Kiekviena namo interjero detalė gniaužia kvapą. Erika negali atsigrožėti šiuo pritrenkiančiu vaizdu.
Netrukus visi kviečiami į didžiulę baltą palapinę kieme. Jaunųjų apsikeitimas įžadais ilgai netrunka, nors yra labai jausmingas. Žinia, šis momentas abiem vyrams ilgai lauktas ir... ypatingas. Juodu jau pagyvenę. Regis, įkopę į penktą, gal ir į šeštą dešimtį. Sunku pasakyti, kai iš tolo matyti, kad veidai pakoreguoti plastikos chirurgų.
Svečių daug. Tikriausiai per šimtą. Erika vis sukiojasi ieškodama patrauklaus vyro. Bet diduma jų gėjai. O šalia kitų jau sėdi draugės arba žmonos.
Šventei įpusėjus, Erika susiranda kažkokį poną ir neilgai trukus jau sukasi su juo šokių aikštelėje. O aš sėdžiu viena prie staliuko ir stebiu įsimylėjusius jaunuosius. Ir, rodos, kažkas stebi mane.
Nebe pirmą kartą mano žvilgsnis sustoja ties vieno vyriškio veidu. Gal dėl to, kad jis išsiskiria iš minios. Vyriškis tamsaus gymio. Plaukai ilgoki, garbanoti. Akys lyg ir rudos. Išvaizda leidžia spėti, kad jis tikriausiai bus kilęs iš rytų. Gal iš Afganistano ar Irako?
Vyras dėvi puošnų smokingą ir kilnodamas taurę prie lūpų žvilgčioja į mane. Tikrai ne gėjus. Bent jau nepanašus į tokį.
– Matau, kad ir jūs nuobodžiaujate. Gal galėčiau prisėsti šalia? – klausia priėjęs arčiau manęs.
Vyras kalba su akcentu, tartis labai minkšta ir švelni. Mano ausiai patinka malonus jo balsas.
– Žinoma... – ranka parodau į tuščią kėdę, jis ant jos atsisėda.
– Amiras... – prisistatydamas paduoda ranką.
– Ema... – atsakau irgi sveikindamasi.
– Spėju, turėjote geresnių sumanymų nei būti čia...
Kaip jis?..
– Gal esate aiškiaregis? – įtariai klausiu, nors ir žinau, kad taip nėra.
– Norėčiau, kad bendrautume be „jūs“... – nusišypso Amiras. – O atsakymas į tavo klausimą būtų „ne“... Nesu aiškiaregys. Tiesiog daug metų dirbau tardytoju Artimuosiuose Rytuose. Tad man nesunku skaityti iš žmonių veidų.
– Įspūdinga...
Amiras man patinka. Paslaptinga jo kalba ir žvilgsnis traukia sužinoti daugiau.
– Tu kilęs iš ten? Iš Artimųjų Rytų? – smalsiai teiraujuosi.
– Ne... Mano mama indė, o tėtis britas...
A... Tai štai koks tas akcentas... Britiškas...
– Kaip suprantu, buvai kariškis... Ar ir dabar dalyvauji misijose?
– Ne... Dabar nebe tokiose... – šypteli jis. – Šiuo metu dirbu asmens sargybiniu... Saugau ypatingą asmenį...
– Tas asmuo yra čia?
– Taip... Bet tai slapta informacija, todėl daugiau nieko negaliu pasakyti...
– Aišku... Tikriausiai sunku palikti šeimą, kai nuolat tenka saugoti svarbius asmenis...
– Ko gero, būtų sunku, jeigu ją turėčiau... O tu čia esi viena? Nematau vyro šalia...
– Viena... Aš irgi neturiu šeimos... – ištariu lyg ir liūdnokai.
– Na, pagal statistiką vestuvėse kas ketvirtas žmogus suranda savo antrąją pusę...
– Gal ne tokiose vestuvėse... – tyliai nusijuokiu prajuokindama ir Amirą. – Nebent esi gėjus, gal tada ir rasi antrąją pusę...
– Klausi manęs, ar aš gėjus? – Amiras atrodo truputį nustebęs. O aš keletą kartų šypsodamasi linkteliu galvą. – Ne... – sako jis kilstelėjęs rankas į viršų, lyg gintųsi. – Esu normalus vyras... Man labiau patinka moterys.
– Mano draugė kaip tik ieško normalaus vyro... Ji ana ten, šokių aikštelėje... – galvos judesiu rodau į išsišiepusią ir garsiai kvatojančią tamsiaplaukę.
– O tu? Neieškai normalaus vyro? – jo klausimas man netikėtas.
Regis, sutrinku...
– O kas sakė, kad aš jo nesutikau? – Gal ir sutikau... Mažumėlę užsisvajoju.
– Perduok, kad jam pasisekė...
Mano lūpos pražysta išdykėliška šypsena. Nejau ir vėl prisimenu Metą?
– Na ką gi, matau, kad tavo draugė jau grįžta prie staliuko, tad netrukdysiu... Gero vakaro... Buvo malonu susipažinti... – tai pasakęs Amiras pasišalina ir užleidžia vietą uždususiai Erikai.
Akimis nuseku nueinantį paslaptingą vyriškį, paėjėjęs tolėliau jis atsisėda prie staliuko ir įsiterpia į pagyvenusių damų pokalbį.
Erika pasidomi, su kuo čia kalbėjausi. Sakau, kad tas vyras tik palaikė man draugiją, kol ji šoko. Mačiau, kad mintyse Erika jau svarsto, kaip nuvilioti savo šokių partnerį į intymesnę vietelę.
Kol draugė sukiojasi aplink pinigingus vyrus, aš ir toliau nuobodžiauju. Tiesa, susipažįstu su keliais įkyriais jaunuoliais. Jie be perstojo gyrėsi savo milijonais, prabangiais namais, jachtomis, norėdami padaryti man įspūdį. Bet manęs šitai neveikia.
Nė neabejoju, kad tai pramanas. Tikriausiai tie vyrukai vos įstengia susimokėti už kostiumo nuomą. O čia atvyko išbandyti savo laimės, prisigretinti prie kokios nors turtingos moteriškės ir taip užsitikrinti sau ateitį.
Kartais svečių pulke pavyksta pagauti Amiro žvilgsnį. Mudu apsikeičiame šypsenomis. Juk esame lyg ir pažįstami. Iš jo lūpų ne kartą perskaitau apie siūlomą pagalbą. Bet tik maloniai nusišypsau ir atsisakau jos. Nes moku apsiginti pati.
Tenka išsiųsti kelias žinutes ir Rajanui. O jis linksmai nusiteikęs atsiunčia man kvapą gniaužiančių nuotraukų su rojaus vaizdais. Kad dar labiau pavydėčiau. Ak, koks tu negailestingas.
Jau ir taip vėlyvas metas, tad ilgiau sėdėti toje nuobodžioje palapinėje neketinu. Susirandu mums su Erika skirtą kambarį ir einu miegoti. Laukti draugės nežadu. Nė neabejoju, kad ji turi geresnių sumanymų, kaip praleisti naktį.
2013 m. balandžio 13 d.
Pusryčius ar veikiau pietus valgau toje pačioje palapinėje. Kitą vestuvių dieną svečiai vilki daug laisvesnę aprangą. Vyrauja džinsų ir marškinėlių varžytuvės. Aš taip pat mūviu tamsius džinsus, ant pečių esu užsimetusi dar pilką megztinį. Juk lauke vėsoka.
Erika, kaip ir tikėjausi, į kambarį nebuvo užsukusi. O ir palapinėje jos nematyti. Pažinodama ją nujaučiu, kur galėtų būti... Ir su kuo.
Būčiau bent jau pasikalbėjusi su Amiru. Bet ir jis, rodos, jau palikęs šią prašmatnią vietą. Aš irgi noriu kuo greičiau važiuoti namo ir griūti į lovą. Naktį miegojau vos kelias valandas. O dar tokį kelią reikės parvairuoti į Manhataną.
Nutariu nesėdėti palapinėje, pasivaikščioti po kiemą. Gal kur nors pamatysiu ir Eriką. Nes išvykti viena, be jos, negaliu. Juk draugės taip nesielgia.
Vaikštinėdama sulaukiu skambučio, kuris manęs visai nenustebina.
– Sveika, Leine... Taip, žinau... Atleisk, kad negalėjau šį savaitgalį atvažiuoti... – nuliūstu, nes noriu būti ten. – Bet pažadu, kad kitą savaitgalį tikrai pas jus apsilankysiu... Šimtu procentų užtikrinu... Taip... Tikrai... Jokių planų neturiu. O be to, esu labai pasiilgusi jūsų visų... Aha, ypač jo... Kaip jis laikosi?... Gerai... Pabučiuok nuo manęs ir pasakyk, kad greitai atvažiuosiu... Iki...
Mielai būčiau ten... Arba su Metu...
Erika pasirodo tik pavakary. O aš jau susipažinusi bene su visais svečiais. Jie pažįsta Rajaną, tad man tereikia užsiminti apie jį, galiu visą laiką tylėti. Visi be perstojo kalba apie Rajaną, koks jis nuostabus draugas, partneris ir taip toliau. Juokinga klausytis visų tų šnekų, bet neturiu kitos išeities. Vis tiek reikia kaip nors prastumti laiką.
Pasirodžius draugei, pagaliau galime važiuoti namo. Rodos, nedirbau jokių sunkių ūkio darbų, bet jaučiuosi pavargusi... Žiauriai pavargusi ir mieguista.
Atsirakinusi buto duris numetu raktus ant stalo, o pati nė nenusirengusi virstu į lovą.
2013 m. balandžio 14 d.
Pramerkiu akis ir iš karto pažvelgiu į stovintį ant staliuko laikrodį. Dvylika valandų dvidešimt minučių, o aš vis dar guliu lovoje?