atvažiavau...
– Kaip tai?
– Paprastai... – sukikenu. – Sėdau į automobilį ir atvairavau iš Niujorko į Bostoną... Kaip tik dabar esu prie jūsų namų... Bet neturiu rakto, taigi negaliu įeiti vidun...
– Ema... Tu tikrai esi čia? – atsargiai, tarsi nedrąsiai klausia tėtis.
Turbūt negali patikėti savo ausimis. Juk aš taip niekada nedarau. Visada jiems pranešu, kada atvykstu. Pati nekenčiu staigmenų ir kitiems nemėgtu daryti. Bent jau tokių.
– Taip... Atvažiavau paatostogauti... Galėsiu pabūti bent savaitę?
– Žinoma, gali būti kiek tik nori. Mes visada tavęs laukiam. Tik nesuprantu, kodėl nepranešei iš anksto. Būtume su mama pasiruošę ir deramai tave sutikę...
– Tėti, man nereikia sutiktuvių puotos... Be to, taip išėjo, kad netikėtai nusprendžiau eiti atostogų ne pagal išankstinį planą. Dėl to ir pamiršau jums paskambinti... Staigmena!... – sušunku į ragelį.
– Kas nutiko, Ema? Sakyk man tiesą. Tau tai nebūdinga. Neapkvailinsi manęs, – tėtis atrodo labai rimtas. Ir įtarus.
Negaliu... Tėti, negaliu tau pasakyti. Labai norėčiau, bet... negaliu...
– Nieko nenutiko, dėl ko tau reikėtų jaudintis. Patikėk manimi... Viskas gerai... Aš tas atostogas vis atidėliojau ir atidėliojau... Kol galiausiai nusprendžiau atostogauti dabar, vienąsyk atsipūsti nuo visų beprotiškų reikalų ir įtempto gyvenimo Niujorke... Tėti, tikrai noriu pailsėti... Juk žinai, kur geriausiai pailsiu... Čia... Su jumis... Ar jau nepyksti, kad nepaskambinau ir neįspėjau apie atvykimą?
– Nepykstu... Tik man visa tai keistai atrodo... Bet jei yra taip, kaip sakai, skambinu mamai, ir mudu netrukus atlėksime tavęs apkabinti...
– Lauksiu. Labai jūsų pasiilgau. Rodos, visą amžinybę nebuvau čia. Myliu. Paskubėkit, esu žiauriai alkana... – prieš padėdama ragelį nusijuokiu. Dar spėju išgirsti ir tėčio juoką.
Peržvelgiau praleistų skambučių sąrašą. Šiandien tokių nebuvo.
Amiras tesi pažadą... Metas manęs neseka... Neskambina man... Ir neieško... Pagaliau suprato, kad geriausia palikti mane ramybėje... Nes nesu jam skirta antroji pusė, juo labiau jis man... Mudu negalime būti kartu... Nors mano meilė jam beprotiškai stipri... Aš jos atsisakysiu, kad ir kiek jėgų tai kainuotų... Ir amžiams jį ištrinsiu iš savo gyvenimo...
Pamačiusi mane mama vos negauna širdies smūgio. Pasak jos, esu be galo sulysusi ir išbalusi... Ima kamantinėti, ar kuo nors nesergu. Jai užkliūva ir trumpesni mano plaukai. Sako, su jais negražiai atrodau. Tikriausiai jai sugadino nuotaiką netikėtas mano vizitas.
Mama tuoj stoja prie viryklės šildyti vištienos kotletukų, dar iš ryto iškeptų tėčiui. Ji nesiliauja kartojusi, esą man reikėjo pranešti, kad atvykstu. Būtų priruošusi daugiau maisto. O dabar šaldytuvas pustuštis. Vargšas tėtis. Mama įduoda jam pirkinių sąrašą ir išsiunčia į parduotuvę. Ne bet kaip... O su trenksmais...
Tyliai sėdžiu svetainėje ant sofos ir geriu citrinų limonadą. Paprastai jokių limonadų nė į burną neimu. Bet dabar nieku gyvu nenoriu ginčytis su mama. Ko ji man įpila, tą ir geriu. Juk nuo vienos stiklinės nieko nenutiks. Tikrai neatsiras celiulitas ant užpakaliuko.
Jau po pusės devynių vakaro. Mamos nuotaika akivaizdžiai pagerėja. Ji daug linksmesnė. O tai reiškia... Šnekesnė.
– Jeigu jau esi čia, kodėl tau nesusitikus su Maiku... – pasiūlo man.
Ne. Tik ne tai. Mama, tu ir vėl tą patį... Ar kada nors pamirši šią temą?
– Ji dar tik kelios valandos čia, o tu jau verti eiti į pasimatymą, – niurna tėtis.
– Kam švaistyti laiką? Juk jai ne dvidešimt metų... – mama visada jį nuginkluoja šituo argumentu. Bet ne mane.
– Tėtis teisus... Dar spėsiu susitikti, – stoju jo pusėn. – Be to, neturiu Maiko telefono numerio...