Palinkiu savo vaikinui sėkmės ir kartu su tėčiu traukiu tribūnų link. Man vis dar keistas žodis „vaikinas“. Niekaip negaliu prie jo priprasti.
Maikas mano vaikinas... Nežinau. Kažkas čia ne taip... Gal taip keistai jaučiuosi šalia jo, nes nieko jam nejaučiu? Aš nenoriu jo skaudinti. Milijoną kartų apie tai galvojau ir milijoną kartų sakiau. Tikiuosi, noras padaryti kitą žmogų laimingą nėra jo skaudinimas, nors pats greta jo nesijauti laimingas...
Neįstengiu pasinaudoti Maiko patarimu atsipalaiduoti ir gėrėtis lenktynėmis. Tik ne tada, kai trasoje važiuoja tau svarbus žmogus. Jo mama Silvija, matydama mano jaudulį, bando mane nuraminti. Šį tą papasakoja apie Maiko aistrą automobiliams, didžiulio greičio pomėgį ir pažintį su policijos pareigūnais. Tai mane šiek tiek prablaško. Bet nežmoniškas variklių gaudesys vis priverčia sutelkti žvilgsnį į trasą.
Maikas visą laiką važiuoja trečias. Jis iš tiesų puikus lenktynininkas. Pripažįstu... Nors man nepatinka beprotiškas greitis, kuriuo jis važiuoja. Kita vertus, kaip kitaip laimėsi lenktynes...
Automobiliams sukant paskutinius ratus, net aš imu šauksmu skubinti Maiką. Noriu, kad aplenktų tą geromis manieromis nepasižymintį šiknių. Maikas labiau nei jis vertas šios pergalės.
Turbūt šiandien laiminga diena, nes mano norai pildosi. Maikas paskutinę akimirką atsiplėšia nuo varžovo ir pirmasis kerta finišo liniją. O mes pašokame nuo kėdžių ir palydime jo pergalę audringais plojimais. Aš didžiuojuosi juo. Matau, kad ir Silvija susižavėjusi ploja sūnui. Žiūrėdama, kaip šis išlipęs iš automobilio mums pamojuoja, ji nubraukia ašarą.
Nė pati nesusigaudau, kaip atsiduriu čempiono glėbyje. Maikas šypsodamasis pabučiuoja mane.
– Juk sakiau, kad tau padovanosiu šią pergalę... Ir taurę... Myliu tave... – išgirstu tylų šnabždesį prie ausies.
Ką reiškia šie tavo žodžiai? Myli mane? Ne per greitai?..
Kvaiša, kokia dar gali būti žodžio „myliu“ reikšmė? Įsivaizduoju, kaip manyje slypinti romantikė įsisprendusi į šonus ir išpūtusi akis piktai žiūri į mane. Ir dar trepsi raudonu keturiasdešimt pirmo dydžio batuku.
Gerai jau, gerai. Žinau ką reiškia žodis „myliu“. Tik nesitikėjau išgirsti jo iš Maiko lūpų. Bent ne taip greitai.
Atšlijusi nuo jo jaučiausi nesmagiai. Juk negaliu atsakyti tuo pačiu. O Maikas lyg ir laukia...
Maikai, atleisk, bet aš tavęs nemyliu... Argi turiu šitai ištarti jam, ką tik laimėjusiam lenktynes? Besišypsančiam ir be galo laimingam? Negaliu vienu sakiniu visko sunaikinti. Kaip ir atsakyti paprastu žodeliu „ačiū“... Juk tai reikštų tą patį...
Teįstengiau nutaisyti kuklų žvilgsnį ir nusišypsoti. Mano rankose kaipmat atsiduria Maiko laimėtoji taurė. O aš pati jo glėbyje.
Žinoma, čempioną nori pasveikinti visi lenktynių žiūrovai. Tad prie mūsų nuolat kas nors prieina paspausti Maikui rankos. Man irgi. Bet aš šiuo metu galiu galvoti ne apie įkyrius sveikinimus, o apie išgirstą prieš kelias minutes meilės prisipažinimą.
Maikai, kodėl tai pasakei? Aš dar nepasiruošusi išgirsti šių žodžių iš kito žmogaus...
2013 m. liepos 13 d.
– Labas rytas, – apsimiegojusi įeinu į svetainę ir išgirstu mamos balsą iš virtuvės.
Vilkiu pižamą su besišypsančiomis saulytėmis. Mama man ją nupirko dar tada, kai mokiausi mokykloje. Pasirodo, vis dar įtelpu į šį drabužį. Neįsivaizduoju, kodėl vakar apsivilkau. Turbūt tamsoje gerai nemačiau, ką išsitraukiau iš komodos stalčiaus.
– Labas rytas, – labai tyliai atsakau.
Tėtis sėdi prie stalo ir pusryčiauja. Jis tik žvilgteli į mane ir nusišypso. Vidujai šypsausi kartu, nes tėčio veido išraiška byloja: sveika sugrįžusi į mokyklos laikus.
Atsisėdu šalia jo ir įsipilu iš pakelio į stiklinę ananasų sulčių. Nusižiovauju ir keliskart sumirksiu savo ilgomis blakstienomis, dar nuo vakar dengiamomis trijų tušo sluoksnių. Po nakties tikriausiai beliko vienas.
– Kai kas vakar ilgokai užsišventė... – nusijuokia mama ir padeda priešais mane lėkštę su išsipūtusiais mieliniais blynais.
Tiesą sakant, nelabai norisi valgyti. Bet pažvelgiu į tėtį, taip skaniai dorojantį tuos blynus su vyšnių džemu, net ir man nutįsta seilė.
– Nesuprantu, kodėl grįžai. Galėjai ir nakvoti pas čempioną. Kaip anądien... – pazirzia mama.
– Čempionas negali mylėtis ištisą naktį. Jam irgi reikia pailsėti... – paerzinu ją.
Tai kodėl nutilai? Neketini daugiau dalyti patarimų?
– Ar sutinki su manimi, mama? – klausiu atsigręžusi į virtuvės pusę.
Ji tyli ir vaidina manęs negirdinti. Nors puikiai žinau, kad girdi. Pašnairuoju į tėtį. O šis kramtydamas blynus vos tramdo juoką. Žiūrėk, tuoj prunkštelės ir suteps gražiąją mamos staltiesę.
– Mama, ar šiandien palydėsi mane į grožio saloną? – šypsodamasi klausiu.
– O ko ten nori eiti? – ramiai atsako ji, tarsi ano mūsų pokalbio nė nebūtų. Tu viską girdėjai, mamyte. Bet gal nebenorėsi kištis į mano asmeninį gyvenimą.
– Šį vakarą bus Maiko giminės susitikimas. Į tą šventę jis pakvietė ir mane. Ir jus abu, – pirštu rodau į tėvus.
– Ką? Tai kad neturiu kuo apsirengti... – išgąstingu balsu sako mama, šluostydamasi rankas į prijuostę.
– Aš irgi neturiu... – papurtau galvą, ragaudama dar vieną blyną. – Bet pasivaikščiojusios po parduotuves, manau, ką nors rasim... Tai ar sutinki po pusryčių su manimi važiuoti siaubti parduotuvių?
– Taip. Taip. Tik greičiau valgyk... – paragina ji mane ir išskuba ruoštis.
– O tu, tėti, turi kokių nors pageidavimų? Ką tau nupirkti? – juokdamasi klausiu jo.
– Nieko, Ema, man nereikia... Kostiumą turiu. Marškinių irgi pilna spinta. Kojines susirasiu. Batai jau keleri metai puikiai man tarnauja, tai tiks ir dar vienam vakarui... Tad dėl manęs neišlaidauk. Geriau padėk mamai išsirinkti suknelę. Nes jeigu ji bus blogos nuotaikos, gali taip atsitikti, kad mudu išvis nepasirodysim toje šventėje... – juokiasi ir tėtis.
– Žinau, ką pasakyti mamai, kad būtų geros nuotaikos... – pamerkiu tėčiui akį ir pabučiuoju į skruostą. – Einu persirengti, nes nemanau, kad su šia pižama būčiau įleista į kokią nors parduotuvę... – sukikenu ir nušlepsiu į savo kambarį.
Pirmiausia užsukame į mamos mėgstamiausią SPA centrą Bella Sante. Aš užsidarau kabinete, kuriame atliekamos įvairios plaukų šalinimo procedūros. O mama sėdasi į kirpėjos kėdę.
Nors ir žinau, kad žiauriai skaudės, vis tiek pasirenku braziliškąją bikinio zonos depiliaciją. Juk turiu pasiruošti ne tik atostogų tęsiniui Majamyje, bet ir būsimai pirmajai nakčiai su Maiku. Nežinau, kada tai įvyks... Bet nenorėčiau, kad būtų gėda nusirengti vien dėl to, kad pamiršau nusidepiliuoti mažąją Emutę. Nemanau, kad ir Maikui tai patiktų. Spėju, tą akimirką jis spoksotų ne man akis, o į niekam nereikalingus plaukelius, kyšančius pro kelnaičių kraštus.
Netikiu, kad kokia nors drąsuolė prisipažintų per tokią procedūrą patirianti ne kančią, o malonumą. Nebent būtų mazochistė. Nes man tai tikra kančia! Nekenčiu to! Kaskart, depiliacijos meistrei plėšiant baltą juostelę nuo mano jautriausios vietelės, mintyse vadinu vyrus ne pačiais patraukliausiais vardais. Prisimenu, kaip vaikystėje girdėjau kaimynę keikiant savo girtą vyrą, grįžusį iš žvejybos. Tuos keiksmus vartoju ir dabar. Jie čia puikiai tinka.