– Ką šiandien veiksim? – linksmai pasiteirauju ir atsisėdu. Tuo tarpu antklodė atidengia mano pižamos viršų. Tai yra... Mano raudoną liemenėlę.
Maiko žvilgsnis iškart užkliūva už jos. Mano krūtinė ne iš pačių didžiausių. Nei D, nei F, nei G dydžio. Ar kokių ten dar būna. Bet dėl savosios niekada neturėjau komplekso. Na, gerai... Meluoju. Turėjau, bet tik mokykloje.
– Papusryčiausim... Tada parvešiu tave namo, o pats lėksiu į darbą... Susikaupė nemažai reikalų... Kai kuriuos jų būtina sutvarkyti... Gaila, bet galėsiu susitikti su tavimi tik vakare... Prie lenktynių trasos...
– Šį vakarą lenktyniausi? – džiugiai klausiu.
Labai noriu išvysti jį toje trasoje. Įdomu pamatyti kitą jo esybės pusę... Azartiškąją.
– Aha... O tu sėdėsi tribūnoje... Šalia mano tėvų...
– Pasakei jiems apie mus?
– Taip.
– Ir ką jie į tai?
– Žinoma, apsidžiaugė... Kaipgi kitaip...
– Tuomet man nėra ko nerimauti... – šypteliu. – Tik dėl tavęs... Na, eime pusryčiauti... O gal nori atnešti pusryčius man į lovą?
– Juk sakiau, kai pats juos paruošiu, tai ir atnešiu. Ne dabar... – Maikas palengva papurto galvą ir atkiša ranką.
Padedama jo atsikeliu iš lovos. Jis net seilę ryja žiūrėdamas į mane, stovinčią vienais apatiniais. Kodėl vyrai taip skirtingai reaguoja į apatinius ir į maudymosi kostiumėlį? Juk paplūdimyje atrodome taip pat kaip miegamajame. Tai koks skirtumas?
– Tik nusiprausiu ir ateisiu. Gerai? – sušnibždu ir dingstu už vonios durų.
Džiaugiausi, kad man grįžus į namus, juose nieko nėra. Nes neištverčiau mamos apklausos, sudarytos iš mažiausiai penkiasdešimties klausimų. Vis dėlto manau, kad grįžusi iš darbo ji mane pasigaus ir lieps viską iškloti apie vakarykštę dieną.
Įsipilu stiklinę vandens ir išeinu į lauko terasą. Rytas toks gražus ir šiltas, kad norisi kuo greičiau užrakinti namų duris ir bėgti į savo paplūdimį.
Bet ištraukiu iš džinsų kišenės mobilųjį ir surenku Erikos numerį. Šią akimirką noriu pasikalbėti su ja. Rajanas Los Andžele vykdo kažkokį naują projektą, apie kurį nelabai nori pasakoti net man. Tad neketinu jam trukdyti. Dar galiu paskambinti ir Leinei. Bet tikriausiai ir ji darbuojasi su žirgyno lankytojais.
– Labas, – pasisveikinu išgirdusi kitame laido gale Erikos balsą.
– Sveika, atostogautoja... – linksmai atsako ji. – Vis dar Bostone?
– Aha... Bet netrukus turėčiau vykti į Majamį... O kaip tu laikaisi? Nepyk, kad tada taip ir nesusitikome... Visai neketinau atostogauti, bet taip jau išėjo...
– Nepykstu. Kai grįši į Niujorką, tada ir pasimatysime... Turiu tau visokių naujienų... Džesika jau spėjo išūžti man galvą dar pačią pirmą dieną, kai tik pasirodžiau darbe... Ačiū Dievui, nuo šiandien atostogauja, antraip pasiųsčiau ją po velnių... – nusijuokia Erika.
– Agentūroje viskas gerai? – neryžtingai teiraujuosi, nes žinau, kad ji puikiai supras, ką turiu galvoje. Juk ne agentūra man rūpi.
– Čia ramu. Šią savaitę boso dar nemačiau. Tikriausiai visą laiką sėdi kitoje agentūroje... Nes kaip tik iš ten gauname visus nurodymus, susijusius su tolesniais darbais...
Vis dėlto jis liko Niujorke? Maniau, kad parskris į Čikagą... Pas žmoną.
– Jeigu kils neaiškumų, susisiek su Milana, Meto padėjėja. Tikrai gali ja pasitikėti. Tikiu, kad neatsisakys tau padėti.
– Gerai, taip ir padarysiu. Nagi, pasakok, ką spėjai nuveikti per atostogas?
O, kad tu žinotum... Tik ar dabar pat pasakyti, kad turiu naują vaikiną, ar atidėti šią naujieną kitam kartui?
– Turbūt tinkamiausias žodis mano atostogoms apibūdinti būtų „pramogauju“...
– Džiaugiuosi, kad nesėdi užsidariusi namie ir neliūdi...
– Aha... Šiandien irgi turėtų būti linksmas vakaras. Esu pakviesta į automobilių lenktynes... – sakau pakiliu balsu.
– Ir kas per vienas tas tave pakvietęs drąsuolis? – smalsioji laputė jau kiša nosį ten, kur gali per ją gauti.
– Žmogus. Tokio atsakymo užteks? – ir pati nusijuokiu iš savo žodžių.
– Okei. Gali ir nesakyti. Vis tiek žinau, kad tas žmogus vyriškosios lyties... Pasilinksmink... Juk žinai, ką turiu galvoje...
– Kur nežinosi, jei žodis „pasilinksminti“ tau turi vienintelę prasmę...
– Ak, neprimink!... Man žiauriai trūksta sekso... Karibuose turėjau užmezgusi romaniūkštį su vietiniu vyruku. Bet čia, Niujorke, nežinau kur tokį rasti, kad būtų labai linksma...
– Dar tik keturios dienos nuo tavo atostogų pabaigos, o jau kalbi apie sekso trūkumą?
– Aš mėgstu ilgus žaidimus ir ne po kartą per dieną... Man keturios dienos susilaikymo yra per daug... – kikena Erika. – Juk pati žinai, ką reiškia norėti, bet neturėti su kuo...
– Vien kalbos apie seksą nepadės susirasti draugo... Verčiau užsiimk darbu ir mažiau galvok apie tai... Iki... – juokdamasi padedu ragelį.
Ar ji kada nors pasikeis? Ne. Nemanau... Be to, draugai ir neturi keistis. Juk bendraujame su jais kaip tik dėl to, kad jie tokie, o ne kitokie... Unikalūs... Kiekvienas savaip.
Stebėti lenktynių į kompaniją pasikviečiu tėtį. Manau, kad su juo man bus drąsiau prieš potencialius uošvius. Nors pažįstu Maiko tėvus, o šie pažįsta mane, vis tiek kirba įkyri mintis, kad galiu jiems nepatikti.
Išlipusi iš tėčio mersedeso pamatau Maiką, stovintį prie savo sportinio žaisliuko. Nesunku jį pastebėti minioje – įspūdingas automobilis traukia dėmesį. Maikas sunerimęs dairosi. Laukia manęs.
– Sveiki, – priėjusi pasisveikinu ir su juo, ir su jo tėvais.
– Labas, – Maikas mane apkabina ir pabučiuoja. – Jau maniau, kad nepasirodysi.
– Atleisk. Su tėčiu užtrukome degalinėje...
Maikas paspaudžia ranką mano tėčiui. O aš apkabinu ir pakšteliu į skruostą Silvijai ir Kridui Skotams. Jie meiliai nusišypso ir tokiu pat mielu žvilgsniu žiūri į mane ir į savo sūnų. Pirmąjį išbandymą išlaikau. Lyg ir...
Mes visi stovime prie lenktynių trasos. Kol Maikas sveikinasi su vis prieinančiais man nepažįstamais žmonėmis, galiu apsidairyti aplinkui. Kitų dalyvių automobiliai irgi atrodo prabangiai.
Vienas netoli mūsų stovintis lenktynininkas labai garsiai šaukia. Turbūt jo balsą išgirstum ir už kilometro. Vyras atrodo perdėm pasitikintis savimi. Man nepatinka, kaip jis elgiasi su savo padėjėjais. Vienas iš jų atneša lenktynininkui atsigerti. O šis paragavęs vos gurkšnį vandens sviedžia vienkartinę stiklinę atnešusiajam į veidą. Vargšelis visas šlapias klusniai stovi šalia ir klausosi pasipūtusio gaidžio riksmo.
– Nekenčiu to idioto, – sukužda Maikas man į ausį. – Kiekvieną kartą taip elgiasi... Mano, kad jeigu jau yra čempionas, tai jam viskas leidžiama...
– Ar esi kada nors jį aplenkęs?
– Ne. Bet tikiuosi, kad šiandien pavyks...
– Pažadėk, kad saugiai vairuosi ir be reikalo nerizikuosi vien norėdamas prieš jį laimėti... – sunerimusi žvelgiu į jį.
– Man patinka, kad rūpiniesi manimi... – Maikas nusišypso ir apkabina per liemenį.
– Nenorėčiau būti įrašyta į Gineso rekordų knygą už trumpiausią pasaulyje draugystę... – sukikenu.
– Nesijaudink. Man nieko nenutiks, – pajuntu jo lūpas prie manųjų. – Ačiū, kad mane prablaškei... Man to labai reikėjo... Džiaugiuosi, kad turiu tave... Pažadu būti atsargus ir dar pažadu laimėti tą taurę tau. Gerai?
– Taurė mane mažiausiai domina. Bijau, kad tau ko nors nenutiktų... Nesuprantu, kaip tavo tėveliai į visa tai žiūri taip ramiai.
– Jie jaudinasi... Bet šalia manęs esi tu, todėl tokie linksmi... Mato, koks esu laimingas, – nusijuokia Maikas, akies krašteliu žvilgtelėdamas į tėvus. – Netrukus man teks stoti prie linijos... Ir lenktynės prasidės... Tad prašau eiti į tribūną... Ir nesijaudink dėl manęs... Atsipalaiduok ir grožėkis reginiu... Aš žinau ką darau... Juk tai ne pirmos mano lenktynės... – jis šiltai nusišypso ir pakšteli į lūpas.