– O kaip aš? Kaip bus su mūsų draugyste?
– Draugausime per atstumą, kaip šiais laikais daro dažna pora...
Bet man atrodo, kad Maikas nusimena. Turbūt nori, kad likčiau čia.
– Mane nelabai žavi draugystė per atstumą, bet... Matyt, teks dažniau atskristi pas tave... – jis išspaudžia šypseną.
– Esi buvęs Niujorke?
– Taip. Kartą. Verslo reikalais.
– Galėsiu būti tavo gidė... Pamatysi, irgi pamilsi tą miestą...
– Man labiau patiktų pamilti ne patį miestą, bet jame gyvenančią vieną itin žavią moterį... – Maikas paima mano ranką ir priglaudžia prie lūpų.
– Ką gali žinoti? Gal vieną dieną taip ir bus... – šypsodamasi žvelgiu į mielas mėlynas akis, primenančias man kitą žmogų... Metą. – Jau pavalgei? Galim važiuoti?
– Taip. Eime... – pastebiu Maiką dar kartą žvilgtelint man į krūtinę.
Paslaptys traukia, tiesa?.. Ak, tie vyrai... Šiuo atžvilgiu jie visi vienodi...
Kuo arčiau paplūdimio, tuo garsiau sklinda muzika. Maikas eina šalia ir laiko saujoje mano ranką. Ir vėl jaučiuosi keistai. Bet juk poros taip daro.
Jis atrodo itin linksmas. Mačiau, kad patinka ir mano suknelė – oranžinė su baltomis juostelėmis. Kieno mėgstama spalva? Pats Maikas nuo galvos iki kojų vilki baltai. Pro prasegtus marškinius matyti dar visai neseniai ant krūtinės paliktas mano nagų brėžis.
Šiandien grįžusi iš pasivaikščiojimo po parduotuves net stebėjausi, kad buvo visai smagu apsipirkti. Gal dėl to, kad radau gražių drabužių. Buvau užsukusi ir į Saros Kempbel saloną, iš jo išsinešiau kone pusę ten buvusių apdarų. Prisipirkau visko. Ir suknelių, ir kelnių, ir palaidinukių. Man patiko tos dizainerės stilius, tad akimoju nusprendžiau atnaujinti garderobą. Nors žinojau, kad visa tai pamatęs Rajanas supyks. Juk tai jis mano asmeninis stilistas.
Paplūdimyje dega laužas. Žmonių aplink jį nemažai. Be paliovos skamba juokas, jis nustelbia net sudaužiamų alaus butelių skambesį.
Mus pamatę Maiko draugai moja, kad prieitume arčiau. Maikas apkabina mane per liemenį ir prisitraukia arčiau savęs. Beveik visų paplūdimyje esančių žmonių akys nukreiptos į mudu. Žinoma, pasijuntu nesmagiai. Tarsi būčiau prekė virtinoje, apžiūrima visų pirkėjų.
Maikas mane pristato kaip savo merginą. Ir pakšteli į skruostą tarsi norėdamas patvirtinti, kad nemeluoja. Atokiau nuo mūsų būriuojasi keli žmonės. Nesunku atspėti, kad apkalba mus.
Atpažįstu dvi buvusias bendraklases. Niekada nesu su jomis kalbėjusi. Mokykloje jos buvo tarp populiariųjų. O dabar, ko gero, nebepatektų į tą būrelį.
Viena iš jų turbūt laukiasi, o gal šiaip stora. Apsirengusi ne itin madingai. Matyt, mažumėlę pykstasi su skoniu. O kita nušiurusiais peroksidiniais plaukais išties laukiasi, nes pilvo nebegali uždengti net platūs vyriški marškinėliai. Tikriausiai pasiskolinti iš vyro spintos. Aišku, jeigu toks yra. O gal iš meilužio?
Užuot beprasmiškai plepėjusi, verčiau išsitrauktum iš burnos tą cigaretę... Juk tu laukiesi... Bent akimirką pagalvok apie vaiką...
Negaliu į jas žiūrėti. Nusigręžiu. Maiko draugai man patinka labiau. Jie maloniai elgiasi su manimi. Pastebėjau, kaip sveikindami Maiką kumšteli jam į pašonę ir mirkčioja akimis. Ką daugiau galėčiau pasakyti... Paaugliai.
Maikas niekur nepaleidžia manęs vienos. Gal vis dėlto reikėtų pradėti jį vadinti savo vaikinu? Tik... Jis rūpinasi manimi. Kad būčiau pavalgiusi. Kad turėčiau gėrimo. O aš žiūrėdama į kylančias į dangų laužo kibirkštis prisimenu aną vakarą žirgyne. Kaip sėdėjau Metui ant kelių. Kaip jo rankos buvo apsivijusios mano liemenį. Kaip jau tada jį mylėjau...
Pabundu iš svajonių, nes Maikas apkabina mane ir verčia judėti muzikos ritmu. Nelabai noriu šokti. Bet šoku. Tik tam, kad bendraklasės sprogtų iš pavydo.
Man jų gaila. Taip ir norisi prieiti ir pasakyti, kad nereikėjo tada mokykloje riesti nosies. Nes vieną dieną viskas pasikeitė jų nenaudai...
Bet turiu geresnę draugiją, kurioje man labiau patinka.
2013 m. liepos 11 d.
– Rosana, gal galite paduoti cinamono? – paprašau mielosios Maiko namų šeimininkės.
Šiandien visą dieną leidžiu savo vaikino namuose. Jis pasikvietė mane papietauti. O paskui pažiūrėti filmą. Mano viešnagė užtrunka iki vakaro.
Maikas yra paslaugus ir viską daro, kad šiuose namuose man būtų jauku. Malonu matyti, kaip stengiasi dėl manęs. Noriu jam už tai kaip nors atsilyginti. Tad sumanau iškepti bandelių.
Darbuojuosi virtuvėje su Rosana. Maikas sėdi prie stalo ir mus stebi.
– Galėjo iškepti ir Rosana... Tau visai nebūtina... – sako šis.
– Bet aš noriu... – nusišypsojau jam, dėdama bandeles į skardą. – Galėsi įvertinti mano kulinarinius gebėjimus...
Toliau leidžiu maloniajai moteriškei darbuotis vienai. Jai belieka pašauti bandeles į orkaitę ir po dvidešimties minučių ištraukti. O aš nusimazgojusi rankas atsistoju šalia Maiko. Šis ima mane už rankos ir apdovanoja meiliu žvilgsniu.
Prieš akis iškyla vaizdas iš praeities: mudu su Metu mano virtuvėje Niujorke. Stoviu prie viryklės, o jis apglėbęs mane iš nugaros. Vilkiu jo marškinėlius. O jis mūvi tik tas seksualias mėlynas trumpikes. Metas šnabžda man į ausį meilės žodžius, juos palydi bučinys...
O Maikas taip nesielgia... Nežinau. Gal drovisi Rosanos. Juk virtuvėje yra ir trečias asmuo. Jei būtume tik mudu, gal ir jis mane apkabintų ir pabučiuotų.
Imu manyti tyčia ieškanti skirtumų tarp Maiko ir Meto. Niekaip nesiliauju jų lyginusi. Vis Maikas ne taip elgiasi. Ne tą sako. Ne tą daro. Kas man yra? Kodėl negaliu tiesiog pamiršti savo ryšio su anuo prakeiktu vyru ir kurti naujo gyvenimo su šiuo?
– Eikš... – Maikui timptelėjus už rankos, atsiduriu jo glėbyje. Rosanos virtuvėje nebėra. – Pasilik nakvoti... – išgirstu netikėtą pasiūlymą. Iškart prisimenu mamą. Ir jos žodžius.
– Liksiu, bet su viena sąlyga... Jeigu neversi miegoti toje pačioje lovoje...
– Čia daug kambarių... Gali rinktis bet kurį...
– Ačiū... Juk pats supranti, kodėl aš...
– Nesiteisink... Siūlydamas čia likti neturiu galvoje mylėjimosi... Eime į palėpę, pasižiūrėsime dar kokį filmą... – Maikas pakšteli į lūpas ir išsiveda iš virtuvės.
– Gal turi savo rinkinyje „Asmens sargybinį“ su Vitne Hiuston? – klausiu atsisėdusi ant raudonos sofos palėpėje. Jis čia laiko nemažą vaizdadiskių rinkinį.
– Kiek kartų jį matei?
– Daug... Jis vienas iš mano mėgstamiausių... Man patinka toji dviejų žmonių meilės istorija... – sakau svajingu balsu.
– Radau... Tikrai žiūrėsim? – Maikas kilsteli antakį. Man ir vėl tai užkliūva. Nebeminėsiu žmogaus, kuris tai darydavo kitaip, vardo. Ir taip aišku, kas man galvoje.
– Hmm... Bandelės, arbata ir romantiškas filmas. Kas gali būti geriau? Argi ne tobulas vakaro scenarijus?
– Pamiršai įtraukti į sąrašą ir save... Vakaras nebūtų tobulas, jei leisčiau jį vienas... – jo žvilgsnis šiltas.
– Vakar kavinėje, kur pusryčiavom, sakei jau šešerius metus taip gyvenąs... Vienas... – nedrąsiai imuosi naujos temos, juk tai itin asmeniška. – Žinau, tai ne mano reikalas, bet... Man neduoda ramybės vienas dalykas... Suprasiu, jeigu neatsakysi... Tik... Gerai, kalbėkime atvirai... Ar visus tuos metus dulkinaisi su kekšėmis? – tai bent klausimas! Žiūrėdamas į mane Maikas net žiopteli.
– Ne. Aišku, ne. Iš kur ištraukei?
Pažįstu vieną tokį pasipūtėlį milijonierių, kuriam patinka smagintis kaip tik šitaip.
– Nematau tavo rinkinyje pornografinių vaizdajuosčių... Spėju, pats su savimi irgi nežaidi... Taigi savaime peršasi mintis, kad yra moterų, padedančių tau atsipalaiduoti... Su laiminga pabaiga... – bandau apie tai kalbėti kuo atsargiausiai.