Ką tik papietavau su Tina ir Rita, dabar mes vaikštinėjame po salę apžiūrinėdamos paveikslus. Beveik visus juos reikia atnaujinti. O tuos, kurie jau parduoti, išsiųsti naujiesiems savininkams.
Mano rankose suvibruoja mobilusis. Sulaukiu savo draugo skambučio.
– Labas, mažiau... – linksmai pasisveikinu su Rajanu. – Jau žinai?... Hm... Dvi... Kitą savaitę skrisim į Majamį... O tu?... Kur?.. Los Andžele?.. Atskrisi pas mus ar nelabai?.. Suprantu... Tada lauksim... Pasiilgau tavęs... – pamatau į salę įžengiant Maiką. Pastebėjęs, kad kalbu telefonu, jis be garso man ištaria „labas“. – Taip, Rajanai... Girdžiu... Pasikalbėsime vėliau... Myliu. Bučkis. Iki, – paskubomis padedu ragelį. – Sveikas, – dabar jau galiu pasisveikinti su Maiku.
– Sutrukdžiau? – klausia jis, žiūrėdamas tai į mane, tai į šalia esančias merginas.
– Ne... Bet ką tu čia veiki? Neturėtum būti darbe? – stebėdamasi klausiu ir prieinu artyn, kad galėčiau deramai pasisveikinti. Tai yra pabučiuoti į skruostą.
– Esu vadovas, todėl galiu leisti sau prabangą nebūti biure ištisą dieną... – nusišypso jis. – Be to, norėjau pamatyti tave...– šnipšteli Maikas į ausį ir pakšteli į skruostą.
– Maniau, kad po ano vakaro nebenorėsi... – mudu kuždamės, nes visai netoliese yra Rita su Tina. Jiedvi nukabina nuo sienos paveikslus ir vaidina mūsų nesiklausančios, bet žinau, kad viską girdi. – Neišsigandai tokios keistuolės?
– Juk sakiau, kad man patinki. Visos tavo keistybės nė kiek negąsdina manęs. Ypač jei noriu, kad būtum laiminga... – jo žvilgsnis mielas. Sakyčiau, kad esi mane bent kiek įsimylėjęs. Bet galiu ir klysti.
– Tokius žodžius esu jau girdėjusi...
– Ema, aš – tai ne jis...
– Šitai irgi girdėjau... – liūdnai sakau.
Maikas pirštu kilsteli mano smakrą. Nori, kad pažvelgčiau į jį.
– Kad ir kiek kartų būsi girdėjusi meilės prisipažinimą, vieną dieną atsiras vyras, kuris atsakys už savo žodžius... Išties taip manau... Suteik man progą ir pamatysi, aš kalbu rimtai...
– Akys nemeluoja... Gal ir tikiu tavimi...
– Mažas žingsnelis į priekį... Jau neblogai... – nusijuokia Maikas. Aš irgi nusišypsau. – Tai kuo galiu jums, mergaitės, padėti? – garsiai klausia jis, žvelgdamas į mano darbuotojas.
– Reikia atnaujinti salę... Pora vyriškų rankų mums labai praverstų... – šypsodamasi atsako Rita.
– Parodykit, ką turiu daryti... – atsiraitojęs marškinių rankoves Maikas eina prie merginų.
Ar jis galėtų būti mano vyras? Nežinau... Nepabandęs nesužinosi, juk taip?.. Mama būtų laiminga, jeigu likčiau Bostone ir padovanočiau jai daug anūkų... Maikas nori didelės šeimos... Aš irgi ne vieno vaikelio... Gal dviejų... Trijų... Keturių... Bet ar galėsiu būti su vyru, kurio nemyliu ir vargu ar pamilsiu? Tai nebūtų sąžininga jo atžvilgiu... Maikas nenusipelnė, kad gadinčiau jam gyvenimą... O gal vis dėlto pabandyti? Gal įstengsiu pažadinti širdyje šiltesnius jausmus ir jam?..
Po kelių galerijoje praleistų valandų mudu su Maiku važiuojame į Revyro paplūdimį. Pasiimu savo senąjį fotoaparatą tikėdamasi padaryti keletą gerų nuotraukų, galėčiau jas įrėminti ir pakabinti ant sienos.
– Ačiū už pagalbą, – sakau Maikui, mudviejų kojoms brendant per smėlį.
– Prašom... – plačiai šypsodamasis atsiliepia jis.
– Puikiai žinau, ką reiškia vadovauti įmonei. Nė neabejoju, kad turi begale darbų... O aš vagiu tavo laiką... Tau nebūtina čia vaikščioti su manimi... Esu jau didelė... Manęs saugoti nereikia...
– Tau nepatinka mano draugija? Turėčiau suprasti, kad mandagiai prašai pasišalinti? – jis klausiamai žvelgia į mane.
– Ne... Ne tai turiu galvoje...
– O gal aš išties bijau, kad kas nors tavęs nepavogtų?.. Būtų gaila netekti... – Maikas sustoja ir ima man už rankos. – Rytojaus vakarą paplūdimyje netoli tavo namų vyks vieno mano draugo gimtadienio šventė. Ar sutiktum eiti kartu?.. Būtume pora...
Pora reikštų, kad mudu draugaujame... Ir jis norėtų tai paskelbti...
– Gerai... – labai tyliai atsakau. Juk ketinu bendrauti artimiau. Tai būtų graži pradžia.
Pajuntu jo lūpas ant savųjų. Bet šis bučinys nė iš tolo nepanėši į Meto bučinius. Atšlyju nuo Maiko. Sunku bučiuoti kitą vyrą, nors dar vakar pati koriausi jam ant kaklo. Vis dėlto be meilės viskas kitaip... Ir bučiniai ne tokie... Ir prisilietimai...
– Kelintą valandą prasidės šventė? – klausiu, tarsi man būtų išties įdomu.
– Aštuntą... Dabar mano eilė padėkoti, kad sutinki eiti...
– Tai kad nelabai turiu ką veikti... Turbūt sėdėčiau prie televizoriaus ir kartu su tėčiu žiūrėčiau beisbolą...
– O tavo sesuo dar negrįžo iš Meksikos?
– Turėtų grįžti šią savaitę... Tik nežinau, kurią dieną...
– Jei jau esi su manimi, tikrai nebus kada nuobodžiauti... Penktadienį manęs laukia lenktynės... Taigi nusiteik sėdėti tribūnoje... – Maikas pamerkia man akį ir stipriai suspaudžia glėbyje. – Žinau, tau dabar nelengva... Bet aš lauksiu tiek, kiek reikės, kad iš tavo lūpų išgirsčiau tuos tris žodžius, kuriuos mums visiems taip norisi išgirsti... – išgirstu jo šnabždesį prie ausies. – Aš labai kantrus... Ir noriu, kad įsitikintum, jog esu kitoks nei visi kiti vyrai... Neketinu tavęs įskaudinti... Priešingai... Su manimi gali turėti viską... – Viską... Tik ne meilę... Bent jau ne tokią, kokios man reikia... – Jeigu jau pasiėmei fotoaparatą, tai pasinaudok juo... – priduria Maikas.
Nutaikau objektyvą į jį ir spusteliu mygtuką. Tai pirmoji šią vasarą mano nuotrauka Bostone.
Namo grįžtu labai vėlai. Jei gerai įžiūriu, laikrodis rodo dvidešimt dvi valandas ir dvidešimt penkias minutes. Tėveliai jau ruošiasi miegoti. Juk turės rytoj anksti keltis ir keliauti į darbą. Ne taip kaip aš... Aš čia vienintelė atostogaujanti ir nesukanti galvos dėl darbo.
– Nesunku atspėti, su kuo buvai, – išsišiepusi iki ausų sako mama. Ji jau apsivilkusi pižamą, bet vis dar trinasi virtuvėje.
– Taip, su juo... – nepagailiu ir aš jai šypsenos.
– Taip džiaugiuosi dėl tavęs, Ema!.. – nežinau, ar man pasigirsta, ar ji tikrai suspinga. – Mačiau judu paplūdimy... Labai gražiai atrodėte...
– Mama, tu mane šnipinėji? – rimtu veidu klausiu jos.
– Ne. Atsitiktinai važiavau pro šalį ir pamačiau vaikštinėjančius... Bet nesuprantu, kodėl grįžai namo. Kodėl nelikai pas jį nakvoti?
– Mama! – net sušunku. Tikrai neketinau taip daryti. Jau tos jos kalbos...
– Linda, ką čia šneki? Verčiau palik ją ramybėje, – į mūsų pokalbį įsikiša tėtis. Jis sėdi prie stalo ir žiūri televizorių.
– O ką aš pasakiau? – nusistebėjo mama. – Juk jie suaugę žmonės ir patys puikiai žino, kaip būna bendraujant... Nereikia bijoti žodžio „seksas“... Tai normalus dviejų jaunų žmonių reikalas...
– Mama, prašau... Neplėtokim šios temos... Nenorėčiau apie tai kalbėti su tėvais... Ir dar išgirsti mamos patarimų, kaip turėčiau mylėtis ir kokiais būdais... – stovėdama svetainėje ir žiūrėdama į juodu jaučiausi labai nesmagiai.
– Šiaip jau nežadu duoti jokių patarimų... Bet jeigu norėtum...
– Labanakt, mama... Tėti... – pamojuoju jiems ir pasišalinu į savo kambarį.
Atsigulu ant lovos ir nusišypsau. Mama vis dar mano, kad esu maža mergaitė, su kuria reikia kalbėtis apie bitutes ir paukštelius. Visai pakvaišo... Tikriausiai ją šitaip veikia Maiko buvimas šalia manęs... Mama taip nori mus sutuokti, kad pati man siūlo nakvoti pas jį... Esą tada ledai greičiau pajudės vestuvių link...