– Aš turiu... Imk... – mama atkiša mobilųjį.
Mama!.. Kas man belieka daryti? Tik paskambinti...
– Labas... – kažkodėl sveikinuosi nedrąsiai. Ar dėl to, kad šalia sėdi tėvai ir klausosi pokalbio, ar kad Maikas atrodo labai nustebęs. – Čia Ema... Ema Miler... Jei dar prisimeni... – įsidrąsinusi tyliai nusijuokiu. – Man regis, esu tau šį tą pažadėjusi... Aha... Grįžau... Gerai... Iki.
– Na? – nekantriai klausia mama, priėjusi artyn.
– Jis netrukus atvažiuos... – teatsakau.
Ji apsidžiaugia labiau už mane. Tėtis tik santūriai šypteli.
– Ema, paskubėk... Tau reikia persirengti... – mama iškart ėmėsi namų vadovės pareigų, tarsi šios būtų neoficialiai jai priskirtos. Nors namuose vadovauja tėtis. Visada taip būdavo.
– Manau, kad praleisti vakarą bare mano apranga visai tinkama... Džinsai ir palaidinukė, ko daugiau reikia... Tikrai nežadu persirengti... – prieštarauju lyg neklusni mokinukė.
– Gerai jau, gerai... Bet turi Maikui padaryti įspūdį, kad pakviestų ir į kitą pasimatymą...
– Mama, tai ne pasimatymas, o dviejų bendraklasių susitikimas... – pakeliu akis į dangų ir einu į savo kambarį pasiimti rankinės.
Skambutis į duris. Maikas atvažiavo. Greitu žingsniu prieinu prie durų. Akies krašteliu matau mamą išlendant iš virtuvės. Smalsuolė. Tėtis sėdi svetainėje ant sofos ir žiūri kažkokį sporto kanalą. Turbūt beisbolą.
– Sveiki, – šypsodamasis visiems sako Maikas, užėjęs į vidų.
– Labas, – tyliai atsiliepiu. Mama su tėčiu irgi linkteli galvą. – Einam? – pasiūlau, nes nenoriu, kad mama imtų jo klausinėti. Būtų baisiai gėda.
Bet mama nebūtų mama. Prieš uždarydama duris spėju pamatyti, kaip nusišypso ir iškelia nykščius. O aš irgi šypsodamasi papurtau galvą. Ir nuseku paskui Maiką.
– Atrodai pasikeitusi, – sako Maikas, mums einant prie įspūdingojo jo maseračio MC12.
– Na, taip... Šiek tiek sublogau ir nusikirpau plaukus... Bet juk pokyčiai visada tik į naudą. Nemanai?
– Galiu pasakyti, kad gražiai atrodai... – jis šypsodamasis dar kartą nužvelgia mane, net susidroviu.
– Ačiū... – padėkoju už komplimentą. Apėjusi automobilį atidarau dureles. Oho! Ant sėdynės guli puokštė gėlių.
– Žinau, kad tai ne pasimatymas, bet... Tuščiomis rankomis irgi negaliu atvažiuoti. Tikiuosi, priimsi... – stovėdamas kitapus savo sportinio žaisliuko Maikas jaučiasi nei šiaip, nei taip.
– Jos nuostabios... Žinoma, priimsiu... Man patinka gėlės... – žiūrėdama į tą puokštę akimirką užsisvajoju. Metai... Viskas man primena tave... Net mėlynos Maiko akys atrodo tokios pažįstamos... Savos... Visai kaip tavo...
Paimu puokštę ir įsėdu į automobilį.
– Ar būtinai reikia važiuoti į tą barą? – klausiu Maiko, uždariusio maseračio dureles.
– Ne... Jeigu nenori... Galime važiuoti ir kitur...
– Man labiau patinka ramiai leisti laiką... Nesu didelė barų ir klubų gerbėja... – nusišypsau žvelgdama į jį. Tikrai nebemėgstu barų. Man jų jau gana. Per tuos barus ir barmenus tik prisidarau bėdos.
– Ar nepasirodyčiau pernelyg įžūlus, jei pasiūlyčiau važiuoti pas mane? Ten tikrai galėtume ramiai pavakarieniauti ir pasišnekėti...
– Man tinka... Niekada nesu buvusi tavo namuose, smalsu pasižiūrėti, kaip gyveni... – nusijuokiu pralinksmindama ir jį. Jaučiu, kad įtampa tarp mūsų pamažu nyksta.
– Gyvenu nebe su tėvais... Mano namai niekuo neypatingi... Viengungio būstas, ir tiek...
– Man dar smalsiau... Važiuojam?
Maikas paleidžia variklį, ir mes nurūkstame nuo tėvų namų.
Iš vaizdo pro langą spėju, kad važiuojame į Dorčesterį. Maikas gyvena tolokai.
– Nelėk taip... Mes juk ne lenktynėse... – sakau slėpdama šypseną.
– Atleisk, aš... Visada taip važiuoju... – atsiprašo jis ir sumažina greitį. – Žinai, įprotis...
– Dažnai dalyvauji lenktynėse?
– Kai tik turiu laiko... Maždaug kartą per mėnesį...
– Nepakeistum savo gyvensenos net sukūręs šeimą? Ir toliau jose dalyvautum?
– O tau nepatinka lenktynės?
Hmm... iš tokio klausimo turėčiau numanyti, kad ketini kurti šeimą su manimi. Ar gerai viską suprantu? Dėl to ir klausi? Ar... Jau ir pati painiojuosi...
– Mmm... Niekada nestebėjau lenktynių, juolab nesu jose dalyvavusi. Tai nelabai galiu ir spręsti, ar jos man patinka, ar ne... Bet jei mano vyras degtų tokia aistra, tai, manau, mūsų lauktų rimtas pokalbis apie tai... Vis dėlto nenorėčiau, kad rizikuotų gyvybe...
– Atsakysiu į ankstesnį tavo klausimą... Dėl šeimos padaryčiau daug ką... Tikriausiai, atsisakyčiau ir lenktynių... Ema, aš šeimos žmogus... O lenktynių trasa tai tik vieta, kurioje išlieju energiją ir įsikraunu adrenalino... Juk kai esi vienas, reikia tą susikaupusią energiją kur nors dėti... – Maikas keistai nužvelgia mane.
Dar vienas... Metas liedavo prakaitą sporto salėje, mankštindavo raumenis... O šitas dalyvauja lenktynėse...
– Turi susikūręs būsimos žmonos idealą?
Kas čia dabar? Kodėl jo klausinėju tokių dalykų? Argi man tai rūpi?
– Nei taip, nei ne... Manau, kai sutiksiu tą vienintelę, tai jokie idealai nebeturės reikšmės... Sutikus tikrąją meilę, visa kita tampa nebesvarbu...
Tikrąją meilę... Jei tik žinotum, kokia ji kartais žiauri... Net imi manyti, kad geriau būtum jos nepažinęs...
– Apie ką taip galvoji? – smalsauja Maikas.
– Apie nieką... Tavo pasakyti žodžiai labai taiklūs... Ir iš kur esi toks protingas? – sukikenu.
– Skaitau knygas ne vien apie automobilius... – šelmiškai nusijuokia jis.
– Tai kodėl būdamas toks gražus ir protingas vis dar neturi žmonos? Kiek prisimenu, sakei, kad čia, Bostone, nėra iš ko rinktis... Visos padorios moterys jau ištekėjusios arba išvažiavusios...
– Laukiu įvyksiant tą cheminę reakciją, apie kurią visi taip mėgsta kalbėti...
Elektros srovė... Štai kokia mudviejų su Metu meilės formulė... N2O... Oi, sumaišiau... Juk tai juoko dujų formulė...
Prakeiktas Metas... Nenoriu tavęs prisiminti... Dink iš mano galvos...
– Jei sutikęs tą ypatingą moterį būtum trenktas žaibo, net ir tada tvirtintum, kad tau reikia cheminės reakcijos? – nutaisau klausiamą žvilgsnį.
– Žaibas ir būtų tos reakcijos įrodymas... – Maikas trumpai žvilgteli į mane ir vėl žiūri į kelią. – Bet, ko gero, man taip nenutiks... Beje, jau beveik atvažiavom...
Pažvelgiu ir aš į priekį. Sakai, viengungio būstas? Prieš save išvystu šiuolaikišką dviaukštį namą, sumūrytą iš smėlio spalvos akmenų. Atkreipiu dėmesį į stogą. Jis šviesiai rausvas... Atrodo išskirtinis, kitoniškas...
Įsukame į kiemą. Jis išties nemažas. Viskas, bent jau iš išorės, man panėši į angliškąjį stilių.
Nesijaučiu esanti Bostone. Kažkodėl ši vieta mane traukia. Užburia iš pirmo žvilgsnio.
Maikas iškart kviečia užeiti vidun. Prabangu... Stilistai namuose sukūrę įspūdingą interjerą.
– Rosana! – garsiai sušunka Maikas. Nustebusi pažvelgiu į jį. – Tai namų šeimininkė... Paprašysiu, kad ko nors mums paruoštų...
– Pats negamini? – pasidomiu, kol mudu laukiame paslaptingosios Rosanos.
– Ne... Virtuvė nėra mano mėgstamiausia šių namų vieta... – nusijuokia Maikas ir pažvelgia man per petį.
O Metas gamindavo... Jam ypač patikdavo patiekti man pusryčius po mudviejų... Ema, nustok apie jį galvojusi... Metas yra tavo praeitis...