Bet... Jeigu jau ištveriu tokią nemalonią procedūrą, tai... Kodėl nepašalinus ir siaurutės juostelės, einančios per manosios gražuolės, šiuo metu itin paraudusios, vidurį. Man ta juostelė visai nepatinka. Todėl paprašau pašalinti ir ją. Ar šiaip, ar taip viską skauda.
Mama, grožėdamasi savo naująja šukuosena, juokiasi iš mano veido, man klestelint į kirpėjo kėdę. Nemalonu sėdėti suglaudus kojas, kad ir kaip keistai tai atrodo.
Ištveriu ir tai. Žavus stilistas mano plaukų per daug nekankina. Tik pakerpa galiukus ir susuka į garbanas. Dabar suprantu, kodėl mama taip giria šį SPA centrą. Čia iš tiesų dirba tikri profesionalai. Pažadu jiems dar apsilankyti. Ir ne vien iš mandagumo.
O dabar mudviejų su mama laukia sunkiausia šios dienos užduotis... Įsigyti sukneles.
Po varginančios kelionės grįžusias namo mudvi pasitinka tėtis. Jis jau užsivilkęs kostiumą. Tikiu, kad belaukdamas bus apėjęs ne vieną ratą svetainėje ant kilimo. Puikiai jį pažįstu. Tėtis labai nemėgsta vėluoti. Todėl dažniausiai išsiruošia gerokai per anksti.
Besidažydama išgirstu ir Maiko balsą už savo kambario durų. Tai reiškia, kad mudvi su mama turime paskubėti, jei nenorime pavėluoti į šventę.
Vilkiu šviesiai pilką suknelę iki kelių. Nenorėjau išsišokti tame Maiko giminių susitikime, tad renkuosi kuklų apdarą. O mama nori būti ryškesnė. Todėl ji vilki raudoną suknelę su giloka iškirpte. Nujaučiu, kad tėtis apie visa tai turės savo nuomonę. Gali būti, kad dar šį vakarą teks jos išklausyti.
– Žavingai atrodai, – sukužda man į ausį Maikas, kai pasirodžiusi svetainėje prieinu pasisveikinti su juo.
– Ačiū... Stengiuosi... – nemeluoju. Tikrai stengiuosi atrodyti gražiai, kad nepadaryčiau Maikui gėdos prieš visą giminę.
Tėtis žvilgteli į mane. Kaip ir spėjau, veido išraiška ne tokia, kokią nutaisęs jis žiūrėjo į mamą su raudona suknele. Pabrukusi uodegą sprunku į kiemą, išsitempdama ir Maiką paskui save.
– Sveika, mieloji, – nuoširdžiai sako Maiko mama ir apkabina mane.
Aišku, man malonu justi sklindančią nuo jos nesuvaidintą šilumą. Bet negaliu pamiršti nemylinti jos sūnaus, kad ir kaip ji to norėtų. Ir kaip norėtų jis pats.
Matau, kad Silvijai labai knieti supažindinti mane su visais giminaičiais. O aš jau po dešimties minučių painioju jų vardus. Kur čia prisiminsi, kai vienas pasakoja apie save, o kitas tuo pačiu metu man prisistato.
Jeigu ne Maikas, nežinau, kiek dar išgirsčiau tų vardų ir pasakojimų. Bet jis išsiveda mane į užpakalinį kiemelį, norėdamas supažindinti ir su brolio šeima.
Maiko brolis su žmona turi dvejų metukų berniuką, nenusėdintį vietoje nė penkių minučių. Šis vis trinasi tai prie vienų, tai prie kitų giminaičių. Sutinku Maiko, paėmusio sūnėną ant rankų ir jį kalbinančio, meilų žvilgsnį. Jam puikiai tinka tėčio vaidmuo. Maikas moka elgtis su vaikais. Jau sakiau, kad vieną dieną taps nuostabiu tėčiu.
Pažvelgiu ir į savo tėtį. O jis žiūri į mane. Nusišypsau jam. Tėtis irgi mėgina šyptelėti. Kažkodėl man atrodo, kad jam liūdna. Noriu prieiti ir paklausti, kas atsitiko. Bet pasigirsta kvietimas eiti į valgomąjį ir užimti vietas prie stalo.
Sėdžiu šalia Maiko ir vienos iš jo pusseserių. Giminės vyrai vienas po kito skelbia tostus ir kelia šampano taures. Ateina ir Maiko eilė.
Jis nedrąsiai pakyla nuo kėdės su taure šampano rankoje.
– Turėjau pasirašęs kalbą, bet manau, kad geriausi žodžiai tie, kuriuos tari iš širdies... – jis nusišypso ir žvilgteli į mane. Drąsinamai linkteliu galvą ir taip pat jam nusišypsojau. – Niekada nelaikiau savęs spontanišku, bet... Noriu pasakyti šį tą ypatingo man brangiam žmogui... Ema, – ištaręs mano vardą Maikas priklaupia ant kelio. Ar dabar įvyks tai, apie ką galvoju? – Ema, pažįstu tave nuo pirmos klasės... Bet tik dabar pamačiau, kokia iš tiesų esi... Graži visomis prasmėmis... Protinga... Su tavimi ne tik malonu pasikalbėti, bet ir gera patylėti... Ir toji tyla manęs neslegia... Suprantu, jog man taip patinka leisti laiką su tavimi, kad nenoriu jo leisti atskirai nuo tavęs... Be galo tave pamilau ir noriu kai ko paklausti... Ar sutiktum tekėti už manęs?
Ne! Tik ne tai! Maikai... Sutrikusi žvelgiu į jį, klūpantį priešais mane. Matau sėdinčius prie stalo ir besišypsančius jo artimuosius. Ką man daryti? Jie juk visi laukia vienintelio mano atsakymo: taip...
Tokiomis kalbomis Maikas taip priremia mane prie sienos, kad nelieka nieko kito, tik atsakyti...
– Taip, – tyliai ištariu.
Maikas iš vidinės švarko kišenės ištraukia melsvą dėžutę. Nupirkai žiedą iš „Tiffany & Co.“? Šypsodamasis ją atidaro; išvystu žibantį apvalų deimantą. Jis puošia plačią platinos juostelę. Žiedas atrodo modernus... Šiuolaikiškas. Visada įsivaizdavau, kad būdama sužadėtine mūvėsiu kitokį. Bet...
Netrukus jis atsiduria ant mano kairės rankos bevardžio piršto. Maikas mane apkabina. O aš niekaip negaliu atitraukti akių nuo sužadėtuvių žiedo. Ne dėl to, kad jis gražus ir akinamai spindintis. O todėl, kad byloja apie mano pasikeitusi statusą. Sužadėtinė. Štai kas aš dabar esu.
Mus sveikina ir mano, ir Maiko tėvai. Turiu dar sykį atlaikyti sužadėtinio artimųjų glėbesčiavimą ir bučiavimą. Visi aplink tokie laimingi... Išskyrus mane... Ir mano tėtį. Matau, kad jį nelabai džiugina ši naujiena. Bet man jis nieko nesako. Tik dirbtinai šypsosi, kaip ir aš...
Kai sveikinimų šurmulys aprimsta, pasikviečiu Maiką į kitą kambarį. Mudviem reikia pasikalbėti. Bent jau man tikrai rūpi išgirsti jo atsakymus į kelis mano klausimus.
– Aš labai laimingas, mieloji... O tu? – uždaręs tėvų miegamojo duris sako Maikas. Ant sienos kabo Silvijos ir Krido vestuvinė nuotrauka. Turbūt neklystu manydama, kad čia jų miegamasis.
– Kodėl taip netikėtai pasipiršai? Ir dar prie visų giminių? – užuot jam atsakiusi, klausiu pati. Žinoma, kad nesu laiminga. Ne taip įsivaizdavau savo gyvenimą. Ir tikrai nemaniau, kad mažiau nei po savaitės draugavimo jau ruošiuosi vestuvėms.
– Žinau, kad pasielgiau spontaniškai. Ir tikiu, kad manai, jog viskas vyksta per greitai. Man irgi taip atrodo, bet... Juk mudu, Ema, nebe dvidešimtmečiai... – jis prisėda šalia ant kito minkštakrėslio ir ima mane už rankos, ant kurios puikuojasi sužadėtuvių žiedas. – Nenoriu be galo ilgai draugauti... Kam švaistyti laiką?.. Juk žinai, kad labai trokštu šeimos ir vaikų... O susituokę mudu galėsime puikiai pažinti vienas kitą, nugludinti aštrius kampus ne blogiau kaip tik draugaudami... Netgi manau, kad būdami šeima labiau stengsimės vienas dėl kito... Jei iškils sunkumų, negalėsime paprasčiausiai trinktelėti durimis ir išeiti... Aš myliu tave ir pažadu stengtis dėl mūsų šeimos... Neketinu tavęs skaudinti, mieloji... Atvirkščiai... Noriu prisiekti prieš Dievą, kad mylėsiu tave, kol mirtis mus išskirs... – Maikas palinksta į mane ir priglaudžia lūpas prie skruosto.
Kodėl sakai tokius žodžius, kokius vis tikėjausi išgirsti iš kito žmogaus lūpų? Kodėl tas kitas nesugebėjo jų ištarti? Kodėl jam terūpėjo skaudinti mane?
– Kada norėtum tuoktis? – nuo tada, kai ištariau „taip“, mano balsas labai tylus.
– Šį rudenį... Arba žiemą... Galime tuoktis ir per Kalėdas. Kaip manai? Įsivaizduoju, kokios gražios būtų nuotraukos... – užsisvajojęs Maikas pažvelgia aukštyn. – Ir dar vienas dalykas... Norėčiau, kad persikraustytum gyventi pas mane...
– Siūlai nebegrįžti į Niujorką?
– Taip. Juk susituokę negyvensim atskiruose miestuose. Man tavęs reikės čia. O iki vestuvių liko daugiausia pusmetis. Taigi manau, kad tau nebeverta ten grįžti. Galėsi ir toliau rūpintis galerija... Ir manimi... Kol susilauksime vaikelio... – pajuntu Maiko ranką ant pilvo. – Noriu, kad kuo greičiau padovanotum man mažylį... Labai tikiuosi, kad jau pirmąją naktį, mudviem mylintis, tu pastosi...
Gana, Maikai! Tai tavo gyvenimas... Tavo planai... Tavo svajonės... O ne mano... Aš kol kas to nenoriu... Maikai, tu pernelyg skubi...
– Ar leisi man tai apgalvoti? Negaliu lengva ranka nubraukti visų tų metų, praleistų Niujorke. Ir lyg niekur nieko palikti savo darbo, savo draugus... Reikia truputėlio laiko, kad surikiuočiau mintis ir nuspręsčiau taip, kad visiems būtų gerai...
– Kiek tau jo reikia? – jis nustebęs žiūri į mane.
– Nežinau... Man liko savaitė atostogų... Per ją ir turėsiu nuspręsti, kaip toliau gyvensiu...
– Norėčiau kartu su tavimi skristi į Majamį... Ar galiu? Nujaučiu, kad iš ten grįžtume nebe dviese... – Maikas kukliai nusišypso.
– Ketinau skristi su tėvais, bet... Ko gero, po šio vakaro juodu atsisakys tos kelionės... Skrydis numatytas pirmadienį iš pat ryto... Jei iki to laiko susiruoši, gali skristi...
– Žinoma, susiruošiu... Nė už ką nepraleisiu tokios progos... – šiltos jo lūpos paliečia manąsias ir pamalonina švelniu bučiniu. – Šiąnakt liksi pas mane?
– Ne... Juk sakiau, kad reikia daug ką apsvarstyti...
– Bet nebūtina to imtis jau šį vakarą... – Maiko lūpos priglunda man prie kaklo.
– Maikai, liaukis... – atstumiu jį nuo savęs. – Nors šis vakaras ir ypatingas, mudu nesimylėsime... – sakau gal ir piktokai.
– Nepyk... Mane veikia per didelis testosterono kiekis... Esi taip arti, kad negaliu susilaikyti nesvajojęs apie tave.
– Važiuosiu namo, kad būčiau kuo toliau, ir tau nebereikėtų kankintis...
– Ne... Pasilik dar valandėlę... Pažadu valdyti rankas... – nusijuokia Maikas. – Pats tave parvešiu...
– Bet juk esi išgėręs... Negali vairuoti...
– Išgėriau tik taurę šampano... Dėl to tikrai nepadarysiu avarijos... Be to, tavo namai visai čia pat...
– Gerai... O dabar grįžkim į valgomąjį. Nes jeigu mūsų dar niekas neieško, tai netrukus ims ieškoti...
Pakylu nuo minkštakrėslio ir įsikimbu Maikui į parankę. Mažumėlę svaigsta galva. Kitaip ir negali būti po to, ką šiandien teko patirti. O dar peršti ypatingąją vietelę... Taip norisi nusimauti kelnaites ir atsigulti į šiltą vonią... Nors ir su drabužiais...
Bet mano sužadėtiniui geriau to nežinoti...