Vis dėlto nagrinėti šią opią temą su Maiku man nejauku. Mudu tarsi skiria nematoma kliūtis. Nors, regis, esame suaugę. Bet lovos tema... Ne. Apie visa tai galėjau atvirai kalbėtis tik su Metu. Gal dėl to, kad su juo vieninteliu mylėjausi... Jei neskaitysim ano atgrasaus tipo ir nelemto pirmojo karto.
– Nematei mano kompiuterio... Ten daug ko galima rasti... – Maikas bando atrodyti žaismingas, bet jam tai nelabai tinka. O gal ir vėl jį lyginu su kai kuo, vis labiau man įgristančiu. Kaip iškrapštyti iš galvos mintis apie jį?
– Kaip man tai suprasti? Atmetame kekšes ir palaikome teoriją, kad tamsoje smaginiesi vienas? – klausiamai pažvelgiu į Maiką, šiam sėdantis šalia.
Kad ir koks bus atsakymas, aš tavęs nesmerksiu. Nebijok. Tai visiškai normalus dalykas. Dauguma vienišių tai daro. Ir ne tik... Aš irgi ne šventoji, pati kartais tuo užsiimdavau. Ir kas čia tokio? Ar nuo to tapau ištvirkėle? Ne. Kita vertus, jei mano močiutė būtų gyva ir apie tai sužinotų, turbūt pavadintų nelabai gražiu žodžiu...
Bet Rajanas man sakė, kad jo gimtadienio dovana neturi gulėti stalčiuje, ją reikia naudoti pagal paskirtį (turiu galvoje vibratorių, nes esu gavusi ir daugybę kitokių jo dovanų)... Aš tik naudojausi jo patarimu... Tik tiek... Regis, manyje slypi bloga mergaitė... Ak, Metai!.. Po tavęs man nebekyla ranka išsitraukti vibratorių iš stalčiaus... Jis bevertis...
Ema, susikaupk... Turi išklausyti, ką pasakys Metas... Ne, ne Metas, o Maikas... Po velnių tuos vardus... Na ir panašūs...
– Turbūt nepatikėsi manimi, tačiau... Nepatinka man tas žodis, bet tebūnie... Esu nekaltas... Dar nesimylėjau su jokia moterimi... – po ilgokos tylos pagaliau prabyla jis.
NE! Tu tikriausiai nusprendei pasišaipyti iš manęs? Tik iš Maiko veido neatrodo, kad jis meluotų. Rimtai? Nekaltas? Ar čia tik mes abu tokie keisti, ar Bostone visi pradeda mylėtis sulaukę trisdešimties? Ne. Tikriausiai mudu esame vieninteliai, nepakartojami egzemplioriai, vaikštantys žeme...
– Bet atrodei išmanantis reikalą, kai tavo miegamajame mudu prieš kelias dienas vos nepasimylėjom... Ir man rodos, kad to norėjai...
– O kas beliko daryti, kai taip mane užpuolei ir paprašei, kad pamylėčiau. Jau sakiau, kaip labai man patinki. Ir... Norėjau tada, noriu ir dabar tai daryti su tavimi. Ko nemokėčiau, išmokytum... Juk esi daugiau patyrusi... – Maikas šypsosi.
Klysti. Tebesu mokinukė. Tai Metas mane visko išmokė... Bet su juo viskas išeidavo natūraliai. Arba jis buvo geras mokytojas, arba aš gera mokinė. O gal nei vienaip, nei kitaip. Gal toji elektros srovė mus priversdavo elgtis taip, kad abiem būtų gera.
– Papasakosi, kodėl taip nutiko, kad iki šiol dar nesimylėjai? Ar per giliai kapstau?
– Ema, prisimink, koks aš buvau... Džiūsna, spuoguotas, drovus... Tik baigęs universitetą susigriebiau turįs pasikeisti, jei noriu susirasti merginą... Nes kitaip liksiu vienas... Tik žiūriu, kad tas sumanymas man nelabai pavyko... – Maikas ironiškai šypteli ir pasikiša pagalvėlę po nugara. Turbūt taip sėdėti jam nepatogu.
– Maikai, gal tu aklas? Tik pasižiūrėk į save... Puikiai atrodai. Stilingai rengiesi... Gali sau leisti kone viską... Be to, mačiau, kaip paplūdimyje į tave žiūrėjo merginos...
– Viską išvardijai teisingai. Kaip tik dėl to jos į mane ir žiūri... Išvaizda ir pinigai... Du dalykai, kurių nori visos šiuolaikinės moterys... Atleisk, ne visos... – jis žvilgteli į mane. Tu bent matai, kokia iš tikro esu. O Metas mane kaltino, kad gviešiuosi tik jo pinigų.
– Ko gero, nemalonu žinoti, kad žmogus su tavimi bendrauja tik siekdamas kokios nors naudos?
– Nemalonu. Bet galiausiai atsibosta dalyvauti neįdomiuose pokalbiuose, kuriuose vis minima meilė ir pinigai... Iki tol vadovavausi auksine taisykle: geriau vienam negu su bet kuo... Ir nesuklydau... Sutikau tave... – jis prisislenka arčiau. – Tikiuosi, tau netrukdo, kad aš...
– Ne. Viskas gerai. Ačiū už atvirumą... Bet neversk manęs mylėtis vien todėl, kad nori sužinoti, ką tai reiškia... Aš negaliu... Man reikia laiko... Suprask...
– Viską suprantu... – Maikas švelniai priglaudžia delną man prie skruosto. – Patikėk manimi, neversiu tavęs daryti, ko nenori... Negalėčiau tavęs prievartauti... Tai būtų žema... Kai būsi pasirengusi, tai ir pasakyk... Nors, ko gero, pats suprasiu, kada tai įvyks... Juk visai neseniai mačiau, kad gali būti be galo aistringa... – jis pasilenkia ir pabučiuoja.
– Atleiskit, kad trukdau, bet bandelės jau iškepė, – mūsų bučinį nutraukia Rosanos balsas.
Atsigręžusi pamatau ją stovint tarpduryje su didele lėkšte rankose. Užuodžiu cinamono kvapą. Nebegaliu apie nieką kitą galvoti, tik kaip čia greičiau paragavus.
Pripuolu prie Rosanos, paimu iš lėkštės bandelę ir atsikandu. Mmm... Žiauriai skanu...
– Jos labai gardžios, panele Ema... Būsit gera šeimininkė... – maloniu balsu sako ji.
Nežinia kodėl susigėstu.
– Skanu... – paragavęs pripažįsta ir Maikas.
O gal tik nori mane pagirti? Bet, rodos, kalba nuoširdžiai. Matau, kad skaniai suvalgo pirmą bandelę. Ir ima dar vieną.
– Rosana, būk gera, užplikyk du puodelius arbatos... – paprašo savo namų šeimininkės, o ši nejaukiai jaučiasi stovėdama tarp mūsų ir laikydama karštą lėkštę.
Jai išėjus iš palėpės, Maikas apglėbia mane per pečius.
– Nė neabejoju, kad būsi puiki šeimininkė... Ar išmokysi gaminti ir mane? Ką nors paprasto... Norėčiau vieną dieną atnešti pusryčius tau į lovą... – sukužda į lūpas.
– Išmokysiu... – linkteliu galvą. – Tavo virtuvė didelė. Užteks vietos mums abiem... – nusišypsau.
Maikui patinka ši mintis. Tikiu, kad pasitelkęs vaizduotę jis jau piešia jaukų paveikslą: virtuvė ir mudu, nuo galvos iki kojų miltuoti, minkantys tešlą bandelėms.
Man irgi patiktų šitokia šeimos idilė. Su Maiku galėčiau turėti tokią šeimą, kokios noriu. Žinau, kad jis ne žodžiais, o darbais stengtųsi padaryti mane laimingą... Bet... Ir kodėl taip norisi sakyti, kad ne šio žmogaus trokštu šalia...
2013 m. liepos 12 d.
Snaudžiu. Bet išgirdusi beldimą į duris pramerkiu akį.
– Užeik... – kviečiu kimiu balsu.
Už durų pamatau Maiką. Jo pižama nuobodi... Juoda. Iškart atkreipiu dėmesį. Jau žinau, koks bus kitas mano pirkinys.
– Labas rytas, – pasisveikina ir įėjęs į kambarį atsisėda ant lovos.
– Labas, – tyliai atsakau ir atvirstu aukštielninka.
Nežinau, kiek valandų, bet dar keletą minučių mielai pasnausčiau. Delnu pasitrinu akis, kad neatrodyčiau tokia apsimiegojusi.
– Nepabučiuosi? – įbedu klausiamą žvilgsnį į Maiką. – Gal bijai užuosti blogą burnos kvapą?
Tą pačią sekundę Maikas užgula mane ir pabučiuoja... Prancūziškai.
– Aš irgi dar neišsivaliau dantų... – nusišypso.
Šaunuolis. Išmokysiu tave, kaip elgtis su moterimis... daug drąsiau, nei esi įpratęs. Turiu naują užduotį: iš drovuolio Maiko padaryti tikrą vyrą. Esu atkakli. Žinau, kad man pasiseks... Gal tada galėsiu jį pamilti?
– Turi pratintis prie tokio vaizdelio... Nes kiekvieną rytą teks matyti mane susivėlusią ir užtinusią... – sukikenu.
– Apipilsiu tave bučiniais, kaipmat pasidarysi dar gražesnė... – juokiasi ir jis.
– Man sunku kvėpuoti... Tad jeigu būtum toks malonus...
– Atleisk... – Maikas pasijunta nepatogiai ir atšlyja nuo manęs.