– Labas vakaras, – pasisveikina mielas moters balsas.
Atsigręžiu. Į mane žvelgia mažutė, lieknutė tamsiaplaukė moteris ir šypsosi.
– Labas vakaras, – atsakau jai.
– Ši žavi dama šį vakarą vakarieniaus su mumis... Todėl prašau paruošti itin skanų patiekalą... – pakiliai kalba Maikas. Spėju, kad moteris čia nedažna viešnia. Nes Rosanos veido išraiška šiek tiek keistoka.
– Be abejo, pone... – mieloji šeimininkė mandagiai atsiprašo ir pasišalina į virtuvę.
O aš negaliu atitraukti akių nuo tolėliau esančios svetainės. Ji atrodo tokia didžiulė. Net turi atskirą įėjimą. Tarp dviejų masyvių kolonų įrengti laipteliai, turi jais nulipti, kad ten patektum.
– Ši vieta įspūdinga... Čia tikrai ramu... – pažvelgiu į šalia stovintį Maiką.
– Aš irgi mėgstu ramybę... Kaip ir tu... Regis, mudu panašūs... – jis irgi žiūri į mane.
– Gal aprodytum savo namus? – paprašau tik tam, kad mums nebūtų nejauku stovėti ir spoksoti vienam į kitą.
Žinoma, mane akina ir moteriškas smalsumas. Juk būti šioje nuostabioje vietoje ir nepasinaudoti proga ją apžiūrėti būtų nusikaltimas.
Užlipame laiptais į antrą aukštą. Viename miegamajame vyrauja geltona, balta ir juoda spalvos. Kitame į akis krinta raudonos pieštinės gėlės ant sienos. Trečiajam išskirtinumo teikia oranžinės užuolaidos. Iš miegamojo dydžio ir tų užuolaidų spalvos nesunku nuspėti, kad čia miega Maikas.
– Kam tau tokie dideli namai? – klausiu apžiūrinėdama jo miegamąjį.
– Noriu turėti didelę šeimą... – iš jo veido atrodo, kad kalba rimtai.
– Manai, žmona sutiks tau gimdyti pulką vaikų? – atsistoju šalia jo ir suneriu rankas ant krūtinės.
– Ji bus apsupta tokios meilės, kad pati norės to pulko... – nusišypso Maikas. Ir nesiliauja varstęs manęs akimis.
– Kam nors pasiseks... – tyliai sukuždu.
Metai... Ak, kad ir tu toks būtum...
Pripuolu prie Maiko. Stveriu jį už marškinėlių ir palenkusi į save įsisiurbiu į lūpas. Nieko... Nepajuntu jokios elektros srovės... Bet vis tiek tau atkeršysiu... Tik nauja meilė gali nužudyti jausmą, kurį tau jaučiu...
– Ema, ką darai? – Maikas atšlyja ir nustebęs žvelgia į mane.
– Aš tau nepatinku? Nenori manęs? – imu žaisti pagal naujo keršto plano taisykles.
Noriu suvilioti Maiką, kad atkeršyčiau Metui. Žinau, taip elgtis negarbinga. Bet nereikia manęs smerkti už tokią taktiką. Kiekvienas renkasi pagal save.
– Taip. Patinki. Tik maniau, kad esi...
Maikas neužbaigia sakinio. Aš jam neleidžiu. Nutildau pridėdama pirštą prie lūpų. Nusivelku per galvą žalią trumparankovę palaidinukę ir nusviedžiu ant lovos. Stoviu priešais jį tik su džinsais ir juoda liemenėle.
– Ar dar ilgai į mane žiūrėsi, ar?..
– Tu... Kitokia... Tu... Man labai patinki... – kužda jis, delnu liesdamas mano pečius, krūtinę, pilvą. Bet aš nieko nejuntu...
– Tai ko lauki? Pamylėk mane...
Maikas apglėbia mane tvirčiau ir aistringai pabučiuoja, švelniai glamonėdamas nuogą nugarą. O mano išdykėliai pirštai mikliai palenda po juodais sportiniais jo marškinėliais. Maikas trumpam atšlyja ir pats juos nusivelka. Ir nusviedžia kažkur prie lovos.
Jis gerokai aukštesnis už Metą, tad turiu jį bučiuoti pasistiebusi ant pirštų galiukų. Tai labai nepatogu. Maikas netrunka susiprotėti ir kilsteli mane į viršų, kad galėčiau kojomis apsivyti jam liemenį.
Neilgai šitaip išstovime. Nugara pajuntu minkštus patalus. Guliu ant lovos, o Maikas guli ant manęs.
Jis aistringas vyras. Ir skaniai kvepia. Bet ne Metas... Nes tik šio glamonės varydavo mane iš proto... Tik Metas gebėdavo įkaitinti mano kūną iki aukščiausios Celsijaus skalės padalos... Ir įžiebti nevaldomą aistrą mano akyse...
Toliau žaisti šitą žaidimą ir šįvakar eiti iki galo mane akina vienintelė mintis. Bučiuodama Maiką nesiliauju galvojusi apie kerštą. KERŠTAS, tik jis man dabar terūpi.
– Maikai, aš negaliu... – tyliai sušnibždu. Bet, rodos, jis manęs negirdi. Jo lūpos slysta kaklu. O delnas ketina įsibrauti į uždraustąją zoną. – Liaukis... Prašau... – vos ne maldauju. Aš negaliu būti tavo... Aš priklausau Metui... Tik jam... – Pasitrauk nuo manęs! – garsiai užrinku ir nustumiu jį nuo savęs.
Maikas vos neiškrinta iš lovos. Ir iš kur manyje tiek jėgos? Tikriausiai panorėjusi galiu būti labai stipri.
Nieko nesuprasdamas jis žiūri į mane. O aš į jį. Tikriau, jam į krūtinę, ant kurios puikuojasi trys rausvi brėžiai. Mano nagai aštrūs. Kaip katės... Visai nenorėjau jo sužeisti.
– Atleisk... – prašau su ašaromis akyse. – Labai skauda?
– Niekis... – tyliai ištaria jis. Ir niekaip negali atplėšti akių nuo manęs. Tarsi tyrinėtų. – Ema, kas tau nutiko? Gali sakyti ką nori, bet neįtikinsi, kad visada taip elgiesi... Esu visiškai tikras, kad iškart nesiguli su bet kokiu vyru į lovą... Čia ne tu...
Daug ko anksčiau nedariau, kol nesutikau Meto. O tada visos mano taisyklės buvo sulaužytos. Ir ne kartą.
– Ne. Turbūt nesielgiu... Tik... Tiek daug visko nutiko, kad išvis nebežinau, kas esu ir ką darau... – atsisėdu ir pasidedu rankas ant sulenktų kelių. Į jas įremiu smakrą.
Maikas sėdasi šalia. Rankose laiko mano palaidinukę.
– Aš sugebu išklausyti. Matau, kad tau reikia išsipasakoti, – jis paduoda man drabužį, iškart jį užsivelku.
– Gal turi kokio nors tirpalo žaizdai patepti? – pirštu parodau jam į krūtinę. Maikas irgi lankosi sporto klube. Tokie raumenukai savaime neatsiranda.
– Nesvarbu... Tai man mažiausiai rūpi...
– O jeigu ji užsikrės? Dar teks važiuoti į ligoninę... – kalbu tarsi rūpestinga žmona.
Tu tikriausiai jau guli su žmona lovoje ir nė neprisimeni manęs. O aš nesugebu net tau atkeršyti. Bet vieną dieną sugebėsiu... Prisiekiu!...
– Ema... – iš balso matyti, kad Maikas susijaudinęs, – labiau už šį įdrėskimą man kelia nerimą tai, kas tau nutiko. Kodėl atrodai tokia sulysusi. Pavargusi. Ir, rodos, bet kurią akimirką galinti pravirkti...
Tyliu ir žiūriu į jį. Ar galiu tau viską papasakoti? O gal tu irgi išduosi mane?
– Tai susiję su vienu vyru... Trumpai kalbant, tas žmogus manimi pasinaudojo, man melavo, kaltino nebūtais dalykais, o galiausiai dar sužinojau, kad yra vedęs... Šitai, ko gero, užvis linksmiausia...
– Norėčiau išgirsti ir ilgesnį pasakojimą... Matau, kad jis tave labai įskaudino... Ir suprantu, kad apie tai sunku kalbėti... Bet kol neišlieji jausmų, tol nepalengvėja... Sutinki?
Linkteliu galvą. O gal ir galiu tavimi pasitikėti. Rodos, aš tau rūpiu, tu nori mane suprasti. Neklystu... Kokiai nors moteriai būsi tikras lobis. Tik ar tokia moterimi galėčiau tapti aš?
Maikas nusivedė mane į svetainę, ten mūsų laukia Rosanos padengtas stalas. Matau lėkštę su margaspalviais sušiais. Ji spėjo net tai pagaminti?
Nesėdu prie stalo. Įsidedu kelis sušius į lėkštę ir įsitaisau ant grindų šalia sofos. Maikas irgi sėdasi greta. Esu nusprendusi viską jam papasakoti. Tik griežtai pasižadu neminėti Meto vardo.
Bet kam? Juk Maikas jo nepažįsta ir niekada nesusipažins. Viliuosi, kad po šio pokalbio mano draugų būrys pasipildys dar vienu patikimu žmogumi. Tada galėsiu apie viską šnekėtis ne tik su Rajanu...
Po velnių! Rajanas... Juk nepaskambinau jam ir nepasakiau, kur esu...
2013 m. liepos 9 d.
Bostone yra tik dvi vietos, kur galiu būti ištisas valandas. Tai Revyro paplūdimys ir mamos galerija. Na, paplūdimį aplankiau iš ryto. Todėl dabar leidžiu laiką kitoje mėgstamiausioje vietoje.