Kas iš to, jei ir pergulėčiau su Maiku? Ar tai savaime reikštų, kad netrukus tuoksimės? Aišku, ne... Vis dėlto žinau, ko labiausiai norėtų mama... Kad pastočiau... O tada jau niekaip neišsisuktume nuo vestuvių... Tik ar vaikas yra priežastis tuoktis? Nemanau...
Pastebėjau, kad į visus savo klausimus atsakau vien neigiamai... Tai rodo, kad ir man laikas miegoti... Nes toliau svarstydama, ko nori mama ir ar verta tuoktis, taip ir neužmigsiu iki ryto...
Gaunu žinutę.
Maikas Skotas
2013-07-09 Antr. 22.45
Man patiko ši diena :)
Negaliu nepalinkėti labos
nakties ;)
Ema M.
2013-07-09 Antr. 22.46
Ačiū. Ir Tau saldžių sapnų,
Maikai :)
Mmm... Jis mielas... Bet taip trūksta toje žinutėje stebuklingojo žodelio... „Mažyte“...
2013 m. liepos 10 d.
Šiandien kažkodėl tingisi lipti iš lovos. Nė pati nesuprantu šios savo būsenos. Juk PMS dar neturėtų belstis į mažosios Emutės duris. Tai kas yra? Kodėl man liūdna?
Nejaugi taip greitai pasiilgau Niujorko? Ar... to, ką ten palikau?
Suskamba telefonas. Žinutė.
Maikas Skotas
2013-07-10 Treč. 08.15
Labas rytas ;) Kviečiu Tave
pusryčių ;)
Regis, mano nuotaika pabunda pirmiau už mane. Imu šypsotis.
Ema M.
2013-07-10 Treč. 08.16
Labas. Kur? :)
Maikas Skotas
2013-07-10 Treč. 08.17
Angela’s Cafe.
Ema M.
2013-07-10 Treč. 08.18
OK. Po 15 min. būsiu
pasiruošusi :)
Šitai mane priverčia kaipmat iššokti iš lovos ir bėgti į dušą. Juk pati nustačiau laiką, per kurį turiu pasiruošti, kad bent nebūtų gėda pasirodyti gatvėje. Ir, žinoma, turiu būti graži savo naujajam vaikinui. Ką jis pamanytų išvydęs mane susivėlusią, nesipraususią, nepasidažiusią? Paliktų po pirmos draugystės dienos...
Vis dėlto nelabai stengiausi patikti Maikui. Draugaudama su Metu dėvėdavau seksualius Victoria’s Secret apatinius. O dabar užsimaunu paprastas pilkas kelnaites su Simpsonų šeimynėlės atvaizdu ant užpakalio. Kada spėjau prisipirkti tokių apatinių? Ir kur?
Paskubomis užsimetu pirmus po ranka pasitaikiusius marškinėlius, jie man gerokai per dideli. Apsimaunu šortus. Šlapius plaukus surišu į kuodą. Įsispiriu į basutes ir išgirdusi durų skambutį išlekiu iš kambario.
Nepasidažau nei blakstienų, nei lūpų. Nepaslepiu nė pajuodusių paakių. Ne todėl, kad galiu puikiai pasiteisinti pristigusi laiko bent šiokiam tokiam makiažui. Ne. Paprasčiausiai nenoriu dažytis. Nusprendžiu šįryt elgtis taip, kaip elgiasi visos Holivudo žvaigždės. Juk irgi slepia nenupudruotą veidą po dideliais tamsiais akiniais.
Kai atidarau duris, Maikas, išvydęs mane be makiažo, truputėlį sutrinka. Žinau, kad nepasidažiusi atrodau nekaip. Bet tikiu, šitaip apie save galėtų pasakyti kiekviena moteris. Tegul Maikas jau dabar pratinasi prie tokio vaizdo, jeigu ketina susieti savo ateitį su manimi. Juk nė nemanau keltis anksčiausiai už vyrą, kad prieš jam nubundant dar spėčiau pasidažyti. Jis turi matyti mane visokią.
Metui patikau ir be makiažo. Jis mane mylėjo ir tokią. Bent jau sakė mylįs...
Pasisveikinusi su Maiku užsidedu akinius nuo saulės paslepiu savo pavargusias akis. Dabar tampu viena iš Holivudo žvaigždžių.
Angela’s Cafe yra už kelių kilometrų nuo namų. Vaikystėje kartais užsukdavome ten su tėčiu papusryčiauti šeštadienio rytą. Leisdavome mamai pailsėti nuo maisto ruošimo.
Mano galva, rožinis kavinės interjeras ir meksikietiški valgiai nelabai dera tarpusavyje. Meksika ir rožinė spalva? Hmm... Bet juk aš ne dizainerė. Gal taip reikia...
– Dažnai čia užsuki? – klausiu Maiko, mums sėdantis prie staliuko.
Kavinėje, be mūsų, pusryčiauja dar trys žmonės.
– Kaip visada, Maikai? – visai šalia išgirstu moters balsą. Tai padavėja. Suprantu, kad jis čia dažnas svečias.
– Taip... – ištaria mano draugas. Tai atsakymas ir į mano, ir į padavėjos klausimą.
– O man blynelių su šilauogėmis ir kokių nors sulčių... – užsisakau pusryčius ir aš. Neįsivaizduoju, ką valgys Maikas. Gal tą patį?
– Kasdien čia pusryčiauju pakeliui į darbą... – dabar jis atsako tik į mano klausimą. O pirmesnis atsakymas, pasirodo, buvo skirtas padavėjai.
– Jei jau kalbame apie darbą... Tai šefas ir vėl nežada jame pasirodyti? – nusišypsau Maiklui.
– Nežinau... Priklausys nuo jo merginos...
Žodį „mergina“ jis ištaria nei šiaip, nei taip. Aš ir pati jaučiuosi nesanti jo mergina. Labiau draugė... Bendraklasė...
– Šiandien žadu važiuoti į prekybos centrą... Nežinau, kiek laiko ten pravaikščiosiu, bet neišeisiu nenusipirkusi suknelės... Juk vakare esu kviečiama į gimtadienį, o jokių proginių drabužių neatsivežiau... Ko gero, nenorėsi kelias valandas slampinėti su manimi po prekybos centrą...
– Tikrai ne. Prekybos centrai ne man, – nusijuokia Maikas. – Ten niekada nieko nerandu... Gal geriau tas valandas praleisiu darbe... O vėliau galėsime susitikti... Papietautume?
– Gerai... Taip ir padarykim... Juk negaliu iš tavęs atimti viso laiko...
– Man patinka būti su tavimi... Užtektinai prisibuvau vienas... Žinai, koks buvo mano gyvenimas pastaruosius šešerius metus? Darbas... Lenktynės... Namai... O juk reikia ir moters šilumos...
Tai ką? Tu toks pat kaip Metas? Visus tuos metus dulkinai kekšes?
Priešais save pamatau lėkštę su dviem dideliais ir storais blynais, ant kurių užbarstyta šilauogių. O lėkštės kamputyje klusniai susirangęs guli kažkoks baltas kremas. Aišku, nustumiu jį šakute kuo toliausiai. Man visai nereikia papildomų kalorijų. Bet ką aš čia... Juk nesu dietos maniakė, bijanti priaugti svorio. Truputis jo būtų ne pro šalį. Tie kaulai veidrodyje atrodo ne per gražiausiai.
Maiko lėkštėje guli omletas. O šalia stovi puodelis juodos kavos. Tasai omletas man kai ką primena.
Mmm... Skonis visai kaip vaikystėje... Blyneliai pasakiški. Visai norėčiau užsisakyti dar vieną porciją. Žinoma, kai sudorosiu šią.
Maikas irgi valgo savo pusryčius. Tik jo žvilgsnis keistokas. Nesuprantu, kodėl jis vis dirsčioja į mano marškinėlius. Gurkšteliu apelsinų sulčių ir iš smalsumo pažvelgiu žemyn.
Per tą skubėjimą būsiu pamiršusi liemenėlę. Dabar suprantu, kodėl jo akys vis krypta į tą pusę. Pro prigludusius prie kūno marškinėlius aiškiai matyti krūtų speneliai.
Šypteliu. Metas jau būtų ką nors pasakęs... Arba padaręs. O Maikas, kaip matau, nejaukiai jaučiasi dirsčiodamas man į krūtinę. Tai dar vienas skirtumas tarp jųdviejų. Metui tikrai netrūko drąsos. Jis viešoje vietoje ir mane priversdavo nederamai elgtis... Beprotis!... O Maikas... Na, jis daug kuklesnis...
Pasitaisau marškinėlius, kad nebūtų taip prigludę ir mano grožybės nebeverstų Maiko nejaukiai jaustis.
– Skanu? – klausia jis.
– Mm... – sumurmu pilna burna.
– Galim čia kas rytą pusryčiauti...
– Tai kad nedaug tų rytų beliko... Kitą savaitę išskrendu į Majamį, o paskui teks grįžti į Niujorką...
– Ar būtina ten grįžti? Nenorėtum gyventi Bostone?
– Niujorkas mano miestas. Ten puikiai jaučiuosi, o čia... Neturiu priežasties likti Bostone...